Spausdinti

Algirdas Paliokas, SJ

     Vasaris. Jo 16 diena įrašyta Lietuvos istorijoje. Ji išliks amžiams didinga kol Lietuva gyvuos, kol bent vieno lietuvio krūtinė alsuos.

     Iš kur nepriklausomybė? Žmonės galvas už ją dėjo, ir Dievas savo ranką pridėjo. O antroji, lyg stebuklu atėjusi, buvo daugelio ašarų, kraujo, kalėjimų, lagerių bei nekaltų mirčių pasekmė. Šią pasekmę pagreitino išeivija, kuri kalbėjo, rašė. demonstravo ir darė visus įmanomus žygius, kad Lietuva būtų laisva. Ir Dievas pritarė. Atėjus laikui, atėjo laisvė.

     Ne tik šiandieną Lietuva yra mūsų mintyse ir širdyse. Kasdien mes jaučiame jos pulsą, džiaugiamės jos laimėjimais ir liūdime dėl nesibaigiančių ar vis naujų sunkumų. Mus nepatenkina nepilna Lietuvos laisvė, nesaugumas, ekonomikos krizė, didumos žmonių vargas, nusikaltėlių siautėjimas ir t.t. Matant nuskurusį medį, ne visada galima pamatyti jo ligos priežastis. Tos nematomos priežastys yra po žeme, šaknyse.

Laisvės paminklas Kaune.     J. Grikienio nuotr.

     Panašiai yra ir su Lietuva. Kokios yra tos nematomosios priežastys? Apie tai šis straipsnis.

     Yra dvi Amerikos: 18-o ir 19-o šimtmečio. Jos tarpusavyje labai skiriasi. Aštuonioliktame šimtmetyje pasaulis pastebėjo, kaip lengvai Amerika pradėjo pralenkti Europos valstybes. Vienas žymus prancūzas praėjusio amžiaus pabaigoje atvyko į Ameriką, norėdamas sužinoti jos žydėjimo ir jėgos paslaptį. Jis lankė ūkininkus, kasyklas, gamyklas, susipažino su įvairiausiais bizniais, ėjo visur, kur tik tikėjosi rasiąs atsakymą. Galiausiai užsuko ir į bažnyčias. Tada jis parašė šias įsimintinas eilutes: “Tik tuomet, kai pradėjau lankyti bažnyčias ir išgirdau iš sakyklų besiliejančią dvasingumo ugnį, tik tuomet aš supratau Amerikos genijaus priežastį. Jeigu ji nustos savo gerumo, ji neišliks didinga”.

     Kiek daug įeina į tą paprastą žodį “geras”! Be Dievo įsakymų vykdymo, be žmonių dorybingumo nėra gerumo. Gerumas didėja, kai žmonės laisvę naudoja dvasiniam vystymuisi ir tobulėjimui. Dvasingumas -tas artimas ryšys su Dievu - suteikia pakankamai energijos gerumo augimui ir su juo susijusiam tautos ar valstybės didingumui. Tačiau nelaimė, jei laisvė panaudojama materialių gėrybių kaupimui, egoistiškiems tikslams kitų žmonių ir valstybės sąskaita bei savimeiliškiems įnoriams tenkinti.

     Minėto prancūzo pranašystė išsipildė. Po šimto metų mes matome Ameriką visai kitokią. Palaipsniui, bet nesulaikomai ji rieda žemyn. Neįsigilinus galima apkaltinti išsigimstančią demokratiją, kurioje vis daugiau laisvės įgauna blogieji ir blogosios jėgos. Idealioje demokratijoje, kaip mes ją suprantame - turi būti visiška laisvė kiekvienam gėriui, o bet koks blogis turi būti išraunamas ar baudžiamas visomis galingos valstybės priemonėmis. Blogis - tai ne vien nusikaltimas visuomenei, tai sukilimas prieš Dievą. Gera valdžia, gindama žmonių teises ir apsaugodama nekaltuosius, gina ir Dievo teises žemėje.

     Tikroji Amerikos pasikeitimo priežastis yra Dievo išvarymas iš mokyklų ir visuomeninio gyvenimo. Vietoj Dievo įsakymų vis aukščiau statomas savojo AŠ įstatymas. Kova su Dievu ir tikėjimu vyksta labai subtiliai, nepastebimai, nejuntamai. Tos nematomos kovos įrankiu yra masinės informacijos priemonės, su kurių pagalba naikinamas tikėjimas ir nuvertinamos, išjuokiamos moralės vertybės.

     Laisvė visada yra Dievo dovana. Jėzus pasakė: “Jei laikysitės mano mokslo, jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus” (Jn 8,32). Jėzaus mokymas kaip tik ir tvirtina, jog žmogaus laisvė nuo nuodėmių ir egoizmo sukuria pagrindą visoms kitoms laisvėms.

     Išorinė laisvė yra pasekmė vidinės, t.y. savęs apvaldymo pagal dvasingumo principus. Tai neįmanoma be stipraus ryšio su Dievu. Jeigu žmonės nustoja save valdyti ir pradeda sau pataikauti, pasiduodami pažeistos žmogaus prigimties žemiškiems potraukiams, tuomet, praradę savo vidinę laisvę, netenka ir išorinės. Matydama didėjančią betvarkę, valdžia bando sureguliuoti žmonių santykius, ekonomiką, socialinį gyvenimą naujais įstatymais su didesne ar mažesne prievarta. Laisvė priversta mažėti, o diktatoriškumas auga.

     Be Dievo ir Bažnyčios tikroji laisvė yra neįmanoma. Žmogui sunkiausia yra keisti save, t.y. eiti į pilnutinę laisvę, iš žemiškumo kilti į dvasingumą. Ši kova tarp gėrio ir blogio yra amžina. Žmogus be Dievo negali jos laimėti jau vien todėl, kad gyvena pirmųjų tėvų nuodėmės pasekmėse. Tiesa, jis trokšta daug, bet mažai gali. Todėl jam būtina stipri Dievo pagalba, kuri realizuojasi per Bažnyčią. Čia žmogus išgirsta Dievo mokymą, čia jo dvasinės jėgos pastiprinamos Nekruvinąja Auka ir Gyvybės Duona. Kas gali pakeisti šią didžiulę dvasinę jėgą, įgalinčią formuoti žmogų pagal jo Pirmavaizdį?

     Priešingai, religijos nuvertinimas, jos nepraktikavimas nutraukia ryšį su Dievu ir tuo pačiu atpalaiduoja žemąsias žmogaus prigimties jėgas, kurios įkalina joms pasidavusį. Taip iššaukiamos žmogų ir valstybę tramdančios, varžančios ar nelaisvės grandines uždedančios jėgos. Kai žmogus tampa vergu savo nevaldomos prigimties potraukių ir geismų, pažeidžiančių Dievo ir artimo teises, tuomet, netekęs vidinės laisvės, neteks ir išorinės. Religinė, politinė, ekonominė, socialinė ir kitos laisvės gimsta mumyse. Jei esame savęs valdovai, nėra reikalo, kad kas nors mums viešpatautų. Laisvasis tarnauja Dievui, ir jo valdovas yra Dievas. Taip realizuojasi žemėje šventas Dievo teisingumas. Labai gaila, kad dažniausiai žmogus nemato giluminių blogio priežasčių ir kaltina vien tik Dievo teisingumą vykdančią jėgą bei jai atstovaujančius asmenis. Jeigu suverstume kaltę vien didiesiems žmonijos nusikaltėliams, tuo tvirtintume, jog pasaulyje šeimininkauja blogieji, ir būtent jie valdo pasaulį. Galėtume pamanyti, jog žemėje chaosas, ir nėra jokio teisingumo, kad blogis nugali gėrį.

     Bažnyčia yra pripažinusi, kad 1917 m. apsireiškimai Fatimoje yra tikri. Švč. Mergelė Marija, pasirodžiusi tais metais liepos 13 d., pasakė: “Karas baigiasi, bet jei žmonės nesiliaus įžeidinėti Dievą, netrukus prasidės kitas, dar baisesnis. Kai vieną naktį išvysite danguje nepaprastą šviesą, žinokite, jog tai ženklas, kad Dievas rengiasi bausti žmoniją dėl jos nuodėmių. Baus gi ją karu, badu, Bažnyčios persekiojimu...” (kun. Dr. P. Aleksa “Marijos žodis Fatimoje” 22 psl.). Nuodėmės yra vienintelė karo ir visų jo sukeltų nelaimių priežastis.

     Daug blogio, sukoncentruoto viename asmenyje, padaro jį blogųjų jėgų vadu. Iš kur atsiranda tiek blogio, kuris pagimdė Hitlerį, Staliną, Leniną ir jiems panašius? Kiekviena nuodėmė, bet kur žemėje padaryta, padidina žmonijos blogio potencialą. O jeigu jų milijardų milijardai, tuomet blogis jau virsta didžiule blogio jėga. Tiesa, ji būva vienokią ar kitokią ideologiją priėmusi, o kartu ir tam tikru gėriu prisidengusi, užsimaskavusi. Blogis nėra kažkokia abstrakti jėga. Ji įsikūnija žmonėse ir realizuojasi regimajame pasaulyje. Kuo žmogus blogyje giliau, tuo lengviau jis blogio valdomas. Kiekvienai blogio jėgai reikalingas vadas, pavaduotojai, patarėjai, pritarėjai, vykdytojai ir t.t. Pagal savąjį blogio laipsnį paminėtieji sustoja į savo vietas toje baisiojoje blogio imperijoje. Kol ji viena, tol lengvai užima aplinkinius kraštus, nes blogis visada geidžia užviešpatauti visame pasaulyje. Kai atsiranda kita blogio jėga su kitokia ideologija, tuomet jau karas neišvengiamas. Kaip ten bebūtų, bet tik po įvykdytos bausmės pasauliui, gėrio jėgos nugali blogąsias. Tiesa, karuose su kaltaisiais žūva ir nekalti. Tačiau dieviškojo teisingumo jie nebus nuskriausti. Pasaulis ir laikosi ant nekaltosios Nekruvinosios Aukos ir nekaltųjų žmonių aukų, atperkančių pasaulį.

     Yra dvi Amerikos, yra ir dvi Lietuvos. Prieškarinėje Lietuvoje gėrio potencialas turėjo aiškią persvarą. Dabartinėje - priešingai. Materialistinė-ateistinė ideologija padarė savo. Dauguma žmonių, atsisakę religijos ir Dievo vaikų laisvės, tapo materializmo vergais. Jų dievas -pinigas. Per gausias sovietinio produkto nuodėmes blogis, įgijęs didžiulę jėgą, stengiasi viešpatauti Lietuvoje. Mes esame šios kovos tarp gėrio ir blogio ne tik stebėtojai, bet ir dalyviai.

     Dievas tiek žmogumi, tiek tauta be galo rūpinasi. Dabartinė laisvė gali būti Dievo paskola, gali būti atpildas už nekaltą kančią. Bet paskola duodama ribotam laikui. Per tą laiką lietuviai turi galimybę pažinti Dievą, atsiversti, pasikeisti. Jeigu ribotame laike Lietuva nesugrįš prie Dievo, viskas gali baigtis kita nelaisve, pvz., kosmopolitine ar kitokia.

     Ką tik pasibaigus Amerikos Pilietiniam karui, vienas filadelfijietis pasakė Dr. Benjamin Rush: “Atrodo, kad kovos už laisvę baigėsi”. Rush atsakė: “Jūs klystate, karas jau pasibaigė, bet kovos už laisvę vien tik dabar yra prasidėję”.

      Kiekvieno žmogaus kova už vidinę laisvę, laisvę nuo bet kokio blogio niekada nesibaigia. Ar galime išsilaisvinti iš žemiškumo ir pasiekti tokią laisvę, į kurią kviečia Evangelija? Jei būsime laisvi nuo blogio, mes stiprinsime Lietuvos gėrio potencialą. Nuo kovo 11-os pradėta kurti laisvė augs ir stiprės. Pastebėkime, kaip viskas galų gale susiveda į viena. Ar nori patekti į amžinos laimės karalystę, ar nori laisvės tautai, ar nori išgelbėti artimą iš amžinos pražūties, daryk tą patį: veržkis į laisvę.

     Kaip žmogus, blogio jėgų apsėstas, padaro blogiausius dalykus, lygiai gėriu pripildytas nuveikia neįtikėtinus dalykus gėrio karalystės labui.

     Mokėkime suprasti šio laiko prasmę, padėkime sau ir Lietuvai!