Spausdinti

Parengė Rita Urnėžiutė

     Rugsėjo 23 d. Lietuvos katalikų mokslo akademijoje buvo surengtas pokalbis apie lietuvių religinės kalbos padėtį. Jame dalyvavo Lietuvos Vyskupų Konferencijos generalinis sekretorius vyskupas Jonas Boruta, SJ, Lietuvių katalikų mokslo akademijos mokslinė sekretorė dr. Antanė Kučinskaitė, fiologas, katalikiškos spaudos ir Lietuvos radijo Mažosios studijos bendradarbis dr. Paulius Subačius, tos pačios studijos bendradarbė Rūta Tumėnaitė, filologas ir filosofas. Naujojo židinio vyr. redaktoriaus pavaduotojas dr. Vytautas Ališauskas, Sandoros žurnalo stilistė Vitalija Dalmantaitė, Lietuvių kalbos instituto terminologijos skyriaus vyr. mokslinis bendradarbis dr. Jonas Klimavičius, Lietuvių kalbos instituto Žodynų skyriaus vadovas dr. Vytautas Vitkauskas, Gimtosios kalbos žurnalo vyr. redaktorius dr. Aldonas Pupkis. Pateikiame Gimtosios kalbos skaitytojams šio pokalbio santrauką.

Žuvėdra. Vaclovas Ratas

     A. PupkisGimtosios kalbosredakcijai seniai rūpėjo pakalbėti apie dabartinės bažnytinės kalbos reikalus. Mūsų kalbaapie religinę kalbą plačiau yra rašiusi 1989 m. 5 sąsiuvinyje. Per tą laiką iš esmės pasikeitė musų valstybės gyvenimas, iš esmės pakito ir Bažnyčios padėtis. Dėkui vyskupui Jonui Borutai, pasiūliusiam surengti šį susitikimą, ir šio pokalbio organizatorei dr. Antanei Kučinskaitei. Rengėjų buvo iš anksto susitarta kalbėti apie bažnytinės kalbos padėtį ir pokyčius, o ne kviestis ką nors supeikti ar kritikuoti. Rūpėtų sužinoti, kaip tvarkoma bažnytinė kalba, ką čia galėtų ir turėtų padėti kalbininkai.

     Kanoniniai Bažnyčios tekstai yra sutvarkyti pavyzdingai; čia pravartu būtų prisiminti tėvo V. Aliulio didžiai vertingą straipsnį Liturginės kalbos žingsniai ir šuoliai(GK 1993 8 26-32). Bet dabar leidžiama daug kitokios religinės literatūros ir tarp jos yra tikrai prastos kalbos leidinių. Yra ir daug periodinės spaudos, bet, pavyzdžiui, Sandoros kalbą miela skaityti, o kitur kartais visko pasitaiko, įdomu būtų išgirsti, ar yra kokia bažnytinės kalbos instancija, kuri rūpinasi religinių raštų kalba (Valstybinės kalbos įstatymas religinėms bendrijoms netaikomas), aprobuoja rengiamus leidinius? jeigu ne, gal galėtume ir mes ką nors siūlyti?

     Antras klausimas - tai šnekamoji kalba, Viskas, kas kunigo garsiai sakoma bažnyčioje, daro didžiulį ir kalbos poveikį visiems maldininkams. Gal ne kokia bėda, jie kunigas, turintis tarmę, sakydamas pamokslą, ir patarmiuoja, - tai iš dalies net saugo jo kalbos sistemą nuo didelių klaidų. Bet tarmę šiandien nedaugelis turi, ir nemaža žmonių nėra išsiugdę tvirtesnių geros kalbos įgūdžių nei mokykloje, nei kunigų seminarijoje. Visko būna ir radijo bei televizijos katalikų laidose, gerintina tikybos mokytojų šnekamoji kalba. Todėl neturint valstybinių kalbos priežiūros priemonių, lieka viltis tik Bažnyčios žmonių kalbiniu sąmoningumu. Beje, jeigu bažnytinę kalbą lygintume su kitomis viešojo kalbos vartojimo sritimis, gal ir nebūtų ji visai tarp pirmaujančių, bet jokiu būdu negalėtų būti minima tarp pačių paskutinių.

     R. Tumėnaitė. Dirbame radijuje, todėl daugiausia sunkumų kelia kirčiavimas. Kitas dalykas -vertimai. Rengdami pranešimus apie naujausius Vatikano dokumentus. Katalikų Bažnyčios gyvenimą, labai vargstame, neturėdami šiuolaikiško religijos terminų žodyno. Dvikalbiuose mūsų žodynuose religijos terminai neretai visai neverčiami arba verčiami tik apytikriai. Dabartinės lietuvių kalbos Žodynuirgi mažai galime remtis, nes daugelio mums svarbių dalykų ten tiesiog nėra. Ne visada turime į ką pasižiūrėti ir su kuo pasitarti, todėl kai kurių terminų ar formų tenka apsispręsti patiems. Negana to - į mūsų Mažąją studijųskambina Seimo ar žiniasklaidos darbuotojai ir teiraujasi, kaip vartoti ar išversti viena ar kitą terminą. Taigi patys tampame patarėjais.

     V. Ališauskas. Bet kalbėdami daugiausia blogai kirčiuojam pasaulietinius žodžius. Aš dėl savo profesinių interesų daug žiūriu televizijos, klausausi radijo ir matau, kad tas kirčiavimas, kurio esu mokęsis ir kuris tada buvo šventas dalykas, dabar yra apleistas. Po kiek laiko dabartiniai reikalavimai jau bus beprasmiai, laisvoje šalyje jų niekas nepaisys. Reikėtų iš esmės liberalizuoti lietuvių kirčiavimą. Kalbėdamas apie tai, kaip pagerinti leidinių kalbą, irgi būčiau skeptikas. Laisvoje šalyje, kur yra privatusis verslas ir knygų leidyba daugeliu atvejų susijusi su asmeninine iniciatyva, labai sunku sukurti išorinės kontrolės mechanizmus. Vienintelis realus būdas paveikti tokią leidybą yra neigiamos recenzijos, blogi atsiliepimai, kritika, gal iš dalies ir tam tikras administracinis poveikis. Tai, kad Kalbos įstatymas negalioja religinėms bendrijoms, dar nereiškia, kad jis negalioja leidykloms. Daugelis katalikiškų leidyklų juk nėra jokia Katalikų Bažnyčia. Jų knygos nėra oficialūs arkivyskupijos leidiniai. Ir šiuo požiūriu būtų ne pro šalį padaryti jiems kokią pastabą, perspėti, net nubausti nedidele bauda, nes didesnė turbūt reikštų tokios leidyklos bankrotą. Bet Kalbos inspekcija juk iki šiol nėra baudusi... Aš čia žiūrėčiau labai paprastai, pragmatiškai. Neįmanoma kokių nors sudėtingesnių dalykų išorinė kontrolė: juk leidžiama katalikiškų knygų, kuriose prirašyta net akivaizdžių nesąmonių, ir nėra būdo, kaip tokią leidybą sukontroliuoti. O ką jau kalbėti apie kalbą... Nėra jokio normalaus enciklopedinio žodyno ar žinyno, dar blogiau, kai paimi oficialius žodynus ar žinynus, ten randi, deja, labai liūdnų dalykų. Gal nesupyks priešais sėdintis mano dėstytojas, kad priminsiu laikus, kai jis per paskaitas drįsdavo pasišaipyti iš kai kurių tuometinio Dabartinės lietuvių kalbos žodyno definicijų. Itin liūdna, kad paskutinis DŽ leidimas neretai irgi vertas ne menkesnės ironijos. Kai tenka tikslinti vertimus ir išsiaiškinti žodžių reikšmes, randi gausybę netikslumų ir prieštaringų apibrėžimų. O juk šis žodynas turėtų būti fundamentali parankinė rašančio išsilavinusio žmogaus knyga. Deja, jis neprilygsta jokiam vakarietiškam žodynui nei koncepcijos, nei naudingumo požiūriu, galų gale nei savo apimtimi. Nėra ten daugybės žodžių, kurie jau įsišakniję, nėra reikalingiausių tarptautinių žodžių. Žodynas toks naiviai lietuviškas, žemdirbiškas, kaip ūkininko, kuris nesusiduria su daugybe šių dienų tikrovės reiškinių. Ir nematau būdo, kaip tokią padėtį pakeisti.

     R. Tumėnaitė. Dar dėl tų Vatikano dokumentų. Tarkim, reikia ieškoti kokios citatos iš prieš kelerius metus lietuviškai paskelbto dokumento. Vienur yra apaštalinis paraginimas, o prieš kokius dvejus trejus metus buvo apaštalinė adhortacija. Kiek žmonių žino, kas yra adhortacija? Imi citatą, ten pilna tarptautinių žodžių, kurie dabar jau sunorminti kitaip. Ką tada su jais daryti? Cituoti taip, kaip yra, ar taisyti? Vis tiek turėtų būti koks nors bendras požiūris į šiuos dalykus.

     V. Ališauskas. Aišku viena: kalbininkai nedirba su tais naujais, gana neblogai parengtais krikščioniškais tekstais. Šiuolaikinė krikščioniška kalba formuojasi jau dešimt metų, bet akademiniame Lietuvių kalbos žodyne negali rasti jokių jos pėdsakų. Toks įspūdis, kad naujuosiuose žodyno tomuose tik išmesti sovietiniai pavyzdžiai, o vis kita - kaip buvę. Nėra nė ženko oficialių Bažnyčios dokumentų, o jie juk buvo rūpestingai redaguoti. Dabar jau yra nemaža religinio pobūdžio leidinių, kurie turėtų būti išrašyti kaip ir mūsų klasikų tekstai.

     R. Tumėnaitė. Tad ar galim šaipytis iš Lietuvos ryto ar kitų laikraščių, kurie rašydami apie Bažnyčią pripaisto visokių kvailysčių? Jie kitąsyk tiesiog neturi nė kur pasiklausti. Kur jiems skambinti? Į kuriją, Mažąją studiją, katalikišką leidyklą? Kur sugalvoja, ten ir skambina. O kas gali kvalifikuotai patarti? Daugybė dalykų dar nenusistovėję. Apaštalinis nuncijus ar apaštališkasis nuncijus? O kaip kirčiuoti?

     P. Subačius. Norėčiau pasakyti, kad ne tik Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, bet ir Tarptautinių žodžių žodynas yra didelė problema. Apie kokius nors religijos terminus jame beveik negalima kalbėti.

     V. Ališauskas. Bet jis išėjęs 1985 m., dabar, kiek teko girdėti, yra oficialiai pasmerktas ir atskirtas nuo tautos, Bažnyčios ir visuomenės [juokas].

     P. Subačius. Labai svarbu, kad Tarptautinių žodžių žodynas būtų ne tik aiškinamasis, bet ir vertinamasis, išplėstas kalbos kultūros požiūriu. Norint, kad ne tik religinėje, bet ir pasaulietinėje žiniasklaidoje nebūtų tiek nesąmonių ir turinio, ir kalbos požiūriu, reikia išleisti tinkamai parengtą religijos terminų ar katalikiškų terminų aiškinamąjį žodyną. Jį reikėtų deramai parengti ir teologiniu, ir Bažnyčios istorijos, ir kalbos atžvilgiu, su pavyzdžiais, su tam tikromis citatomis iš jau sunormintų raštų. Kol to nebus, negalima jokiam Lietuvos rytui ar LNK televizijai priekaištauti, kad jie negražiai elgiasi. Nes pakritikuoti jie labai aiškiai klausia: “Kur pasitikrinti?”

     J. Klimavičius. Man trupučiuką apmaudu girdėti labai taisyklingai kirčiuojantį žmogų, kalbantį prieš kirčiavimo sakralizavimą. Turiu nemaža vilčių, kad nereikės didelės sakralizacijos ir tas kirčiavimas vis dėlto atsilaikys. Arba yra viena sistema - pagal Sosiūro ir Fortunatovo dėsnį, arba atitrauktinio kirčio sistema, arba trečias variantas -žargoniško kirčiavimo “sistema“, kurią dabar iš dalies ir turime.

     Redakcijos paaiškinimas. Mūsų skaitytojai turbūt jau pastebėjo, kad paskutiniuose numeriuose yra įsivėlusi kažkokia klaida ir netvarka. Mat pirmiesiems trims šių metų numeriams Kalbos skyriui medžiagą ėmėme iš Gimtosios kalbos Nr. 10. Į sausio numerį įdėjome Vytauto Vitkausko rašinį Šnekamoji Bažnyčios kalba ir dar šis tas. O Ritos Urnėžiūtės parengtą ilgą straipsnį Katalikų Bažnyčios kalbos reikalai padalinome į tris dalis trims numeriams. Klaidingai galvodami, kad pirmoji dalis jau buvo sausio mėn. numeryje, į vasario ir kovo nr. įdėjome antrą ir trečią R. Urnėžiūtės parengto straipsnio dalį. Tada pamatėme, kad dar turime ir pirmąją nespausdintą to straipsnio dalį, tad ją ir įdedame į šį numerį. Manome, kad čia daug nesklandumo ar neaiškumo nebus, nes tame straipsnyje rašo skirtingi autoriai, pateikdami tuo kalbos klausimu įvairias mintis. Už tokį savo neapsižiūrėjimą atsiprašome.