Antanas Marčiulaitis
Norėdamas pasiteisinti, anas paklausė Jėzų: “O kas gi mano artimas?” Jėzus prabilo: “Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį. Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas. Jis pamatė, bet praėjo kita puse kelio. Taip pat ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį matė ir praėjo kita kelio puse. O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo. Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį. Kitą dieną jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: ‘Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu’. Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?” Jis atsakė: “Tas, kuris parodė jam gailestingumą”.
Adelė Dirsytė Kaune 1934 m.
Jėzus šį pamokymą skyrė ne vien Senojo Įstatymo mokytojui, paklaususiam, kas gi yra artimas, kuriam reikėtų rodyti meilę ir gailestingumą. Tai liečia mus visus, be jokios išimties, be luomų, tarnybinės ar socialinės padėties, amžiaus ir kitokių skirtumų. Dievas ant meilės ir gailestingumo pamatų kūrė pasaulį, aukojo savo vienatinį Sūnų, kuris baisia kančia ir mirtimi ant kryžiaus turėjo išvaduoti žmoniją iš gimtosios nuodėmės. Tik begalinis Viešpaties gailestingumas, tik niekad neišsenkančios Jo meilės versmės žadina mumyse amžinojo gyvenimo viltį. Tad ar mes, gailestingojo Dievo kūriniai, neturėtume patys skleisti gailestingumo dvasią?!
Meilė ir gailestingumas sudaro kiekvieno mūsų gyvenimo esmę ir prasmę. Be meilės negalima įsivaizduoti gailestingumo, be gailestingumo - nėra meilės. Taigi šios dvi sąvokos, kilninančios žmogų, yra tarp savęs glaudžiai susijusios ir neatskiriamos. Tik meilėje ir gailestingume slypi dvasinė žmogaus stiprybė.
Tikras gailestingumas nepripažįsta nė mažiausio abejingumo žmonėms, patekusiems į vargą, bėdą, nelaimę, skriaudžiamiems, kenčiantiems... Gailesčiu spinduliuojantis žmogus nesvyruodamas stabtelės prie elgetos su išmaldai atkišta ranka, apgins ir paguos skriaudžiamąjį, patarnaus ligoniui, invalidui, tars paguodos žodį nelaimėn patekusiam, sulaikys ir taktiškai pamokys bloga darantį.
Dviejų dukterų motina (sūnų ji neturėjo) kas vakarą, sukalbėdavo rožinio dalį už partizanus, kad Dievas laimintų jų žygius, suteiktų kantrybės ir ištvermės, palengvintų vargus. Negana to, ji prikepdavo pyragaičių, paruošdavo sumuštinių ir pasiųsdavo paaugles dukreles į mišką partizanams nunešti - juk jie, vargšeliai, alkani. Moters gailiaširdiškumas vertė tai daryti, nors ji žinojo, kad gali ir savo dukreles pražudyti, ir pati į enkavedistų rankas pakliūti. Moteris neskirstė žmonių į savus ir svetimus, jai visi buvo vieno dangiškojo Tėvo vaikai.
Kitas pavyzdys. Po vienu stogu, bet atskiruose butuose gyveno du kaimynai, kurie ilgai tarpusavy pykosi. Ypač didelę neapykantą rodė, be perstojo kerštavo ir stengėsi visaip kenkti savo kaimynui. Tadas: girtas spardydavo jo buto duris, išplūsdavo pačiais įžeidžiausiais žodžiais. Kartą net jo buto langus išmalė. Bet štai šis nenuorama kerštautojas sunkiai susirgo ir atgulė į ligoninę. Niekas iš giminių ir draugų jo nelankė, niekas nė menkiausio paguodos žodelio jam netarė. Net žmona jį retai telankė. Matyt, jos širdis apsunko nuo vyro piktadarybių. Visų užmirštas ir apleistas, žmogelis krito į visišką desperaciją. Tačiau vieną dieną jo palatos duris pravėrė nekenčiamasis kaimynas. Jis ligonį paguodė, suramino, skanėstų atnešė. Tadas buvo taip sujaudintas kaimyno gailestingumo, kad net pravirko. Ilgai laikė jo dosnią ranką savojoj, pajutęs gailestingą, širdį, užmiršusią visas nuoskaudas. Kaimyno gailestingumas sulaužė visas neapykantos ir keršto užtvaras, ilgai juodu skyrusias. Grįžo tarpusavio supratimas ir bičiulystė.
Nuolatinė neapykanta, arba, kaip sakoma, akmens užantyje nešiojimas, kad progai pasitaikius, būtų galima jį sviesti į savo priešą -tai dvasiškai netvirtų žmonių ginklas, niekam niekada negalintis atnešti ramybės ir pasitenkinimo. Jei dažniau ir su nuoširdžiu gailesčiu mintyse ar maldose apmąstytume Kristaus kančią kryžiaus kelyje - didėtų ir mūsų gailestingumas ne tik nelaimingiesiems, bet ir mūsų priešams. Prikaltas prie kryžiaus, nepaprastai kentėdamas, Išganytojas prašė savo Tėvą: “Atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro”. Štai koks nuostabaus gailestingumo pavyzdys mums, palinkusiems į neapykantą ir kerštą. Deja, kur besidairytume, pastebime neapykantos ir keršto šešėlius, šiurpiai užgožiančius meilę ir gailestingumą.
O Kryžiau, o vienintele viltie,
Gailestingumo gelme,
gelbėk puolantį pasaulį!
(Kazimieras Račiūnas)
Tik sudiržusi, vien savąjį aš pripažįstanti širdis nepajėgia surasti bent kristelį gailestingumo kitam. Mokykimės gailestingumo iš Švč. Mergelės Marijos. Jos apsireiškimai Liurde, Fatimoje, Šiluvoje, Medjugorjėje ir kitur, jos ašaros, išlietos dėl žmonijos moralinio nuopuolio, maldavimai, įspėjimai, raginimai taisytis - argi tai ne gailestingumo įrodymai? Ne veltui maldose Marija vadinama gailestingąja Motina.
Nepaprastu ir ne vienadieniu gailestingumu visame pasaulyje plačiai išgarsėjusi Motina Teresė iš Kalkutos - taip pat gražus pavyzdys mums, dažnai pernelyg susirūpinusiems savimi ir nemačiom negirdom praslenkantiems pro svetimą skausmą, vargą, liūdesį. Kiek daug motiniškos užuojautos ir meilės skyrė ši fiziškai menkutė, bet dvasiškai galinga moteris benamiams alkaniems žmonėms. Su kokiu rūpestingumu ir gailesčiu rinko juos iš gatvių, patvorių, slaugė, gydė, maitino. Motinos Teresės idėja gelbėti nelaimėn patekusius ir apleistus varguolius pasklido po pasaulį ir surado teigiamą atgarsį. Ne materialiniai išskaičiavimai, ne garbės troškimas ar kitos priežastys skatino ją taip daryti, o tik gailestingumo pripildyta širdis.
Šiandien daug kur matome gailestingumo stoką. Veltui ieškotume nors menko gailestingumo daigelio savanaudžio, pavyduolio, pikčiurnos sieloje, nes jie temato tik save, gyvena tik savo rūpesčiais, užsiėmę tik savo materialiniais reikalais. Kai atbunka jautrumas kitiems, drauge atbunka ir gailestingumas. Net ir vaikų širdelėse ima blėsti .šita neįkainojama dvasinė vertybė. O kad taip iš tikrųjų yra, įrodysiu faktu. Prieš keletą metų skaitydamas kaimynų vaikučiams Jono Biliūno apsakymo Brisiaus galas paskutines eilutes, pastebėdavau jų akutėse ašaras. Juos sujaudindavo psichologiškai įtempta pasakojimo atomazga: “Gal ir suprato Brisius, kodėl tasai žmogus jį užmušė; tik negalėjo suprasti, kodėl tekinom nuo jo pabėgo; juk jisai mirdamas tik kojas norėjo jam paskutinį kartą palaižyti...” Bet štai po kelerių metų, kai įsivyravo besaikio spoksojimo į televizorių ekranus manija, kai smalsios mažųjų akys ėmė gaudyti juose smurtą propaguojančius filmus, gailestingumas atvėso, sustabarėjo. Ir toji vargšo šunelio žūtis, toji psichologinė įtampa vaikams tapo jau nebeįtaigi. Taigi ne gailestingumą ir ne užuojautą ugdo vaikų psichikoje tokio pobūdžio televizijos laidos, o tik panašaus smurto pradmenis. Nors Bažnyčia, mokykla, psichologai, net ir nemaža dalis apdairių tėvų sunerimę bando įrodinėti tokių laidų kenksmingumą, tačiau žiniasklaidos atstovams, matyt, labiau rūpi biznis, negu moralė. Šitaip ir brendame į nejautrumo, dvasinio atbukimo ir nihilizmo klampynę. Taip ir norisi kartu su poetu Kazimieru Račiūnu šaukti:
Gailestingumo žibury, budėk
Ir mus į sielų tėvišką lydėk!
Kartą Kristus, užkopęs ant kalno, mokė gausiai susirinkusią minią: “Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo”! (Mt 5,7). Šis Kristaus pamokymas ypač aktualus dabartiniais moralinio pakrikimo laikais, kai pasaulį užvaldė materializmo demonas, išstūmęs meilę ir gailestingumą, pasėjęs egoizmą ir neapykanta. Aiškiai matome, kaip trūksta gailestingųjų samariečių nelaimingųjų ašaroms nušluostyti, alkiui numalšinti, benamius priglausti, našlaičiams jaukų prieglobstį suteikti. Tik samarietiškas gailestingumas gali pašalinti pyktį, neapykantą ir kerštą, išsaugoti taiką ir saugumą, racionaliai paskirstyti materialines vertybes, išgyvendinti gėdingą visuomenės diferenciavimą į kilminguosius ir prasčiokus. Gailestingumas viską gali, tik reikia suteikti jam visuomeninį pobūdį. Nei Caritas, nei kitos socialinės apsaugos institucijos bei organizacijos nebus pajėgios įgyvendinti savo kilnių siekių, jeigu vyriausybė ir visuomenė į visa tai žiūrės atsainiai. Tik visuotinė gailestingumo dvasia bus pajėgi sumažinti vargus, palengvinti skausmus, atnešti ramybę ir taiką. Bet visų pirma ji turi įsižiebti ir nuolatos pleventi kiekvieno žmogaus širdyje. Duok, Dieve, didžiojo Gailestingumo Tėve, kad taip ir būtų.
