Spausdinti

Chiara Lubich

"Aš nesakau tau- iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų" (Mt. 18,22).

     Jėzus sakė tuos žodžius Petrui, kuris klausydamas tų nuostabių dalykų, kuriuos Jėzus sakė, Jo paklausė: “Viešpatie, kaip dažnai aš turiu atleisti artimui, kai jis mane neteisingai kaltina? Ar tik iki septynių kartų? Jėzus atsakė: “Aš nesakau tau - iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų”.

     Petras labiausiai ir giliai buvo paveiktas tokio Viešpaties mokymo, o būdamas sąžiningas ir dosnus, pasiryžo iš naujo taip daryti, kaip Jėzus nurodė. Jis jau buvo pasiryžęs daryti ką nors ypatingo, atleidžiant net septynis kartus. Iš tikrųjų Judaizmo išpažinėjai buvo priėmę idėją atleisti du, tris, o daugiausiai keturis kartus.

     Bet atsakydamas, “septyniasdešimt septynis kartus”, Jėzus sako, kad Jis nori tokio atleidimo, kuris nesibaigia. Mes turime atleisti visuomet.

     “Aš nesakau tau - iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų”.

     Šiais žodžiais primenama Lamacho, Adomo palikuonio, giesmė: “Jei už Kainą atkeršijama septingubai, tai už Lamachą septyniasdešimt kartų septingubai” (Gem 4,24) Tuo būdu neapykanta pradėjo kilti pasaulyje, kaip patvinusios upės vanduo ir pereidama į vis didėjančią jūrą, užliejo žmones kaip jūra.

     Prieš tokio blogio plitimą Jėzus pataria neribotą ir besąlyginį atleidimą, kuris pajėgia pralaužti tą užburtą blogio ratą.

     Tiktai atleidimas gali sustabdyti blogio tvaną ir savęs naikinimą. “Aš nesakau tau - iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų”.

     Mes privalome atleisti, visuomet atleisti. Atlaidumas tai nėra tas pat, kas užmiršimas, kas dažnai reiškia nenorą pažvelgti į tą padėtį. Atlaidumas juk nėra kokia silpnybės išraiška, tai nereiškia, kad atlaidumas nekreipia dėmesio į bloga ar gera. Atlaidumas nereiškia, kas svarbu, kasdieniška, ar kas yra bloga ir gera. Atlaidumas nėra abejingumas. Atlaidumas yra sąmoningas valios veiksmas ir todėl laisvas veiksmas. Jis sudeda iš mūsų artimo priėmimo tokio, koks jis yra, nežiūrint, koks blogis mums padarytas, taip kaip Dievas priima mus nusidėjėlius, nepaisydamas mūsų klaidų. Atleidimas susideda ne blogiu už blogį atsilyginimu, bet darytum to, ką šv. Paulius mums sako: “Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu” (Rom 12, 21).

     Atlaidumas reiškia duoti galimybę tam, kuris tave skriaudė, naujiems su tavimi santykiams. Tai duoda galimybę jums abiem vėl iš naujo patirti, kad blogis neįsigalės.

     Petras klausė Jėzaus: “Kaip dažnai aš turiu atleisti mano broliui?”

     Atsakydamas jam, Jėzus sakė, norėdamas, kad krikščionių bendruomenės dalintųsi atlaidumo patyrimais vieni su kitais.

     Todėl visų pirmiausiai mes privalome veikti tuo būdu ir dalintis patyrimais su tais, kurie dalinasi mūsų tikėjimu šeimose, darbovietėse, mokyklose ir taip pat panašiu būdu daro toliau.

     Mes žinome, kad kas nors, kuris yra skriaudžiamas, dažnai yra gundomas atsiliepti panašiais žodžiais ar veiksmais.

     Mes taipgi žinome kad asmuo, kuris gyvena su namiškiais, negali mylėti, kadangi jų visų asmenybių skirtumai, irzlumas ar kitos priežastys jam trukdo. Todėl mes turime niekada neužmiršti, kad tik nusiteikimas atleisti gali išlaikyti taiką ir vienybę.

     Mes visuomet būsime gundomi apie kitų netobulumus, vis atsimindami jų praeitį ir pageidauti, kad jie būtų dabar kitokie. Bet mums reikia įsigyti įprotį, kad galėtumėm žiūrėti į juos naujomis akimis ir matyti juose naujus asmenis, visuomet priimdami juos tuojau pat ir besąlygiškai, net jei jie ir neatgailautų.

     Tu galėtum sakyti: “Bet tai sunku!” Ir tu esi teisus. Tai yra atsakomybė, kurią krikščionybė mums skiria. Mes turime sekti Jėzumi, kuris, mirdamas ant kryžiaus, meldė Tėvą atleisti tiems, kurie Jį pasmerkė ir nukryžiavo. Ir po to Jis prisikėlė.

     Tad drąsos! Pradėkime gyventi, sekdami Jėzaus gyvenimo pavyzdžiu. Mes rasime ramybę, kurios neturėjome prieš tai, ir džiaugsmą, kurio niekada nepatyrėme.

Iš anglų kalbos išvertė Kostas Paulius