(Jaunimo grupėje premijuotas rašinys)

Monika Jakaitė

     Jei tavęs paklaustų, kas tu esi, tu tikriausiai pasakytum savo vardą, pavardę. Gal dar - adresą ar mokyklą, kurioje mokaisi. Bet juk pirmiausia tu esi žmogus. Kažin, ar tu tai suvoki? Ar suvoki, kad esi Žemės gyventojas? Ir gyveni kartu su kitais, labai panašiais j tave. Ar tu galėtum gyventi vienas? Vienui vienas. Ar galėtum gyventi be tų, kurie tave džiugina ir skaudina, myli ir neapkenčia, giria ir peikia, glosto ir muša? Tu, kaip ir kiti žmonės, labai norėtum kartais pabėgti nuo kitų žmonių ir nuo savęs. Bet nuo savęs nepabėgsi, kaip, beje, ir nuo kitų. Be žmonių tu būti negali. Tai tiesiog neįmanoma. O galų gale kas gi tu būtum be kitų? Ar būtų verta ką nors daryti, jei niekam tai nebūtų reikalinga? Tu tikriausiai jauti, kad esi susijęs su kitais žmonėmis daugybe nematomų gijų. Tos gijos - tai tavo jausmai. Ir todėl tau labai skauda, kai tos gijos trūksta. Bet jos tau nepavaldžios. Tu negali nutraukti jų ir išeiti. Tų gijų tu negali matyti. Gali tik jausti. O juk tu pats žinai, kad jausmai proto ne visada klauso. Taigi tu negali nebejausti to ryšio, kuris sija tave su kitais žmonėmis. Todėl tu skubi padėti žmogui, kuris yra tavo artimas. Tau artimas yra draugas, tavo tėvai, kaimynas ar bendraklasis. Bet tu jau turėjai pastebėti, kad laikas bėgte bėga, neklausdamas nieko, ar skubėti, ar bėgti lėčiau. Jis tiesiog eina, ir viskas. Taigi žmogus, kuris šiandien yra tau labai brangus, rytoj gali jau nebūti! Tavo gyvenimas susideda iš išsiskyrimų ir susitikimų. Prarasdamas, tu visada atrandi kažką naujo. Taigi tas, kurio tu šiandien nepažįsti, rytoj gali tapti geriausiu tavo draugu. Tai ar tau neturėtų rūpėti visa tai, kas nutinka žmonėms, tačiau nelabai artimiems?

Violončelė.      Vytautas Kasiulis

     Tu juk nežinai, kas bus rytoj. Tu net nežinai, kas tau bus kitą akimirką. Tu net nenutuoki, kas tau gali atsitikti. Šiandien tu gali vaikščioti, matyti, tu turi namus, girdi muziką. Šiandien...

     O kas bus rytoj? Tu girdi pranešimus apie baisias žmogžudystes, gaisrus, žemės drebėjimus, karą. Tačiau tai atsitinka ne tau. Visa tai atrodo besą labai toli nuo tavęs. O kas bus rytoj? Tu matai tūkstančius benamių, invalidų, neregių ir valkatų. Kartais tu įmeti centą į elgetos kepurę ir paskubomis nueini. Bet tu užmiršti, kad rytoj tu jau gali nebebūti tuo, kuo esi šiandien. Tave gali apvogti, tu gali nukristi nuo laiptų, kuriais vaikščiojai visą gyvenimą, tu gali apakti. Tu gali atsidurti valkatos vietoje. Ar tu suvoki, kaip greitai gali viskas pasikeisti? Tai tuomet ar tu gali praeiti pro verkiantį vaiką ar griovy gulintį girtuoklį? Juk rytoj tavo vaikas gali verkti, o griovy gulėti tavo mylimasis...

     Ar tau patinka gyventi, kai aplinkui visi daro gera? Kai matai šypsenas ir giedrius veidus? O kada tu esi laimingas? Argi ne tada, kai kiti, tavo mylimi žmonės, laimingi? O ar tu pats negali kurti gėrio? Ar negali dovanoti džiaugsmo? Žinau, kad labai sunku negalvoti vien tik apie save. Bet tu pabandyk. Juk būna be galo gera, kai paguodi liūdintį, nuramini bijantį ar tiesiog laimingą padarai dar laimingesnių. Nejaugi tu norėtum, kad tavęs neateitų aplankyti nė vienas draugas, kai sirgsi? Nejaugi tu nenorėtum, kad tau nusišypsotų nepažįstamas žmogus, džiugiai pakalbintų draugas ar palinkėtų malonios dienos pardavėja? Ar suvoki, kaip gera būtų gyventi? Ar tu supranti, kad tu esi vienas iš tų, kurie dar gali pradžiuginti milijonus širdžių?! Tad ar tu neturėtum būti jautrus kito nelaimei?

     Ar tu pastebi pasaulio grožį? Ar moki gėrėtis nakties žvaigždėta tyla arba rūke paskendusiu miestu? Ar tu esi matęs vaivorykštę? Ar suvoki, kaip visa yra nuostabu ir stebuklinga? Vienas iš tų stebuklų yra žmogus. Bet visa, kas yra labai gera ir gražu, labai greitai praeina. Todėl, tu turi labai branginti ir saugoti gėrį ir grožį. Ak, jei tik tu galėtum pamatyti kitame žmoguje stebuklingą būtybę! Tada tu stengtumeis daryti vien tik gera. Nes juk rytoj tavęs gali nebūti. Visa yra taip laikina, bet kartu ir amžina. Tu juk nežinai, kuo tavo gyvenimas baigsis. Taip, tu žinai, kad mirsi. Bet ar mirtis yra pabaiga? Mirtis- tik žodis, už kurio nežinomybė. Tačiau žemė lieka ateinančioms kartoms. Ir žemėje lieka daug žmonių, kuriuos tu myli. Nejaugi tu nenori, kad Žemė liktų tokia pat graži ir joje gyventų kuo geresni žmonės? Tik atsimink, kad nuo tavęs labai daug priklauso. Nes tu, kaip ir kiti, esi Žemės gyventojas. Ir gali padaryti taip, kad gyvenimas čia, žemėje, kitiems taptų geresnis.

     “Hiacintai kiša savo drėgnus snukučius iš pilkos žemės, ir ant nuogų šakų išsprogsta pumpurai.

     Ar užuodi orą?
     Tai stebuklas, vadinamas pavasariu.
     Tai atšilimas, kai tavo nyki žiema staiga
     virsta džiaugsmu.
     Čia tavo rankų gyslos.
     Čia upeliai bėga
     pasitikti upės.
     Mes visi esame susiję.
     Tas pats gyvenimas teka visur.
     Atrask laimę
     šioje nenutrūkstamoje vienovėje”.

      (Autorius nežinomas)

     Tu esi didžiulės, tiesiog milžiniškos mašinos mažytis sraigtelis. Jei nors viena dalelytė suges, stenkis ją pataisyti, nes kitaip mašina sustos. Nes visos dalelės vienodai svarbios: ir didelės, ir mažos. Tu turi rūpintis, kad mašina visada, visada veiktų.