(Suaugusiųjų grupėje premijuotas rašinys)

Nijolė Rutkauskienė

     Prieš pradėdama rašyti šį rašinį, ilgai mąsčiau, kas yra modernus kunigas arba kunigas - modernistas. Aš žinau, kas yra kunigas, bet nelabai suprantu, ką reiškia modernus kunigas.

     Lygiai taip anksčiau nesupratau, ką reiškia nepraktikuojantys katalikai. Visada maniau, kad žmonės, kurie meldžiasi, lanko bažnyčią ir stengiasi gyventi katalikiškai, vadinami katalikais, o tie, kurie nesimeldžia, nelanko bažnyčios, jie nėra katalikai. Pasirodo - netiesa. Tie, kuriuos mažus kažkada pakrikštijo, ko jie, aišku, visiškai neprisimena irgi vadinam katalikais, nors jie niekada Dievui nesimeldžia ir net nemoka maldų. Jie vadinami nepraktikuojančiais katalikais.

     Net ir bažnyčią lankantys tikintieji neretai pasielgia ne taip, kaip turėtų elgtis tikri katalikai, o ką jau kalbėti apie tuos, kurie visiškai nesimeldžia ir bažnyčios nelanko; neretai net pasijuokia iš besimeldžiančių. Tokio žmogaus kartais jei paklausi: “Koks tavo tikėjimas?” Šis nedvejodamas atsako: “Aš esu katalikas”. (Žodžiu, nedrįsk manęs įtarinėti, neturintį jokio tikėjimo.

     Krikštas iš tiesų yra didelė Dievo dovana. O ar mokame, ar norime ją branginti?

     Be bažnyčios mūsų tikėjimas turi mažai galimybių augti. Jei Bažnyčia tau nėra Motina, tuomet Dievas tau nėra Tėvas. Kaip sako Jonas Paulius II:'“Tik didelė meilė Bažnyčiai leidžia uoliai liudyti Kristų. Ištikimybė Kristui negali būti atsieta nuo ištikimybės Bažnyčiai”.

     Žinau, kas yra modernus dailininkas. Pripažįstu ne vieno dailininko puikią modernistine kūrybą, tik, deja, būna ir kitaip. Ypač šiuolaikiniai dailininkai, ne vienas ir lietuvis, kuria tokį meną”, kur koktu matyti. Negaliu suprasti, kodėl toks menas kuriamas?! Ar dailininko viduje yra susikaupę daug bjaurasties ir netikrumo, ką jis išlieja savo kūryboje, ar tai yra paprasčiausias maivymasis ir noras išsiskirti iš kitų. Jei tai yra jo viduje susikaupę nešvarumai, kodėl jie išpilami kitų žmonių akivaizdoje? Gal galima išsivalyti vienam, niekam nematant?.. Juk dažnai būna, kad, sakykim, į šiuolaikinio tapytojo kūrybą nesinori žiūrėti, nes ji sukelia nemalonias mintis ir nemalonius jausmus.

     Dailininkai modernistai, ypač postmodernistai, linkę rimtus dalykus paversti visai nerimtais, netgi juokingais.

     Kai kurie ir lietuvių dailininkai drąsiai ir atvirai (manau, visai nesuprasdami, ką daro) išreiškia skeptišką požiūrį katalikybės atžvilgiu ir Bažnyčios atžvilgiu. Šie dalininkai savo kūrinius, įvairias instaliacijas rodo ir kaimyninėse šalyse. Tokiu būdu kaip ir reprezentuoja šiuolaikinę lietuvių dailę. Ar katalikiškos tautos gali toleruoti tokį meną? Tikrai neturėtų!

     Okas gi yra modemus kunigas, moderni bažnyčia, modernūs tikintieji? Žinau, kas yra tradicinės bažnyčios ir tradiciniai tikintieji. Pritariu, kad yra gražių ir modernių bažnyčių, tik manau, kad sukurti modernią šiuolaikišką bažnyčią, kur gyventų pats Dievas, yra labai nelengva.

     Mano manymu, visa tai, kas modemu, yra mažai tikra. Kitaip tariant, kuo daugiau modernumo, tuo mažiau tikrumo. Žmonės yra linkę bėgti nuo tikrumo, ypač jei nėra suradę esminių dalykų gyvenime. Bėgdami, ieškodami kažko naujo ir ypatingo, jie savaime peršoko per tai, kas yra amžina ir negriaunama. Žmonės bando surasti naują tiesą, nors dar nėra supratę senos tiesos.

     Tokiu būdu jie blaškosi, kankinasi. Kitaip tariant, neranda sau vietos. Nesustodami prie Amžinų tiesų, žmonės patys save labai nuskriaudžia.

     Tradiciniai tikintieji žino, kas yra Bažnyčia, kas yra Jėzus Kristus, kas yra Švenčiausias Sakramentas. Netradiciniams tikintiesiems dažnai kyla įvairiausių abejonių. Jie net ir tikėjimo tiesas ima aiškinti kitaip. Tokiu būdu nejučioms prasideda griovimas, griovimas tikėjimo ir pačios Bažnyčios. Žinoma, tai vyksta ne kiekvienu atveju. Galbūt galima šiek tiek sumoderninti šv. Mišias, tik kad nenukentėtų tikėjimo gilumas, kad netaptų jis paviršutiniškas. Sakykim, šventų Mišių metu, grojant gitaroms, nepamirškime, kad stovime po bažnyčios kupolu, kad Dievas žvelgia į mus iš Aukštybių.

     Tikėjimo tiesos nekeičiamos. Manau, visi gerai suprantame, kad negali būti pakeista nė viena Švento Rašto mintis.

     Kartais vyksta tikrai apgailėtini dalykai. Šiuolaikinis žmogus, matydamas šio pasaulio griaunamąsias jėgas, tarsi ieško dvasingumo ir tuo pačiu metu nusigręžia nuo bažnyčios, lyg ji būtų atgyvenusi struktūra. Todėl, kaip sako vienas Rytų patriarchas Ignatio IV: “Mūsų nuolatinė pastoracinė pareiga yra sugrąžinti šiuolaikiniam žmogui Bažnyčios prasmę ir pojūtį, o Bažnyčiai - perteikti šiuolaikinio žmogaus jausmus ir protą”.

     Panašiai kalba ir Lietuvos arkivyskupas Sigitas Tamkevičius: “Bažnyčia yra paveldėjusi nesikeičiančias, amžinas vertybes ir yra pasiryžusi jas ginti; jai nereikia rūpintis, kad kažkas iš jos vertybių paseno, tačiau jai negalima užsidaryti nuo besikeičiančio pasaulio. Iš vienos pusės, Bažnyčia ištikimai turi saugoti ir perduoti Jėzaus Kristaus palikimą, iš antros pusės, Bažnyčia turi ieškoti kelių, kaip sėkmingiau atlikti šią misiją.

     Esu labiau linkusi pritarti stačiatikiams ir modernumo dažniau bijau nei juo džiaugiuosi.

     Sunku moderniame pasaulyje likti tradiciniu kunigu, bet reikia stengtis juo išlikti ir neskubėti tapti moderniu. Norint likti tradiciniu, reikia nuolat gilinti savo tikėjimą. Tikėjimo gilumas nugali modernią civilizaciją. Tikinčiųjų akys visuomet pirmiausia gręšis į tą kunigą, kuris yra tvirtas tikėjime ir sąžiningai atlieka kunigo pareigas.

     Žinoma, tuo pačiu turi būti ir šiuolaikiškas. Jis, kaip ir mes visi, gyvena tame pačiame pasaulyje; vaikšto tomis pačiomis gatvėmis, perka tose pačiose parduotuvėse, mato madas, mato reklamas, girdi žmonių kalbą. Kunigas negali būti lyg iš kito pasaulio. Jam netgi privalu žinoti gyvenimo aktualijas. Viską aprėpti, aišku, sunku. Svarbiausias kunigo uždavinys - dvasiniai žmonių reikalai, dvasinės jų problemos.

     Mūsų bažnyčios Rektorius visada žino, kokie svarbiausi įvykiai vyksta mieste, šalyje ar užsienyje. Tik jis niekuomet neskuba daryti tam tikras išvadas, neskuba ką nors konstatuoti ir niekuomet nepuola į nieką “stačia galva”. Svarbiausia, kad jis yra tikras savo tikėjime, vienuolio pasiryžimuose ir tuo pačiu tvirtai stovi ant žemės. Kiekvienas žmogus, kuris yra šalia jo, jaučiasi tvirtas. Ir nereikia čia daug modernumo!

     Jei aš būčiau kunigas, niekada negalvočiau, kaip man tapti moderniu. Visuomet galvočiau apie Dievą, apie jo didžią kančią, apie Jo begalinę meilę žmonėms. Svarbiausias kunigo uždavinys sekti Jėzų ir vesti paskui save žmones. Jei kunigas savo širdyje turi didelę meilę Dievui ir žmonėms, daug sielų patrauks prie Kristaus, prie Išganytojo.

     Ar galvojo apie modernumą kunigai Lietuvos okupacijos metais!? Jei galėtume paklausti kun. Juozo Zdebskio, kun. Juozo Poderio, vyskupo Julijono Steponavičiaus ir daugelio daugelio kitų... Jie ligi šiol tarsi gyvi. Jų dvasia yra tarp mūsų.

     Pamenu, kaip vienas kunigas prieš šv. Mišias išeidavo į kiemą ir pasikviesdavo kelis berniukus patarnauti šv. Mišioms. Vaikai, pa-spyrę kamuolį, net nespėję nusiplauti rankų, bėgdavo į bažnyčią. Gal tai ir labai šiuolaikiška, tik nemanau, jog teisinga.

     Vaikas nuo pat mažų dienų turėtų žinoti, kad bažnyčia nėra šiaip koks pastatas ar muziejus, o tikri Dievo namai. Vaiką reikia išmokyti, einant į bažnyčią švariai nusiprausti, švariai apsirengti ir labai švariai nusivalyti batukus.

     O, jei jam leidžiama patarnauti šv. Mišioms, vaikas turi suprasti, kad jam yra suteikta ypatinga garbė.

     O gal kunigas modernistas yra tas, kuris aukoja šv. Mišias kur nors sporto salėje, grojant gitaroms ir pan.?..

     Nežinau...

     Vienoje bažnyčioje mačiau, kaip, net jauni kunigai, perkeitimo metu nepakelia į viršų Ostijos nei Taurės. Jeigu tai yra modernu, tuomet man nepatinka.

     Visada, kai matau aukštai iškeltose kunigo rankose baltą Ostiją ir Taurę, mano akyse pasidaro šviesu ir atrodo, kad ne tik savo akis keliu į viršų, bet ir širdį.

     Aš nemanau, kad kunigas būna tik tradicinis arba dar blogiau, tik modernistas. Drįstu galvoti, jeigu kunigui nepavyksta būti tikru tradiciniu kunigu, jam nieko nebelieka, kaip tapti modernistu. Neretai tikrai taip atsitinka.

     Na, o jei kunigas yra tradicinis ir nori nors kiek tapti modernistu, jam yra nelengva, nes čia greitai galima paslysti. Ir vienu, ir kitu atveju yra nelengva. Išeina taip, jeigu kunigas nori likti tvirtas tradicinis, bet tuo pačiu stengiasi kiek galima prisiderinti prie modernaus arba modernėjančio pasaulio ir jei jam tai pavyksta, tada puikų. Toks kunigas man patiktų.

     Manau, kad toks yra mūsų bažnyčios Rektorius. Jo aukojamose šv. Mišiose visuomet jautiesi saugus, tvirtas, tikras, neabejojantis. Jo pasakytos mintys niekada nesukelia abejonių. Pamokslai neatsibosta nei seniem, nei jauniem. Dažniausiai išgirsti ką nors naujo iš krikščionybės istorijos ar Bažnyčios istorijos. Jis nekalba apie politiką, bet visi žinome, kad yra Tėvynės patriotas, augęs tikrai patriotiškoje ir katalikiškoje šeimoje. Nepavyko pastebėti jo blogos nuotaikos. Kartais, sakydamas pamokslą, linksmai pajuokauja ir priverčia nusišypsoti net pačius rimčiausius parapijiečius.

     Visuomet yra drąsu, jei nori, ko nors paklausti ar paprašyti. Jis niekada nebara ir neverčia daryti to, ko nenori, bet tuo pačiu metu yra griežtas.

     Rektorius neišskiria parapijiečių, kurie jam yra labiau svarbūs ir kurie mažiau. Dėl to bažnyčioje nėra jokios įtampos. Sykiu yra labai žmogiškas - kartais kur nors suklysta ar pamiršta. Tuo jis yra artimas kiekvienam iš mūsų.

     Manau, kad kunigas turi derintis ne tiek prie modernaus pasaulio, kiek prie šio pasaulio žmonių, O žmonės keičiasi, juos pasaulis keičia. Į Lietuvą irgi plaukia įvairios srovės iš Rytų ir Vakarų. Ypač jautriai į tai reaguoja jaunimas. Jie yra labiau linkę į modernumą, į tai, kas nauja. Jiems ir sektos gali atrodyti labai modernios ir patrauklios. (O, neduok, Dieve, pakliūti į jų pinkles!) Su jaunimu dažniausiai reikia kalbėti jų kalba ir tik atsargiai, labai subtiliai ir psichologiškai priminti senas tiesas, kurios nesikeičia.

     Yra tekę matyti, kaip senas kunigas kalbasi su jaunuoliais. Pokalbis įdomus. Susitiko skirtingos kartos. Senas kunigas ir jauni pasauliečiai. Pokalbis buvo visai trumpas, bet svarbiausia, kad jie vieni kitus suprato. Jie Šypsojosi. Kunigas juos priėmė tokius, kokie jie yra. Pasakė jiems kelis šiltus, paprastus žodžius, ir to užteko. Jie išsiskyrė kaip draugai. Manau, kad tai nemažas laimėjimas. Tokie jaunuoliai kitą kartą nebijos prieiti prie kunigo, nežiūrės į jį, kaip į pasenusio pasaulio atstovą. O jei taip ir galvotų, bet turėdami sunkią problemą, kurios niekas nepadeda išspręsti, vis tiek ateitų pas kunigą, tuo jau tikrai galėtume džiaugtis.

     Suprantu, kaip kunigui yra nelengva kalbėti su iškreiptai ar visai priešingai mąstančiu žmogumi, juk toks žmogus gali net pasijuokti iš šventų dalykų. Ir kaip sunku nesupykti, nesusierzinti, nenueiti atsukus nugarą. Žinau, kad tik tada, kada tikrai myli kiekvieną žmogų, kaip savo brolį, matydamas jį klystantį, neturi teisės ant jo pykti, bet iš visos širdies, su didžiausia meile, prašant Dievo pagalbos, turi stengtis jam padėti. Jeigu širdy tiki, kad žmogus klysta dėl to, kad neranda nė mažiausio takelio į tiesa, turi jam padėti tą takelį rasti. Juk Jėzus Kristus nepyko ant savo kankintojų, o tik pasakė “... jie nežino, ką daro”.

     Manau, kad anksčiau ar vėliau žmogus turi sužinoti tiesą. Jeigu turi Dievo duotą protą ir širdį, negali visą gyvenimą klaidžioti lyg tamsioje naktyje. Klystančiam žmogui padėti surasti nors mažą tikėjimo šviesos spindulėlį turi ne tik kunigai, vienuoliai, bet ir tikintys pasauliečiai.

     Jeigu reikėtų pasirinkti kunigą, žinoma, rinkčiausi tradicinį. Kodėl? Rinkdamasis tradicinį kunigą, dažniausiai nesuklysi, o rinkdamasis modernistą — gali suklysti. Su modernistu gali būti visaip... Kuo kunigas modernesnis, tuo daugiau jis kelia tikintiesiems abejonių. O jei kunigas kelia tikintiesiems abejones, jau yra blogai.

     Pamenu, kai dar neseniai buvau pradėjusi lankyti bažnyčią, sykį nuėjau išpažinties pas jauną kunigą. Labai nustebau, kai jis pasakė, kad kalbėdama žiūrėčiau į jį. Gerai pamenu jo sakinį: “Neslėpk savo gražaus veido nuo manęs”. Tada aš naiviai pagalvojau, kad tai yra nauja, o aš esu atsilikusi ir nežinau. Seni kunigai niekada neliepė į juos žiūrėti. Kai kunigas kalbėjo, neatitraukė savo akių nuo mano. Man buvo labai nedrąsu. Po tokios išpažinties jaučiausi keistai. Kai gerai pagalvojau apie visus jo pasakytus žodžius, supratau, kad kunigui nederėjo šitaip kalbėti.

     Po kiek laiko šį kunigą kažkodėl iškėlė iš miesto.

     Svarbiausia, kad žmonės nepasimestų. Kartais tikintieji ima blaškytis tarp bažnyčių, tarp kunigų, o tuo metu jų tikėjimas pastebimai gęsta.

     Noriu palinkėti visiems žmonėms surasti savo bažnyčią, savo kunigą, juo tikėti ir niekuomet nenusivilti.

     O kunigams - tiek, tradiciniams, tiek modernistams, linkiu turėti savyje didelę meilę Dievui ir žmonėms, kad ji ryškiai degtų ir šviestų ir rodytų kelią kiekvienam paklydusiam ar pavargusiam žmogui į nuostabiausią Tėvynę, Tėvo namus, kur Dievo Meilė niekuomet nesibaigia; ten nušluostysi mums nuo akių kiekvieną ašarą, o mes Tave, Dieve, regėdami veidas į veidą, per amžius būsime į Tave panašūs”.

■ Vilkaviškio vyskupijos Sangrūdos bažnyčia, statyta 1925 m., sudegė 1971 m. Ilgą laiką tikintieji meldėsi pertvarkytoje klebonijoje. Birželio 5 d. Vilkaviškio vysk. J. Žemaitis MIC konsekravo naująją Šv. Kūdikėlio Jėzaus bažnyčią, dalyvaujant keliems kitiems Lietuvos vyskupams. Jos atstatymu rūpinosi klebonas Robertas Brūzga, kuriam bažnyčios šventinimo dieną suėjo 10 m. kunigystės ir 35 m. amžiaus. Už nuopelnus atstatant bažnyčią ir aktyvią pastoracinę veiklą vysk. J. Žemaitis suteikė jam Vilkaviškio vyskupijos kapitulos garbės kanauninko titulą.