Spausdinti

Antanas Marčiulaitis

     Dievas davė žmogui protą, kad mąstytų, o rankas - kad mąstydamas dirbtų. Senajame Testamente yra nuoroda, jog Dievas pirmuosius tėvus už nepaklusnumą nubaudė ne tik išvarymu iš rojaus, bet ir darbu. Tačiau tai nereiškia, kad ir visų amžių bei epochų žmonės baudžiami darbu. Mūsų gerus darbus Viešpats visuomet priima taip pat meilingai, kaip ir maldas, ir juos laimina.

Pavasaris. Vytautas Remeika

     Ar galėtume įsivaizduoti žmogų, absoliučiai nieko, nedirbantį ir puikiai gyvenantį? Juk ir ciesoriai, karaliai, imperatoriai negalėtų išgyventi visiškai nieko neveikdami. Net ir paprasčiausia savitarna jau yra šioks toks darbas. Vieni užsiima daugiau protiniu, kiti fiziniu darbu.

     Kiekvienas supratingai, sąžiningai, su atsakomybės jausmu atliekamas darbas ne tik duoda asmeninę ar visuomeninę naudą, bet ir teikia pasitenkinimą, džiaugsmą. Darbas, anot R. Tagorės, yra gyvenimo druska: jis ne tik apsaugo nuo gedimo, bet ir suteikia skonį.

     Darbo dėka žmonija pasiekė stebėtinai aukštą išsivystymo pakopą. Šiandieninis technikos progresas, milžiniški mokslo laimėjimai -tai proto ir darbo derinimo rezultatas. Nors neretai daugybę darbo laimėjimų sunaikina gamtos stichijos, karai ir kitokios anomalijos, bet žmonija, tarsi skruzdėlės suardytą skruzdėlyną, vėl atstato. Nerami ir veržli žmogaus prigimtis siekia atgauti tai, kas prarasta, atstatyti kas sugriauta, iš naujo sukurti, kas sunaikinta.

     Kokią didžiulę reikšmę turi darni visuomeninė veikla, galima pailiustruoti gana ryškiais šio šimtmečio kontrastų pavyzdžiais. Lietuva pasaulyje garsėjo kaip darbštuolių šalis. Ir iš tiesų: 120 metų vilkę carinės Rusijos priespaudos jungą, pirmojo pasaulinio karo nualinti, pagaliau išsikovojo nepriklausomybę, Lietuvos žmonės per trumpą laikotarpį sugebėjo sutvirtėti ir dvasiškai, ir ekonomiškai. Primityviomis gamybos priemonėmis, užtat nuoširdžiu darbu ir pasišventimu kasmet prigamindavo tiek maisto produktų, kad ir patiems užteko, ir į užsienį eksportuodavo (į Angliją - bekonus, į Vokietiją -paukščius).

     Net ir sovietiniuose lageriuose buvo stebimasi ypač dideliu lietuvių darbštumu, nors jie ten dirbo nepalankiomis sąlygomis. Dažnai kamuojami alkio ir šalčio, stengėsi įvykdyti skirtas darbo normas, kad neprarastų duonos gabalėlio.

     O dabar palyginkime liliputinę Lietuvą ir milžinišką SSRS. Prieškarinėje Lietuvoje vienam kvadratiniam kilometrui teko 45 gyventojai, Sovietų Sąjungoje - 12. Vadinasi, šioje šalyje galimybės išsimaitinti buvo beveik keturis kartus didesnės, nei Lietuvoje. O vis dėlto sovietijoje nuolatos šmėkščiojo bado šmėkla, žmonių pragyvenimo lygis buvo keleriopai mažesnis, negu Lietuvoje. Iš kur tokios didelės disproporcijos? Turbūt visiems aišku, kad šalis, kurioje buvo prievarta įgyvendinta naujoji baudžiavinė santvarka - žemės ūkio kolektyvizacija, kurioje viskas suvalstybinta, kur užgniaužta asmeninė iniciatyva, kur menkai apmokama už darbą, negali normaliai funkcionuot. Antra vertus, Rusijoje, kaip ir kitose slaviškose šalyse, istoriškai susiklosčiusi šaltoka pažiūra į fizinį darbą. Tiek baudžiavos laikais, tiek sukolektyvinto žemės ūkio sistemoje valstietis buvo pripratęs, kad už jo nugaros stovėtų prievaizdas su bizūnu ir nuolat ragintų krutėti. Įvestas socialistinis lenktyniavimas, virtęs parodija, irgi nekėlė darbo našumo nei žemės ūkyje, nei pramonėje, nei kultūros, švietimo ir kitose visuomeninės veiklos srityse.

     Pavyzdžiu imkime tirštai gyvenamas valstybes, tokias kaip Belgija ir Olandija (gyventojų tankumas siekia 3210-37). Ten nekyla jokių problemų dėl maisto produktų ir pramonės gaminių stygiaus. Net komunistinė Kinija su sparčiai didėjančiu gyventojų prieaugliu beveik niekada nepatiria maisto stokos, nors gyventojų tankumas, lyginant su SSRS,septynis kartus didesnis.

     Vienas mano pažįstamas pasakojo, ką matęs Rusijoje brežnevizmo laikais, taigi jau seniai po karo. Lankydamasis šioje šalyje, vienoje didžiulio kolūkio brigadoje matęs tokį vaizdą: atvežė kolūkio sunkvežimiu būrelį medicinos seserų ir slaugių iš ligoninės, esančios mieste už 20 kilometrų, ir tos kibusios į darbą - karvių melžti. Mat kolūkyje stigo moterų - jos išlakstė į miestus lengvesnio pragyvenimo šaltinio ieškoti. Iš 60 karvių “melžėjos” primelžė 40-ties litrų talpos bidoną pieno. Į karvutes buvo klaiku žiūrėti: išliesėjusios, vėjo papučiamos. Nebuvo kam jų pašerti ir pagirdyti. O blogiausia - trūko šeimininkiško požiūrio į gamybą. Aplink tvyrojo didžiuliai plotai vešlių pievų, žolė perbrendusi, sukukusi. Nėra kam jų nušienauti, pašaro žiemai sukaupti. Šitaip ir sukosi užburtas ratas, traiškydamas žmonių lūkesčius ir viltis.

     Eiliniai žmonės kolektyvinį darbą suprato kaip nepelnytą bausmę ir kaip bjaurų pasityčiojimą. Jie žinojo, kad dirba ne sau. Nebuvo jokios paskatos stengtis darbus laiku ir kokybiškai atlikti, kai atlyginimai buvo juokingai maži. Jie taip pat žinojo, kad partiniai funkcionieriai, nomenklatūros šulai ir net rajoninio lygio vadovaujantys darbuotojai vien už komandavimą ir beprasmį popieriukų sklaidymą gauna solidžius atlyginimus, naudojasi įvairiomis privilegijomis, taikliai pramintomis “speclo-viais”. Vadovaujantys komunistai gyveno utopinio komunizmo sąlygomis. Apie 18 milijonų SSRSvadų ir vadukų išsiurbdavo iš valstybės iždo 40 milijardų rublių per metus. Šitokio didžiulio partinių veltėdžių skaičiaus pagal pasaulinį kapitalistinių šalių standartą būtų užtekę dviem Žemės rutuliams valdyti. O jis, tasai “parazitinis elitas” buvo išlaikomas tik vienos imperijos žemiausiojo visuomenės sluoksnio, vadinamo liaudimi, sąskaita. Išpūsta vadovaujančiųjų armija beatodairiškai ir negailestingai slėgė savo svoriu pažemintą ir nuolat skriaudžiamą liaudį. Ir visa tai buvo deklaruojama kaip partijos ir liaudies vienybė, kokios pasaulyje nėra buvę. Štai dėl ko liaudis negalėjo patirti tikrojo darbo džiaugsmo. Štai dėl ko stengėsi kaip nors prastumti laiką darbo vietose ir nieko doro nenuveikti. Per ilgą laiką žmonės priprato kuo vangiau dirbti ir kuo daugiau pavogti, kad turėtų už ką svaigalų nusipirkti ir juose savo skurdžią buitį skandinti.

     Tuo pat metu, kai komunistinė imperija tūpčiojo vietoje, sukaustyta stereotipų, prislėgta visuotinės baimės ir abejingumo, užsienio šalys sparčiai veržėsi į priekį, pasiekė aukštą ekonominio išsivystymo lygį. Tokio lygio tikrai būtų pavydėję Tarybų Sąjungos žmonės, jei bent akies kampu būtų galėję dirstelėti. Deja, nuo jų stora geležine uždanga buvo stropiai slepiami Vakarų šalių laimėjimai. Komunizmo apologetai visą laiką ambrijo apie “supuvusį” kapitalizmą, kuriame nežmoniškai išnaudojami darbininkai; skleidė demegogiją ir melą, kad tik galėtų užglaistyti savo niekšybes.

     Štai pavyzdys, rodantis, kokį poveikį turi asmens laisvė dirbti, atmetus komandą, kontrolę ir varžymus, kai jis dirba sau. Lietuvoje sovietmečiu kaimo žmonės gaudavo laikinam asmeniniam naudojimui nedidelius žemės sklypelius, kurie sudarė vos tris procentus visos kolūkiams bei valstybiniams ūkiams priklausiusios žemės. Tie sklypeliai buvo beveik kasmet kaitaliojami, kad žmonės nespėtų jų sukultūrinti. Ir vis dėlto triprocentinė žemės dalelė, kurią žmonės sugebėjo maksimaliai išnaudoti, duodavo 30-40 procentų visos žemės ūkyje gaunamos produkcijos. Komentarų, atrodo, nereikia.

     Gerai atliekamas darbas teikia džiaugsmą, įprasmina gyvenimą. Tik kruopščiu ir sąžiningu darbu pasiekiamas užsibrėžtas tikslas. Lietuviai nuo seno vertina darbą, žinojo vertę. Tad ne veltui ir smulkiojoj lietuvių tautosakoj yra susikaupę apie pusketvirto šimto patarlių ir priežodžių, liaupsinančių darbą (Dirbti netingėsi - bado neregėsi. Ieškok berno, kuris dirbti moka, o ne tokio, kuris gražiai šoka. Sunkus darbas valgį skanina...) ir pajuokiančių bei smerkiančių tinginystę (Tinginys ir miegodamas patrūksta... Darbas gėdos nedaro, tinginiavimas šunų lodyti išvaro. Dirba, kaip šlapias dega...)

     Net ir poteriuose tarp minimų gražiausių žmogaus dorybių randame uolumą, o tarp pavojingiausių ydų - tingumą.

     Šiandien Lietuvai reikia ypač daug darbščių, kūrybingų žmonių. Pro partijų ir politinių grupuočių rietenas bei klyksmus didingai prasimuša pati didžiausia žmogiškoji vertybė - darbo reikmė. Jei vadovausimės principu “mažiau tuščių kalbų - daugiau gerų darbų”, mūsų buitis žymiai sparčiau gerės. Tad “į darbą broliai, vyrs į vyrą, šarvuoti mokslu atkakliu! Paimsim arklą, knygą, lyrą ir eisim Lietuvos keliu!” (Maironis)

•    Kun. Vito Šimanskis MIC mirė vasario 17 d. Argentinoje, Buenos Aires mieste sulaukęs 78 m. amžiaus. Marijonų vienuolijos nariu jis išbuvo 56 m., kunigu įšventintas 1950 m. rugsėjo 3 d. Argentinoje.

•    Kun. Stanislovas Kazėnas SJ vedė rekolekcijas Omahoje, Lemonte, Čikagoje ir Clevelande. Jis klebonauja Biržuose.