Spausdinti

ELENA ŠIDLAUSKIENĖ

     “Daugelis Lietuvos katalikų dvasininkų jau 19 a. antroje pusėje savo veikla įrodė, kad supranta tautos negandas ir lūkesčius, parodė pasiryžimą dirbti savo vargstančiųjų brolių labui. 1863 m. sukilėlių vado kun. Antano Mackevičiaus auka, Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus kova už katalikų tikėjimo ir lietuvybės teisę; ir 20 a. pradžios dvasios milžinų, nepriklausomybės šauklių kunigų Maironio ir Vaižganto žodžiai įkvėpė lietuvių tautą dideliems darbams ir žygdarbiams. Į tokius savo pirmtakus didžiavyrius stengėsi lygiuotis ir jaunoji dvasininkų karta, subrendusi jau nepriklausomoje ir demokratiškoje Lietuvos valstybėje”, rašo Algis Kašėta straipsnyje Dvasininkijos auka pokario metais (Laisvės kovų archyvas T.11.K., 1994).

     Prieš penkerius metus pirmą kartą atvykęs į Lietuvą ir į Baltijos kraštus Šventasis Tėvas Jonas Paulius II, Vilniaus Katedroje kreipdamasis į kunigus, vienuoles ir klierikus, sakė, kad šią įsimintiną akimirką negalima neprisiminti “gausaus vyskupų ir kunigų būrio, kuris su tokia didvyriška ištikimybe savo gyvenimą paskyrė Evangelijai”. Šventasis Tėvas pamini palaimintąjį Jurgį Matulaitį, kurį pats iškėlęs į altorių garbę 1987 metais. Taip pat arkivyskupą Julijoną Steponavičių, mirusį 1991 metais. Dar - arkivyskupą Mečislovą Reinį, mirusį kankinio mirtimi 1953 metais Rusijoje, Vladimiro kalėjime.

     Tarp daugelio žuvusių rezistencijos metais -Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius (nužudytas 1946 metais), kurį Juozas Tonkūnas apibūdina: “Vyskupas V. Borisevičius buvo nepaprastai pamaldus, nuolankus, pasiaukojęs Dievui ir Bažnyčiai, mylėjo Dievą ir artimą. Savo gyvenimą jis apvainikavo kankinyste už tikėjimą ir tėvynę ir tapo vienu iš pirmųjų Lietuvos kankinių” (Lietuvos aidas 1991 11 19). Šis ganytojas negalėjo gyventi, nusikalsdamas savo pareigoms, sąžinei, tad žūtį jis pasirinko sąmoningai, įkvėptas Išganytojo žodžių Jono Evangelijoje: “Geras ganytojas atiduoda savo dvasią už savo avis” (Iš vyskupo V. Borisevičiaus atsakymo NKGB viršininkui). “Jeigu mūsų vyskupijoje yra šventas žmogus, jis yra Vincentas Borisevičius. Meldžiamės, raginame visą Lietuvą melstis, kad kuo greičiau jis būtų paskelbtas palaimintuoju”, - tai dabartinio Telšių vyskupo Antano Vaičiaus kreipimasis.

     “Jų gyvenimas yra padrąsinimas ir parama Lietuvos Bažnyčios ateičiai”, - savo mintis apie garbiuosius lietuvių kunigus apibendrino 1993 metais Vilniaus Katedroje kalbėjęs Šventasis Tėvas.

     Taigi šiandieninis Lietuvos kunigas nėra bešaknis, jis išaugęs iš ankstesniųjų mūsų tautos kunigijos kartų. Šių dienų kunigai turėtų dėmesingai studijuoti lietuvių kunigystės istoriją, stabteldami ties žymiausiųjų kunigų asmenybėmis, įsigilindami į jas, privalėtų sekti tauriųjų kunigų pavyzdžiu.

     XX-ojo amžiaus pabaigos lietuviui kunigui kelrodė žvaigždė turėtų būti būtent šitoji Šventojo Tėvo kalba, aiškiai nubrėžusi mūsų tautos ganytojų pareigų gaires.

     “Brangūs Kunigai! Būkite gerieji samariečiai savo broliams, nešantiems sunkią praeities naštą. Septyneri metai - tai labai nedaug, lyginant su penkiasdešimčia kvalifikuoto nužmoginimo metų. Jums tenebūna nei nugalėtojų, nei pralaimėjusių, o vien tik vyrai ir moterys, kuriems reikia padėti išsivaduoti iš klaidų”.

     Burbuliuoja vadinantys save giliai tikinčiais, išvydę bažnyčioje sovietmečio aršųjį ateistą. Žiūrėk, buvusi komunistė, pionierių vadovė - tikybą bedėstanti, buvę partijos , komjaunimo aktyvistai - katalikiškose mokyklose vaikus mokyti ir auklėti pasišovę. “Prie rusų” buvę valdžioj - ir laisvoje Lietuvoj valdininkauja... O slaptieji agentai, kurių knibždėte knibždėjo, - kur juos besugaudysi... Tad skersakiuoja žmoneliai, - atseit - “išverstaskūriai”... O kunigams kaip reaguoti? Kaip išvaduoti ganomuosius iš veidmainystės, prie kurios šitiek buvom pripratę? Gal tasai ankstesnysis religijos priešas iš tikrųjų pasuko prie Dievo? Gal jis ieško? Gal atras...

     Kas ta švari sąžinė buvusiam sovietiniam žmogui tikrai sunku suvokti. Regis, tyčia būdavo sudaromos sąlygos vogti gamyklose, fabrikuose, “kolchozuose”, parduotuvėse... Vežėm vagonais, nešėm krepšiais ir užančiais, kas, kur ir kiek prieidavau. Vadinasi, negalėjai keiksnoti, - juk “pasiimi”, dygo turtai kaip grybai. Ir necypausi prasikišęs, - tuoj primintų tavus “griekelius”, - ir tylėta - kaip pelės po šluota. Vieniša fabriko darbininkėlė, statėsi kelių aukštų mūrą, kuriame kabinosi kryžių, į bažnyčią lekiojo. Tik pabandyk pavadinti tokią vagilka! Akis iškabintų. “Mažai duoda uždirbti. Ir pasiimu. Valdiška. Ne žmogaus ... “Vadinasi, - jokios nuodėmės. Vertybių sistema -makalynė. Buvo taip. Ir tebėra. Kokiu būdu tai galėtų paaiškinti klystančiam kunigas?

     Kaip gali kunigas padėti atsiversti sovietmety išsipurvinusiems, nusikaltusiems? Kaip išaiškinti tiems anų dienų žiauruoliams, kad jie ryžtųsi bandyti atsilyginti anuomet jų nuskriaustiesiems? Reikėtų juk mokyti nukentėjusiuosius savo skriaudikams nekeršyti, o jiems atleisti, diegti širdyse vieno meilę kitam...

     Kunigas, dangiškojo Tėvo sūnus, yra pašauktas kasdien liudyti Dievo tėvystę. Visai pagrįstai tikintieji jus dažnai vadina tėvais. Taip, kunigai turėtų būti lyg mylintys tėvai. Jų neturėtų bijoti, gėdytis, nedrįsti joks ganomasis - beviltis, skurdžius, girtuoklis, narkomanas, ištvirkėlis, vagis, žudikas... Jais kiekvienas turėtų pasitikėti. Besikreipiąs į kunigą turėtų būti įsitikinęs, kad nebus išjuoktas, pasmerktas, atstumtas, o bus suprastas , priglaustas, sušildytas, gelbėjamas. Štai silpnos sveikatos, liguisto jautrumo moteris, kuri buvo susilaužiusi koją, atėjo į bažnyčią, kur negali klauptis. Kunigas apšaukia ją - prie visų. Atseit pamoko, auklėja... Alkoholikas, tapęs abstinentu, sunkų momentą prašo kunigo skirti jam laiko pokalbiui, nes jaučiąs baisią dvasinę įtampą. Kunigas mesteli, kad dvasinių problemų nesprendžiąs. Kai alkoholikas kreipiasi į kitą kunigą, šis net supyksta - esąs pavargęs po šitiek darbo... Trečias kunigas meldžiasi už kenčiantįjį, jį aplanko jį namuose, -alkoholikui iš tiesų palengvėja, - jis po to beveik kas vakarą skuba į šventąsias Mišias...

     “Po kiekvieno reikšmingo visuomeninio pasikeitimo žmogaus elgesys ir siela būna žaizdota”. Šventasis Tėvas suprato lietuvių būklę. Regis, šitaip būna visam pasauly. O taip, laisvė Lietuvai atnešė ne vien džiaugsmą... Prislėgti šių dienų negandų kai kurie netgi ilgisi anų okupacijos laikų, svajoja, stengiasi juos susigrąžinti. Ir negali tokių žmonių smerkti. Šėtonui tarnavę sovietmečio kūrėjai sugebėjo apdumti akis ne itin akylam žmogeliui, kuris liko nesupratęs tos sistemos esmės, - pats klimpo į nuodėmes ir to nesuvokė, nesuvokia ir šiandien. Tačiau jaučia, jog dabartinis Lietuvos pasirinktasis kelias irgi pražūtingas. Laisvės susigrąžinimas - ir daug, ir tiktai ilgo kelio vienas pirmųjų žingsnių. Priimta manyti: civilizacija - visuomenės istorinės raidos materialinių bei dvasinių pasiekimų visuma. Paradoksalu, bet toks civilizacijos apibrėžimas padaro ją vargu ar pasiekiamu aukštu idealu - žemiškąja harmoningo materijos ir dvasios sambūvio utopija.

     Civilizacija čia atrodo kaip reali galimybė išsipildyti amžinam žmonijos siekiui - būti laisviems ir laimingiems jau šioje tikrovėje. Tačiau absoliučiai laisvas ir absoliučiai laimingas yra tik Dievas. Tad noras būti ir laimingiems, ir laisviems turėtų skatinti mus būti kuo labiau panašius į Dievą. Bet ar šito mes siekiame?” -kupinos nerimo Tatjanos Maceinienės mintys. Lietuvos kunigai turbūt mato, kad mūsų šalyje šiandien pirmiausia trokštama materialinių pasiekimų. Šia linkme krypsta tiek valstybinių institucijų, tiek asmeninės pastangos. Viliamasi, kad visa kita atsiras savaime. Siekiama materialinių visuomenės istorinės raidos laimėjimų, o dvasios ugdymas mažai vertinamas ar visai nepaisomas. Tai liudija pastarųjų septynerių metų mūsų valstybės raidos tarpsnis. Tad pasirūpinti laisvojo lietuvaičio dvasia galėtų nebent kunigai. Būdų tam, deja, tektų ieškotis patiems.

     Šiandieniniam kunigui už atsidavimą laisvajai Lietuvai negresia katorga, tremtis, jam nėra tikslo dėl tautiečių aukoti gyvybę. Tačiau būtų nuostabu, kad atsirastų kuo daugiau kunigų, Tėvynei paaukojančių visą savo gyvenimą -jėgas, protą ir širdį, asmeninius malonumėlius.

     Ypatingą dėmesį kunigai turėtų skirti jaunimui. Vis dėlto - tai būsima Lietuva, ateities šaknys, kurios šiandieną atrodo šiurpokai. Visų pirma daug vaikų auga nykiuose namuose (yra ir visai namų neturinčių). Daugelio tėvai išsiskyrę, skurstantys, girtaują, nervingi, pesimistai...

     Reformuojamoje mokykloje mokiniai sekinami, gniuždomi, sukami prie materialiųjų dalykų, svetimų kalbų, - nebelieka jėgų ir laiko dvasinėms vertybėms, lietuviškosioms tradicijoms, gimtajai kalbai... Juk nebedraudžiamas tikėjimas, tačiau nepasakytum, jog jaunimas veržtųsi bažnyčion. O ką bekalbėti apie jaunų žmonių girtavimą, narkomaniją, ištvirkavimą, valkatavimą, nusikaltimus ... Jaunuolių ateitis miglota. Net mokslo pirmūnai nėra įsitikinę, kad, įstoję į aukštąsias mokyklas ir jas baigę, galės užsidirbti kuklų duonos kąsnį bei apdarą.

     Šventasis Tėvas Vilniaus Katedroje akcentavo: “Tokiais laikotarpiais itin svarbu, kad Dievui pasišventusieji žmonės parodytų gyvą teologinių ir bendražmogiškų dorybių sąsają, kuri pagimdo naują, vidinių prieštaravimų neturinčią žmoniją. Sąžiningumas, garbingumas, darbštumas, tvarkingumas, pasitikėjimas, tarnavimo dvasia, nuoširdumas, pagarba, santūra, kilniadvasiškumas, teisingumo ir atsakomybės jausmas, dvasinė pusiausvyra, ramumas, atvirumas -štai kai kurie naujajam žmogui būdingi bruožai. Taip, tai iš tikrųjų nuostabūs bruožai. Vyresniajai, sustabarėjusiai kartai vargu ar juos beįdiegsi. Lenk medį, kol jaunas. Be abejo, visais laikais yra ir puikaus jaunimo. Ir klaidžiojantys ieško, kupini gal jų pačių nesuvokiamo vidinio troškulio. Jaunieji augę ūkanotoje aplinkoje, bet jų buitis buvo lengvutė, - tad nėra užsigrūdinę, išaugo silpni, bestuburiai, be principų, be vidinės ugnies. Juos nesunkiai nusiveda blogio jėgos. O kur vedliai į šviesą, gėrį ir grožį? Tėvai patys vos ne vos egzistuoja. Mokytojai? Sovietiniai pedagoginiai institutai padarė savo. Jų įskiepyto ribotumo kirviu neiškirsi - išliks iki mirties. Nebent mokytojai būtų formavęsi dvasingų patriotų šeimose... Vėl - kunigams nearti dirvonai. O jaunuoliams ypač jauni kunigai -autoritetai. Tik šiems reikia norėti, netingėti, sugebėti jaunimu užsiimti. Tačiau pastebima, kad klierikai studijų metais ne tik nemokomi bendrauti su jaunimu, bet netgi stengiamasi juos nuo jaunimo, kiek įmanoma, izoliuoti, - atseit, kad mergaitės busimųjų kunigėlių “neišvestų iš kelio”. Panašiai bažnytinės vyresnybės (ypač vyresnio amžiaus) bei pagyvenusių tikinčiųjų (dažnai - moterėlių) persekiojami ir su jaunimu bandantys darbuotis jauni kunigai. O juk ne vien Šventojo Tėvo žodžiai turėtų būti: “Visais laikais jaunimas yra vilties, ateities, veržlumo, jėgos, ieškojimų, lavinimosi troškulio matas. Lietuvoje, taip pat ir kitose šalyse, kurios taip ilgai buvo pasmerktos tam pačiam ateizmo utopijos ir neseniai pasibaigusiam nužmogėjimo išbandymui, žodis “jaunimas” primena ypatingą atsakomybę. Tavęs, Lietuvos jaunime, laukia sunkus, bet garbingas uždavinys, ne nuo langų, bet nuo pamatų pastatyti savo krašto ateitį.

     Būkite pasirengę tapti tokiais vyrais ir tokiomis moterimis, kokiais jūs patys norėtumėte, kad būtų kiti: sąžiningi, dori, teisingi, draugiški, paslaugūs, ryžtingi, jautrūs kitiems labiau nei sau, mylintys laisvę, kaip sąžinės išmėginimą, bet ne kaip progą pasireikšti egoizmui, pasiaukoję darbui, trokštą prisiimti atsakomybę” (iš Šventojo Tėvo kalbos jaunimui). Beje, tai neturėtų likti vien žodžiais...

     Bet juk Šventojo Tėvo išvardintus “naujojo žmogaus”, jaunuolio bruožus visų pirma savyje privalėtų ugdytis šiandieninis lietuvių kunigas. Juk jo darbai turėtų sutapti su žodžiais, net mintimis. Tai pabrėžia ir Šventasis Tėvas: “Norėčiau paminėti dar kitą jūsų sielovadinio darbo Lietuvoje bruožą. Turiu omenyje ugdymą ir stiprinimą vadinamų bendražmogiškųjų dorybių, kurias kunigas visų pirma pats turi puoselėti savo gyvenime, kad paskui galėtų skiepyti jam patikėtiems žmonėms. Būkite neprisirišę prie žemiškų turtų ir rodykite dosnumą. Evangelinis neturtas, į kurį Viešpats kvietė norinčius arčiau Juo sekti (Mt 19, 29), yra apaštalinės sėkmės ir asmeninės laimės šaltinis. Būkite didžiadvasiški, o jūsų sielos didybė tebūna broliškumo pavyzdys ir sėkla. Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus, Mokytojas ir Išganytojas, kuris atėjo ne tam, kad Jam būtų tarnaujama, bet kad pats tarnautų (Mk 10,45). Kaip Gerasis Ganytojas priimkite ir eikite pasitikti kiekvieno žmogaus. Visi, ypač jaunimas, ieško “dvasios tėvų”, gerų vadovų ir Evangelijos dvasia gyvenančių mokytojų. Išklausykite, padrąsinkite, palaikykite ir vadovaukite Dievo tautai, žengiančiai tiesos ir šventumo takais”.

     Taip, kunigas - irgi žemiškasis žmogus. Kiekvieno žmogaus klaidos žeidžia šalia esančius. Baisios pasekmės gydytojų, mokytojų daromų klaidų, bet visgi labiausiai aplinkinius traumuoja kunigo paklydimai. Kunigas - dvasios vedlys, rodantis kelią pas Dievą.

     Kokiais būdais šiandien kunigas gali vesti paskui save suaugusius ir jaunus žmones? O, tų būdų - gausybė. Ačiū Dievui - nebe ateizmo laikai. Ir bažnyčios, ir prie bažnyčių, ir mokyklose, vaikų bei senelių ar neįgaliųjų globos namuose, ligoninėse, šeimose, organizacijose, individualiame bendravime ... Tik - noro, sveikatos, iniciatyvos, sumanumo, veiklumo...

     Šiuo metu Lietuvoje yra opi kunigų veiklos sritis - politika. Kairiosios jėgos, ypač per rinkimus, trokšta susigrąžinti buvusias vadovaujančiųjų pozicijas. Jos turi ir minias savo rėmėjų, kurie vis dar neperprato, kokius - vaisius duoda šie medžiai, o gal nenori suprasti - tai jiems nenaudinga. Tad ypatingesniais momentais vieni dvasininkai atvirai ragina lietuvius remti dešiniąsias jėgas, o kiti tyli. Tad kaip elgtis kunigams? Į šį klausimą atsako Šventasis Tėvas: “Kaip daugelis Europos ir pasaulio šalių, taip ir jūsų Tėvynė laimės gražių vaisių iš nuoširdaus Bažnyčios ir Valstybės bendravimo, kai iš vienos pusės - teisėti lietuvių tautos atstovai gerbs bažnytinės bendruomenės ir jos tarnų laisvę, iš kitos - Bažnyčios atstovai vengs nederamai kištis į valstybinių įstaigų reikalus”.

     Tikėkimės, kad ir XX a. pabaiga dovanos Lietuvos dvasios istorijai savus reinius, matulaičius, borisevičius.