(Suaugusiųjų grupėje premijuotas rašinys)
Valerija Vilčinskienė
Su pavargusia ašara, su netikrumo skauduliu, su švintančia ir gęstančia viltimi, su nuovargio našta skubu į ateitį... Visi telpame tavy. Visi - tave apvylę, išdavę ir pardavę, dėl menkniekių užgavę ir užgauliojantys, dėl ambicijų, noro būti pranešnesniais vienas už kitą... Visi, tau atiduodantys savo gyvenimą, savo mintis, savo siekius, darbus, sielą... Mūsų tiek daug - tokia marga jūra tavo širdy, o tu viena... Pavargusi, įskaudinta, mylėta ir mylima, atleidžianti ir visus priglaudžianti... Tu viena, Lietuva, Marijos žeme, mano gimtine, mano vargeli, mano gyvenime... Ir brangi tokia, kokia esi... Kiekvienas suklumpa tavo širdy, po savo kryželiu, keliasi tavo pakylėti su šviesia tavo būties vizija. Kylame ir klumpame... Bandome ieškoti taškų, į ką atsiremti, kuo patikėti, kuo nenusivilti, kaip išgyventi... Po klajonių su gailia širdies nostalgija grįžtame į tavo senus namus, kur gyva tautos dvasia, kur mes su tavimi suaugę po Aukščiausiojo Palaima. Jo Palaima nušvinta padangė, pražysta pilkas pakelės grumstas, skalsesnė duona, dosnesnis gerumas, atidesnė mintis, atsakingesnis žingsnis, ramesnis rytojus... Mano širdyje ir tu, Lietuva, augi po Dievo Palaima...
Gal ne veltui šiandien mums duota šios dienos kančia, vedanti į džiaugsmą su Kristumi? Gal ir šių dienų netikrumas, baimė, blaškymasis ir klajonės susišaukia su žydų tautos kelione dykuma į Pažado Žemę? Gal ir mūsų dvasioje tvyranti dykuma užpildoma ne pačiais aukščiausiais pradais, vedančiais į prasmingą kančią, į skaudų pabudimą? Gal ir mes to dar nenusipelnėme? Ar dažnai teisūs pasijaučiame prieš šventus Evangelijos žodžius: “Eikite Ramybėje, sušilkite, pasisotinkite”, o neduotų, kas reikalinga jų kūnui - kas iš tų žodžių? Taip pat ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs (Jok 2,14-17). Čia pat patvirtinama: “Tikėk ir vykdyk tikėjimą darbais” (Jok 2, 14-26). O mes? Kur sustosime? Kuo nusiraminsime? Kaip nugyvensime? Tad, kaip aš žiūriu į Lietuvos ateitį?
Su šio klausimo skauduliu sustoju, Lietuva, ant tavo slenksčio... Čia, kur prasideda ir baigiasi Marijos žemė, čia, kur švinta ir gęsta rytai, kur nepermaldaujamai artinasi kiekvieno mūsų vakaras... Čia, kur į tavo širdį plūsta begalybės srautas, Palaimos šviesa, Aukščiausiojo Valios palytėjimas. Čia visus apjungia ta pati minties malda, ta pati Viltis, ta pati Meilė... Čia mes visi lygūs po didžiąja tikėjimo paslaptimi - Dievo Meilė... Skaudžiai dūžtančiais krislais bežadėje tyloje nuskamba mūsų netikėjimo subtilybės: netikėjimas Juo, Esančiuoju, Jo didybe, Jo Valios apraiška mumyse, mūsų tautos, mūsų valstybės likime, mūsų rytojuje, mūsų gyvenimo kasdienoje. Jo pajautimas ir priėmimas tai ne tik malda, susikaupimas šv. mišių metu, Jį priimant sakramentų pavidalu. Mes dažnai praleidžiame patį svarbiausią - gyventi šio pakylėjimo ir priėmimo dvasia. GYVENTI. Ši būsena negali būti uždaroma kryžiaus ženklu bažnyčioje, rytinės ar vakarinės maldos akimirkoje. Priešingai -kryžiaus ženklas turi tapti vartais į šios būsenos gyvenimą kasdienoje. Mes įsileidžiame Kristų į save, kad jis lydėtų kiekvieną džiaugsmo ir skausmo akimirką, kad padėtų paprasčiausiai mylėti visa, kas mus supa. Jo prisilietimu palaimintos mūsų mintys, žodžiai, darbai negali prieštarauti Aukščiausiojo Valiai.
Tada auga nenumaldomas noras priartėti visa savo esybe prie Esančiojo Plano mumyse suvokimo. O visa, ką duoda Dievas, yra gera. Gal tada ramesni sutiktume ir paskutinę akimirką, vedančią į nepažintą susitikimą su Kristumi? Gal tada neslėgtų nežinomybės baimė? Juk mūsų buvimas žemėje ir skirtas liudyti Evangeliją - Dievo veiklą, svarbiausią Jo užmojį Kristuje. Ne veltui pasakyta: “Tikėk ir vykdyk tikėjimą darbais” (Jok 2, 14-23). Kada tikėjimu, jo gilumu nušvis mūsų sielos, atsidus ir mūsų žemė, kuria vaikštome, kurią liečiame, kuria gyvename... Joje lieka ne tik mūsų darbai, mūsų kapeliai, kryželiais suklupę kalneliuose, prigludę lygumų pavėsiuose. Joje amžiais lieka mūsų dvasia, siekiai, mintys, svajonės. Tad šiandien, šią akimirką, ruoškimės tėviškėn - to niekada nebus leista pakartoti, praeiti dar kartą paskutiniu taku, atlikti paskutinį darbą, pasakyti paskutinį žodį. Turbūt gyventi kiekvieną akimirką reikia taip, lyg ši mintis būtų paskutinė... Juk mes patys visu tuo ir kuriame Lietuvą, kiekvienas mes - Lietuva, jos dalelė...
Mes patys turime rinktis, kaip nugyventi, kuo gyventi. Tik tada, kai apmirs žemiškos aistros, pakils žmogaus dvasia. Tikiu, dvasios prado žmonėms priklausys ateitis, Žemės likimas. Tikėkim, turėkim viltį, norėkim pasauliui dovanoti Meilę... Kitaip niekas negali išleisti įstatymų, paraližuojančių žmogaus ambicijas, ydas, godulį, žiaurumą, priešiškumą. Kiekvienas mes patys savyje, turime sukurti savo dvasiai mielą ir būtiną konstituciją. Ir ji turi tapti mūsų gyvenimo norai ir tada, kai esame vienumoje, ir tada, kai kalbame su Aukščiausiuoju. O tam yra duota didelė dovana - Evangelija. Tai amžinoji Amžinojo gyvenimo knyga, kurios nerašyta, meile sušildyti dėsniai mus veda į Amžinąjį gyvenimą. Tik būkime verti jų pažinimo, jų paslapčių gilumo suvokimo, būkime švarūs, kad galėtume jų prisiliesti, jais gyventi. O mums kiekvienam duota gyvenimo pradžios Palaima - Krikštas, kelias su Dievu. Paklystame žemiškuose jausmuose, aistrose, siekiuose, pametame kelią dievop. Vargsta tada mumyse mūsų vargšės sielos. Skaudiname jas, kada liežiuviu giriamės, kivirčijamės, kenkiame kitiems (Jok 4, 1-2). Ne veltui patariama: “Būk greitas klausyti, bet lėtas kalbėti ” (Jok 1, 19). O “tikra išmintis yra taikinga” (Jok 3,7). Ir Senajame Testamente yra pasakyta: “Dievas priešinasi išpuikėliais, o nuolankiesiems teikia malonę” (Pat 3, 24). Išmintingas žmogus stengiasi sukurti darną savyje, su artimu, su aplinka, su Dievu. Mūsų tikėjimo gilumas, tikrumas -gerumu prasmingas gyvenimas kasdienoje. “Nepamirškime daryti gera ir dalytis su visais geru, nes tokiomis aukomis patiksite Dievui” (Žyd 13, 15-16).
Mūsų krikščioniška misija - mūsų kasdienos mintys, žodžiai, darbai. Tuo mes patys kuriame savo tautą, savo valstybę, savo gyvenimą. Ir jei nepateisinsime šios misijos, teks skaudžiai prisiminti Evangelijos žodžius, kur sakoma: “Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių (Mt 21, 24). Pasaulio akimis sunku suprasti, kodėl šventieji, kasdieninio gyvenimo šventumą yra susiję su neturtu. Juk mums reikalinga viskas -duona, būstas, rūpi vaikų ateitis. Taip, tai reikalinga. Bet tai neturi tapti būtinumu, užgožiančiu mūsų dvasią, neturi kenkti tarpusavio santykiams, bendravimui. Po šio godulio skraiste ir pasiklystame, o ypač pasiekę visų bendrą aruodą... “Nekaltai” nenorime žinoti, siekiame pamiršti įstatymus, kad ramiau liktų sąžinei...
O deja... Pamirštame, kad amžinybę ir pelnome tuo, kuo gyvename eidami šiuo varganu, nepriteklių ir skausmo kupinu žemės keliu. Pabūgę galimų sunkumų, bet kokia kaina stengiamės apsisaugoti nuo jų. Pamirštame, “Kad jų yra dangaus karalystė”, “jie paveldės žemę”, “Jie regės Dievą”. Jau dabar “jie yra žemės druska ir pasaulio šviesa”. Todėl raginama: “Būkite tuo, kuo esate žmonių akivaizdoje, kad pasaulis, matydamas jūsų gerus darbus, šlovintų Jūsų Tėvą danguje”. (Mt 5, 13-16). Taip. Gyvenimas turi tapti malda, širdies šiluma palytėta. Be jos - negyvas mūsų tikėjimas. Jis tampa piktžodžiavimu prieš Dievą, artimą, tautą. O visa tai - mumyse. Mumis prasideda ir mumis baigiasi. Tad savo tikėjimu, jo gilumo tikrumu būkime pasaulio šviesa ir druska. Pirmiausia sau patiems, einant į vidinę santarvę -Ramybės Palaimą. Kuo šviesesnę ją nešime kiekvienas savy, tuo šviesesnės auš mūsų dienos, tuo laisvesnė atsidus mūsų žemė. Juk viskas Dievo Valioje - kiekviena mūsų diena, metai, akimirka, skausmo šešėlis ir džiaugsmo ašara. Tik mes patikėkime Dievo buvimu mumyse, šalia mūsų, ieškokime švento pajautimo visa savo būtimi. Laimingi, kurie Dievą pažįsta... Dievo Valia tautoje negali būti įvykdoma tik pavienių žmonių pastangomis. Šiame istoriniame vyksme turi dalyvauti visa tauta. Joje neturi būti teisiųjų ir neteisiųjų, pašauktųjų ir atstumtųjų. Tai skaudžiai žeidžiantys žemiški mūsų pačių sprendimai, kurie tautoje kelia disharmoniją. Pamirštame: “Jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų. Taigi būkite tokie tobuli, kaip Jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas” (Mt 5, 44-45). Visu gyvenimu turime ieškoti dangaus karalystės, o vis kita - jam vienam žinoma, ko reikia - bus pridėta.
Dievo tikslas tautoje turi tapti tikrove. Tik tada tauta eis teisumo keliu, valstybė patirs suklestėjimą - Pažado žemę... Daug akmenų šiame kelyje. Kančia, skausmu ir užgauliojimais jie nuskaidrėja mūsų sielose. Kristus, beveik prieš du tūkstančius metų, norėdamas įspėti ir paguosti nelaiminguosius, sakė: “Palaiminti esate, kai žmonės jūsų nekenčia, jus atstumia, niekina ir atmeta kaip blogą jūsų vardą dėl Žmogaus Sūnaus” (Lk 6, 22). Tuo pačiu, norėdamas padrąsinti, ramino: “Ir aš esu su jumis per visas dienas, iki pasaulio pabaigos” (Mt 28, 30). Taip ir šiandien, kaip tada, du tūkstančiai metų atgal... Jo tikslai, šventa tarnyba žemėje nepasikeitė iki šiolei - įvykdyti Tėvo Valią. Tik mes dažnai pamirštame, kad turime būti Kristaus tarnybos nariais: tapti Jo Tėvo rankomis, kojomis, širdimi kitiems... Neliūdėkime; nes ir tada, kai “Atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą, nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti” (Jn 3„ 19). Dievas visada eina į žmogų, jo mintis, jo žodžius, darbus, širdį, tik žmogus ne visada pajaučia ir priima Jo buvimą. “Tikrieji garbintojai šlovina Tėvą dvasia ir tiesa” (Jn 4, 21-24). Tik atsivėrę Dievo Meilei, pajausime Jo Valią savy, nes jo svarbiausias tikslas - “gydyti merdinčios dvasios žmones savo gyvybę teikiančiu žodžiu ir tikėjimu” (Jn 6). Netikėjimu mes nutolstame nuo Dievo. Tikėti - atsiliepti Dievo Meilei, įsileisti ją į savo gyvenimą, ja gyventi. Tikėjimas - Dievo dovana. Ją reikia pelnyti visu savo gyvenimu. “Niekas neateis pas mane, jeigu jam nebus duota Tėvo” (Jn 6). Kas gyvena Dievo meile, mokės atleisdamas nusižeminti, skausme vienytis su Kristaus kančia, jo žodžiuose ir darbuose neliks vietos melui, šmeižtu, nedorybėms. Kiekviena dvasia gimsta akla.
Tik Dievo meilės šviesa gali išsklaidyti sielos sutemas. Tik Jo Valia galime atrasti gyvenimą. Ir kiekvienas, kuris siekiame dieviško šviesulio, šildančio ir guodžiančio skaudžią mūsų kasdienybę, girdime Jį sakant: “Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane - nors ir mirtų - bus gyvas. Ir kiekvienas kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius” (Jn 2, 26). Mūsų pavargusiame gyvenime nušvinta viltis - meile tarnauti artimui. Iš to mes atpažįstame giliai tikinčiuosius. Jie neapsvaigsta nuo pasaulio garbės. Ne dėl tuščių žemės pagyrų jie atlieka didelius artimo meilės darbus. Visur jie jaučia Esančiojo buvimą. Ir grįžta jie tėviškėn didžiosios meilės taku, kurį kantriai mynė žemėje, mažai kieno pastebėti. Kiekviena tauta kuria savo istoriją pati, pati ją išgyvena žemiškame kelyje, pati sulaukia dangiškų vaisių. Tad norisi šiandien širdimi paklausti poeto Just. Marcinkevičiaus žodžiais: “Lietuva, kur tu eini?” Juk visos tautos išganymo vyksmas istorijoje yra esminė Dievo užmojo žmonijos išganymo dalis. Ar įsiklausome, ką šiandien mums taria Kristus skaudžioje mūsų laikmečio kryžkelėje? Atsakymu skaudžiai menasi, kai “prisiartinęs prie Jeruzalės ir išvydęs miestą, Jėzus verkė... O, kad tu šiandien suprastum, kas tau atneša ramybę..(Lk 19, 41-42). Gal šiuos žodžius šiandien taria ir mums? Visus mus apglėbia beribė Dievo meilė. Visi, kurie bėdos, skausmo ištikti, sugniužtame po savo našta, mažučiai ir bejėgiai... Menkumą myli ir glaudžia Jo meilė, stiprina Viltį, kelia tikėjimą. Juk ir mūsų visų šiandienos skausmas gimdo dvasios sparnus, Dievo dovanotus.
Tik reikia to nusipelnyti. Kaip reikia šiandien to mano pavargusiai žemelei. Religija tampa pačiu patikimiausiu inkaru skaudžiuose istorijos verpetuose. Tik ar ieškome šio dialogo tarp Dievo ir tautos? Kol to nepajausime, tuo negyvensime - vargsime ir klupsime, ieškosime ir prarasime... Patys nesuprasime, kodėl tokie skaudūs pakelės akmenys... Kodėl tokia neskalsi pačių išauginta duona, kodėl taip greitai pamirštami dvasios turtais nuskaidrėję tėvų namai, kodėl taip lengvai pasiklystama tarp melo ir tiesos, tarp žodžio ir darbo, tarp maldos ir gyvenimo... Kaip brangenybė mūsų dienoms prisimena kunigo K. Trimako žodžiai: “Jei Esančiojo tiesa žmogui yra šviesa, tai Jo gėris yra turtas” (Asmenybės raida gyvenime. 322 psl.). Tai pati brangiausia dovana. Tik į ją reikia eiti, ja gyventi, ir ji tampa gyva ausyse. Tuo nušvis mūsų dienos, mūsų Lietuvėlė... Villiamas Jamesas liudija: “Meilės, pasišventimo, kantrybės, drąsos aukščiausi sparnai, kuriems žmogaus prigimties sparnai bet kada yra buvę išskleisti, yra įvykdomi dėl religinių idealų”. Tik atsiliepę į Dievo Meilę, galime pasiekti savęs kaip asmenybės, savo tautos, o kartu ir valstybės brandos pilnatvę, išbaigtumą. Apaštalas Paulius savo laiške galatams rašė: “Kas sėja savo kūnu, tas iš kūno pjaus pražūtį, o kas sėja dvasia, pjaus amžinąjį gyvenimą!”. Tad “nepa-ilskime daryti gera visiems, jei neaptingsime savo metu, pjausime derlių. Tad, kol turime laiko, darykime gera visiems, o ypač tikėjimo namiškiams” (Gal 6, 8-10). Ir neatskiriama dieviškos gyvybės gija mūsų gyvenimą apjungia: Viltis, Tikėjimas, Meilė. Tai - brangiausia dovana mums, mūsų tautai, mūsų valstybei. Jų šviesoje, po Esančiojo Palaima pražysta pilkas lauko grumstelis, amžinu gyvybės pradu pro įkaitusį grindinio gruntą kalasi žolelė, žmogus pakelia galvą nuo kasdienio vaišių stalo, ieškodamas dangiškos amžinosios duonos, meile sušildo skausmo prislėgtą, aušta dienos, nepermaldaujamai artinasi kiekvieno vakaras... Po Esančiojo Palaima gyvybe alsuoja birios laiko dulkelės, nušvitusios pažinimo džiaugsmu, atradimo gilumu... Jos nušviečia trapią mūsų būtį, skaudžius tautos klaidžiojimus istorijos kryžkelėse, pažinimo klystkelius... Laiminga tauta, pažįstanti Dievą. Širdimi prabilkime, dvasia išgirskime, kad po Jo, Esančiojo Palaima auštų mūsų ir mūsų Lietuvėlės rytai ir dienos, viltys ir svajonės, žodžiai ir darbai... Tegul kiekvienas mūsų margą tautos jūrą sušildo savu tikėjimu, viltimi ir meile... Tegul visi šie dieviškos dovanos upeliai susilieja į vieną Dievo Plano vyksmą mūsų Tautos istorijoje. Tegul...
Tu tokia mažutė mano širdyje. Tokia didelė ir teisi po Aukščiausiojo Palaima, tokia graži dvasios sparnais, išaugusiais skaudžiomis dejonėmis, vargais vargeliais, tremtinio ašaromis, emigranto padalinta širdimi, likusiųjų sudiržusiomis rankelėmis... Tu tokia brangi artimųjų atsiminimo kryželiais nubėgusi Dzūkijos kalneliais, Suvalkijos lygumomis, Žemaičių aukštumose, Aukštaitijos ežerų paunksmėmis... Tu tokia miela senųjų namų dvasia, užstalės senu Dievu, tėvų palaima raikant duonos kepalą... Čia dar gyvi senųjų lietuvių dvasios šuliniai, virš kurių gyvi plevena laiminantys Kristaus žodžiai:
“O kas gers vandenį, kurį aš duosiu,
tas nebetrokš per amžius,
Ir vanduo, kurį jam duosiu,
taps versme vandens,
trykštančio į amžinąjį gyvenimą.
(Jn 14).
Atsigerk, Lietuva, iš šio šaltinio, atsigerk ir eime...
Tik tokią aš įsivaizduoju tavo ateitį, mano vargeli, mano džiaugsme, mano gyvenime, Marijos žeme...
