Spausdinti

Ligija Tautkuvienė

   Niūriausias, tamsiausias metų laikotarpis - adventas (gruodžio mėnesio 22-oji diena - trumpiausias šviesusis paros laikas)- pasibaigia Kūčiomis, Kūčių vakariene. Nuo gruodžio 25-osios dienos saulė vėl ima kopti aukštyn į dangų. Tai saulės grąža, saulėgrąža, arba dar vadinama žiemos solisticija. Prasideda naujas metas, kai dienos ilgėja, kai viskas po truputį bunda, nors nuo šalčio dar ir braška tvoros... Tuo metu švenčiame vieną didžiausių metinių žiemos švenčių - Kalėdas. Tą dieną gimė Kūdikėlis Jėzus -Visatos Kūrėjas, nuodėmių atpirkėjas.

    Kas būdinga ritualiniams Kūčių, Kalėdų papročiams? Ritualinis valgymas - Kūčių vakarą ant stalo dvylika maisto patiekalų be riebalų, be mėsos. Ritualinis ugnies deginimas, kaimynų lankymas, susitaikymas su jais, linkėjimas gero.

Skaitytojams, bemdradarbiams, rėmėjams ypatingos Gimusiojo palaimos, žengiantiems į trečiąjį tūkstantmetį!

A. Sutkuvienės nuotr.

    Kalbininkas K.Būga yra įrodęs, kad lietuvių protėviai žodį "kūčia" yra pasiskolinę XII amžiuje per slavus iš graikų. Graikiškas žodis "kukkia" turi tą pačią prasmę, kaip ir kūčia. Tai valgis, pagamintas iš aguonų, kviečių, pupų, žirnių ar miežių, pasaldintų bičių medumi. Kūčia - aukos valgis, kurį suvalgo patys aukotojai. Lietuviškas pavadinimas "kūčia" pirmą kartą paminėtas pamokslų rinkinyje "Volfenbiutelio Postile". Jame pasakyta, kad lietuviai buria su kūčiomis, su žirniais, kviečiais, kurie sumaišyti su medumi. O tas būrimas reikalingas tam, kad būtų apsisaugojama nuo velnių ir perkūnų. 

1690 metais kunigas Matas Pretorijus gerai pažinojo lietuvių gyvenimą, nes ilgai dirbo lietuvių parapijose. Jis pastebėjo, kad Kūčių vakarą lietuviai į visų gyvulių tvartus pabarsto žirnių ir kviečių, kad geriau veistųsi gyvuliai. Kalėdų dieną eidami į bažnyčią, žmonės pasiima žirnių ir kviečių. Iš bažnyčios sugrįžę, tuos žirnius ir kviečius jie atiduodavo žąsims ir vištoms. Žinoma Lietuvos etnografė Angelė Vyšniauskaitė tiki, jog būtent tai ir rodo, kad žirniai ir kviečiai buvo pagrindinės kūčios sudedamosiom dalys, o ilgainiui šio ritualinio valgio vardu imta vadinti ir gruodžio 24-oji diena, kada kūčia valgoma.

    “Kūčios, kūčia ne šventė, o pasiruošimas Kalėdoms ir išvakarių vakarienei, šventajam vakarui, kada valgoma ritualinis valgis - “kūčia”. Sunkių darbų tą dieną nedirbama. Moterys tvarkosi pirkioje, ruošia valgius šventėms. Vyrai parūpina malkų, pašaro gyvuliams, aptvarko kiemą, kūrena pirtį tais šiaudais, per kuriuos buvo nukošti žirniai “kūčiai, apraišioja obelis. Vakarop turi būtinai išsimaudyti, persirengti švariais marškiniais, šventiniais drabužiais” (A. Vyšniauskaitė, Mūsų metai ir šventės. Vilnius, 1993, 135 psl.)

    "Kalėdos" žinomas žodis slavams, romėnams, graikams, susijęs su romėnų "calare"( iššaukti), "Calendae" (pirmoji mėnesio diena), "kalendoriumi". Dar aiškinama kaip žodžių "kolo" (ratas) ir "Lada"( dievybė) junginys, kilęs iš daiktavardžio "kaladė". Labai senas, žinomas daugelyje kraštų paprotys buvo trinkos arba kaladės vilkimas per kaimą. Kaimo bernai, ritindami tą kaladę, dainuodavo

    "Tabalai, ta-ta-ta,
    Judink senus kaulus;
    Op-op-op, sudaužk rankų delnus"

ir t.t. Išvilkę tą kaladę galukaimin, sudegindavo.

    Seniau Naujieji metai prasidėdavo Kalėdose, tad galima patikėti, kad ši apeiga buvo skirta senųjų metų atsisveikinimui.

    Beje, kažin ar visi žinome, kad eglutes jau XVI amžiuje patys pirmieji pradėjo puošti vokiečiai - įvairiais obuoliukais, saldumynais, kepiniais. Vokietijoje pradėta statyti ir dideles egles mugių metu. Jos buvo statomos maždaug nuo 1807 metų. Nuo XVII a. pradžios eglutės pradėjo plisti į Skandinavijos šalis, o jau XIX a. paplito ir per visą pasaulį. Rusijoje eglutes puošti pradėjo anksčiau nei Lietuvoje. Jau XIX a. viduryje vietovėse, kuriose gausiai gyveno vokiečiai, buvo pastebėtas jų puošimas. Deja, šio amžiaus pradžioje Lietuvos kaime eglaičių puošimas nebuvo žinomas. Tik ketvirtame dešimtmetyje eglutę rengdavo miestiečiai ar išradingesni mokyklų mokytojai, kurie, be abejo, buvo girdėję ar žinoję apie tokią tradiciją.

    Tai praeities tyrinėjimų dalelė. O kaipgi šventėme Kūčias, šv. Kalėdas mes, gyvendami okupuotoje Lietuvoje? Man šios šventės tai ne tik Jėzaus gimimas, bet ir mūsų šeimos diena, santarvės diena. Vaikystėje, kiek aš save atsimenu, tai dienai mano tėvai ruošdavosi iš anksto įjungdami ir vaikus. Tėtis parveždavo iš miško eglutę, mat dėdė dirbo miškininku, tad ir pasirinkti buvo galima gražesnę. Eglutėmis vėliau, gal tik prieš kokį ketvirtį amžiaus, imta prekiauti valstybinėje prekyboje. Mūsų, vaikų (šeimoje augome dvi seserys), darbas buvo papuošti eglutę. Mano tėtis Adomas Gecevi-čius - kelintos kartos kaunietis, mokėjo išradingai, galima sakyti iš nieko, padaryti įvairiausių papuošalų-žaisliukų. Iš išpūsto kiaušinio, pakarpius žvilgančius saldainių popieriukus ir iš jų padarius galvas ir uodegas, išeidavo puikiausi pasakų paukščiai. Mes mokėjome supinti mažus krepšelius, kuriuos pripildydavome saldainiais. Deja, niekada nedarėme šiaudinukų. Buvome miestiečiai. 1950 metų eglutė buvo papuošta saldainiukais, įvairiais karolių vėriniais, raudonšoniais obuoliukais, paukščiukais, figūriniais keptais sausainiukais, raudonomis žvakutėmis ir vienu kitu, po karo likusiu, vokišku žvilgančiu žaisliuku. Eglutės viršūnę puošdavo angelo figūrėlė.

    Mieste rengdavo dideles egles, jas įvairiai apšviesdami spalvotomis lempomis, penkiakampėmis žvaigždėmis. Gyvenome pačiame Kauno miesto centre, ir aš atsimenu gal apie kokius 1957 ar 1958 metus prie pat mūsų namų - Daukanto gatvės aikštėje (anksčiau vadintoje J. Janonio v.) tarp Donelaičio ir Putvinskio (buv. S. Nėries) gatvių pradėta statyti didelė eglė. Iki Kalėdų ji būtinai stovėdavo be jokių papuošalų ir tik prieš Naujuosius ją suskubdavo puošti miesto valdžios parėdymu. Gal apie 1980 metus tokios eglės, kurios buvo statomos miestų centrinėse vietose, jau buvo puošiamos ir prieš Kalėdas. Negalėčiau tvirtinti, jog taip buvo visur.

    Dar prieš susėdant prie Kūčių stalo, tėčio darbas buvo sutrinti aguonas ir sutarkuoti krienus. Kai buvome mažesnės, pareigų turėjome mažiau, vėliau, paaugus, turėdavome padėti paruošti įvairiausius valgius. Mama, nuostabiausia kulinarė ir konditerė (kaip beveik visos Lietuvos moterys), suplanuodavo iš ankso kiek kokių valgių bus ant stalo. Mes, vaikai, visada patikrindavome, ar tikrai dvylika... Visais laikais garbiausioje vietoje būdavo padėti kalėdaičiai (tada juos vadindavo plotkeliais), kuriuos savaitę iki švento vakaro ar dar anksčiau atnešdavo kalėdojantis kunigas su zakristijonu. Labiausiai atsimenu Įgulos bažnyčios kleboną, dabar

    Panevėžio vyskupą Juozą Preikšą, o ypač bažnyčioje per šv. Mišias jo nuostabiai galingai skambantį balsą.

    Jau vakarėjant, mama, sulaukusi pirmosios žvaigždelės, jei dangus nebūdavo apsiniaukęs, pakviesdavo visus prie stalo. Tėtis persižegnojęs sukalbėdavo maldą (mes kartu su juo), paduodavo mamai ir mums atsilaužti kalėdaitį. Tėtis ir mama tardavo keletą žodžių su gražiais palinkėjimais mums, vaikams, ir vienas kitam. Visada ant stalo puikuodavosi įvairiausi grybai, kuriuos rudenį visa šeima, vėliau tėvai vieni, prigrybaudavome. Būtinas Kūčių valgis buvo ne tik kūčiukai (anksčiau vadinami šližikais) su aguonų pienu, bet ir raudonų barščių sriuba su džiovintais grybais, virtiniai su džiovintų grybų įdaru, spanguolių kisielius. Be abejo, gal penkių rūšių įvairiausiai paruoštos silkės (su grybais ir morkomis, su “kailinukais”, pagamintais iš burokėlių, obuolių ir dar kažko, vyniotiniai su svogūnais ir be jų...) bei žuvies patiekalų. Mišrainės buvo be grietinės ar majenezo. Pasninko valgiai. Tą dieną mes visi pasninkaudavome. Pavalgius Kūčių vakarienę, palikę ant stalo visus valgius ir būtinai pavožę šaukštus, išeidavome į bažnyčią Piemenėlių šv. Mišių. Dažniausiai į Įgulos arba Karmelitų. Bažnyčioje būtinai prasispausdavome prie Prakartėlės. suklupę dar kartą pasimelsdavome. Tokį vakarą bažnyčia visada visais laikais buvo pilna žmonių. Na o dabar, kai sugužėjo ir visi ateistai, komunistai, tai ir tikintiesiems ne visada pakanka vietos...

    Grįžę iš bažnyčios, dar trumpam susėsdavome prie stalo, atsirasdavo ir keptos mėsos. Prasidėdavo “Jaučių paslapčių” skaitymas -klasės draugų mažų raštelių, atvirukų su palinkėjimais, ant kiekvieno kurių būdavo užrašas: “Iki Kūčių - nekišk nagučių”. Ar atsimenate kaip buvo smalsu perskaityti anksčiau ir kaip tekdavo tą savo smalsumą sutramdyti, nes Kūčių paslapties buvo nevalia išduoti... jaunimui ir vyresniems žmonėms visada smalsu sužinoti ateitį. Tad visada pasitarnaudavo įvairūs būrimai, kuriuos žmonės perduodavo iš kartos į kartą, iš šeimos į šeimą. Ir mūsų šeimoje būrimams būdavo suteikiama magiška reikšmė. Mama, kilusi nuo Aukštaitijos, atsinešė daug to krašto papročių. Vienas jų buvo barstyti grūdais vaikų galvas, tad jei kas nors parūpindavo grūdų - būtinai užberdavo mums ant galvos - kad protingesnės būtume... Užsigesinę šviesas, degindavome ant lėkštės suglamžytus laikraščius ir, prinešę prie sienos, žvakės šviesoje, stengdavomės įspėti, ką reiškia susidariusios figūros... Paauglės ar į paneles taikančios, burdavome iš kavos tirščių, tirpdėm vašką ir pylėm į stiklinę su vandeniu, po to mėgindamos įspėti, kokios figūros susidarė ir ką jos lems, mėtėm batus per galvą atgal, o po to žiūrėjome, iš kurios pusės jaunikiai atvyks, pasisėmę saują šližikų, skaičiuodavome - poriniai ar ne... Ryte iš po pagalvės traukdavome popierukus su kavalieraičių vardais - myli ar nemyli... Ir dar daug daug visokių būrimų, kuriuos iki šios dienos išlaikėm. Jei ir ne visus, tai didesnę dalį tikrai.

    Šv. Kalėdų rytą skubėdavome atsikelti kuo anksčiau, mat po egle Kalėdų senis būdavo atnešęs dovanų. Tokios mažos kuklios dovanėlės. Ir senis būtinai pataikydavo, ko mes labiausiai norėjome. Vėliau, sukūrusios savo šeimas, tomis pasakaitėmis maitinome savo vaikus. Dabar visi tokie protingi, jau nebeliko tos kalėdinės romantikos. Natūralu - užaugome. Bet niekada tos dovanos neužgoždavo pačių šv. Kalėdų džiaugsmo, šeimos suartėjimo, ramybės, jaukumo. Artėjant pietų metui, sulaukdavome daug svečių, nes tėtis Adomas, o jo vardadienis visada buvo pilnas džiaugsmo, dainų. Kokių tik valgių nebūdavo ant mūsų stalo! Kepta riebi žąsis su antaniniais obuoliais, visokiausi vyniotiniai karšti patiekalai! Didžiausioje lėkštėje puikuodavosi įdaryta žuvis. Tokia įvairovė ir toks gausumas, jog šiandien atrodo net neįtikėtina, kiek mama sugebėdavo visko pagaminti. O kur dar keptas trapus tortas “Napoleonas”! Kokių tik dainų tada visi neišdainuodavo! Draudžiamos - tyliau, negarsiau. Visas mes mokėjome -“Sėk, sesute, žalią rūtą, kad Lietuva laisva būtų”, "Mergaite, papuoški mano kapą baltais akacijų žiedais" ir "Pasvarscyk antela" ir kitas. Kalėdos buvo didelė mūsų šeimos ir draugų šventė. Ypač jei išpuldavo šeštadienį. Ant stalo būtinai buvo kalėdinė kepta žąsis, skaniausi valgiai, įvairiausi gėrimai. Tik niekada nemačiau girtų savo šeimoje. Niekad nemačiau girto tėčio. Tuo labai didžiuojuosi. Ir tie žmonės, kurie ateidavo į mūsų namus ar dr. J. ir O. Petrauskai ar mokytojai A. ir A. Litvaičiąi ar tėvo bedradarbis spaustuvininkas J. Klimavičius su žmona, miškininkas J. Gogelis su žmona ir giminaičiai, suvažiavę iš Panevėžio, Radviliškio ar Baisogalos nenusigerdavo, tiesiog negerdavo iki proto aptemimo. Pakalbėdavo, pasidalindavo prisiminimais, pasivaišindavo ir dainuodavo, dainuodavo. Matyt tas susiėjimo džiaugsmas jiems buvo svarbesnis. Mano mama turėjo labai pamokančią savybę - kuo daugiau būti giminės rate, kuo daugiau bendrauti su pačiais artimiausiais žmonėmis. Iki pat mirties supo aplink save artimiausius žmones-giminaičius.

    Visokių šv. Kalėdų buvo mano gyvenime. 1953-55 metais tik trise, be mamos, sėdėjome prie Kūčių stalo. Be mamos, kuri buvo 7 metams nuteista ir išvežta Sibiran. Artimų žmonių sufabrikuota byloje ji buvo kaltinama viskuo, pradedant spekuliacija, baigiant politika - mūsų name buvo prisiglaudę pabėgę iš Sibiro. Tėtis, spaustuvininkas, dirbo Varpo spaustuvėje, Spaudos fonde, gerai pažinojo J. Paleckį, kuriam ir nuvežėme “Malonės prašymą”. 1956 metų kalėdinis stalas buvo be ašarų, o pilnas mūsų vaikų džiaugsmo. Nepamenu, kuriais metais, seną Telefunken’ą sukeliojant, išgirdome “Broliai ir sesės Kristuje, kalba Amerikos balsas iš Vašingtono” ir visi prapliupome verkti. Vaikai verkėme todėl, kad verkė suaugusieji -tokia buvo galinga įspūdžio jėga.

    Gyvendama Vilniuje, visada laikiausi savo tėvų įskieptos tradicijos - Kūčių vakarą susėsdavome visa šeima, o vaikai patikrindavo, ar tikrai dvylika patiekalų yra ant stalo. Kalėdaičiais pasirūpindavome patys iš anksto Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Šv. Kalėdoms traukdavome į Kauną. Kokia laimė būdavo mums visiems susitikti prie vieno stalo!

    1990 metų Kūčias ir Kalėdas šventėme mano sesers Vitalijos Krivickienės namuose. Mamai jau buvo sunku apsiruošti gausiai šeimai - šeši anūkai... Kūčių vakarą, kaip visada, daug būrimų. Po staltiese - šiaudai - kas kiek gyvens, pasakys ir t.t. Kažkas pasigedo, kad nėra anglies - gal kam kokią mirtį kas išpranašaus. Juk viskas tik juokai. Labai nenorėjau, kad būtų anglis. Sesuo - taip pat. Taip ir niekas neištraukė mirties. Jos dar nebuvo. Nors jau klaidžiojo šalia. Sesers sūnus iš pirmos santuokos (pirmasis vyras paskendo, kai ji tik laukėsi sūnaus), retai puikios sielos jaunuolis Titas Masiulis, tą Kūčių vakarą, man paprašius, parodė daug daug skaidrių iš įvairiausių gyvenimo laikotarpių. Buvo smagu pamatyti užfiksuotus mūsų vaikų gyvenimo momentus nuo pat mažumės. Buvo daug puikių prisiminimų. Tarsi didelė gyvenimo dalis prabėgo pro mūsų akis. Tos Kūčios ir šv. Kalėdos buvo paskutinės Tito Masiulio gyvenime - jis žuvo sausio 13 d. prie Vilniaus TV bokšto...

    1993 metų Kūčios JAV. Iš Lietuvos mama atsiuntė kalėdaičių, kurie kelyje buvo gerokai aptrupėję. Pirmą kartą gyvenime mačiau kalną dovanų. Atrodė, kad tas dovanų įpakavimų plėšymas buvo svarbesnis už maldą. Ką padaro prekybininkai! Žmogus tik ir tegalvoja, ką kam nupirkti. Ir auga kalnai po egle... Ant mūsų Kūčių stalo puikavosi tradiciniai valgiai...

    Šiais metais prie mūsų Kūčių stalo bus dar viena tuščia kėdė, stovės dar viena lėkštė be įrankių, degs žvakelės. Pirmosios šv. Kalėdos, kai nebėra mano mamos...

    Būtų galima daug daug papasakoti apie šios šventės šventimą okupacijos sąlygomis. Tik vieną noriu pabrėžti - švęsti niekas nedraudė, bet ir neskatino. Buvo ir trukdymų, tačiau ar gali užtvenkti upės bėgimą?! Apie 1980 metus Kūčioms pasiruošti mes, motetys, kokią valandą net iš darbo išeidavome anksčiau. Jei Kalėdos išpuldavo darbo dieną, po pietų pertraukos daugelyje įstaigų nebuvo varžomasi susėsti prie vieno stalo, išgerti kavos puodelį, suvalgyti, kas ką atsinešdavo, šventiško maisto.

    Gyvendami JAV, mes išlaikėme šventos nakties rimtį, nesureikšminome dovanų - pakanka vienos. Mums šv. Kalėdas, kaip ir daugeliui katalikų pasaulyje, gaubia džiaugsmo ir Prakartėlėje užgimusiojo laimės atmosfera.