Spausdinti

Suaugusiųjų grupėje premijuotas straipsnis

Greta Bagdonaitė

     Svajonės padeda mums gyventi šioje realybėje. Svajonėse matom savo ateitį, svajonės - stimulas ko nors siekti, tobulėti, eiti pirmyn. Svajonėse susikuriam ir savo gyvenimo draugų portretus, tikėdamiesi kada nors susitikti savo žmogų. O realybėje kiekvienam yra duota galimybė rinktis. Iš daugybės sutiktų žmonių atsirinkti tą, kuriam padovanosi savo gyvenimą. Pasak vengro Djerdžio Mikešo, renkamės būsimą šeimos partnerį tuo momentu, kai tai absoliučiai neįmanoma. Mes įsipareigojame išsirinkti jį, kada esame įsimylėję, kitaip tariant, kai kvailumą laikome išmintimi, afekto būsenoje matome neegzistuojančius kerus, egoizmą vertiname kaip smagų pokštą savo “išrinktąjį” gal net sudvasiname, pakeldamos jį į aukštybes ir prisiūdamos sparniukus. Juk niekada nepasiųstume kurčio žmogaus nupirkti plokštelę, aklo - paveikslo, o neraštingo - knygos? O iš mūsų reikalaujama išsirinkti asmenybę, kurios klausysimės dažniau nei mėgstamos plokštelės, kurią matysime dažniau nei paveikslą ir kurios pastabos bus žinomos labiau nei pačios vertingiausios knygos puslapiai - ir visa tai kurtumo, aklumo ir neraštingumo būsenoje! Žinoma, mes gal ir pastebėsime, kad pasirinkimas buvo visai sėkmingas, gal tik vietoj pastoralės nusipirkome energingą maršą, vientoje natiurmorto -batalinę sceną, vietoj O. Vaildo Idealaus vyro - L. Tolstojaus Karą ir taiką. O jei ne, po kelerių metų paaiškės, kad bilijardas ir televizorius, be kurio jis negali gyventi, nėra vieninteliai dalykai, dominantys, mus, moteris; tada idilė virsta realybe...

     Kol dar galutinai nepaskendome vaizduotės bangose, galime sau prisipažinti, kad savo svajose dažnai galvojame apie idealų vyrą, mintyse kuriame jo atvaizdą, kiekviena savaip suprantanti vyro išorinį ir vidinį grožį. Svajonių vyras -ne abstrakti sąvoka, egzistuojanti nepriklausomai nuo mūsų. Mes, merginos, moterys, susikuriam idealą, o paskui kaip drabužį deriname prie vieno ar kito sutikto vyro. Pvz.: kai buvau 16, sudariau savo svajonių vaikino portretą. Jo išorė: vidinio ūgio, sportinio sudėjimo, rudaakis, plaukai šukuojami į viršų, banguoti, gražaus veido, gražių baltų dantų šypsena, žavios lūpos, tvarkinga apranga, lengva eisena nerūkantis, negeriantis, nevartojantis narkotikų, sportuojantis, Jo charakterio savybės: turintis humoro jausmą, romantikas, išdidus, bet nepasipūtęs, paslaptingas, linksmas, jautrus, suprantantis, ištikimas, mylintis, draugiškas, ne mergišius, ne garbėtroška, ne savimyla.

     Ar pasikeitė mano požiūris dabar, po penkerių metų? Ne, bet svajose išaugo reikalavimai. Dabar mano vaizduotės “aš” pasakytų, kad vyras turėtų būti protingas, kūrybingas, sąmojingas, sugebantis džiaugtis ir mėgautis abipusiu intymumu. Turėtų mėgti muziką, gamtą, ramų, tylių džiaugsmų kupiną gyvenimą, nerūkyti, negerti, nevartoti narkotikų. Privalėtų norėti mokytis ir tobulėti. Geras, mokantis išklausyti, atjausti ir suprasti, atleisti klaidas, rūpestingas; gražus, aukštas, lieknas, dailių rankų, jautrus, švelnus, mylintis. Be galo jautrus ir seksualus. Emociškai stabilus, doras, patikimas, racionalus žmogus. Dvasingas, bet ne formaliai religingas, dar tęsti? Gal pakaks...

     Tokius milžiniškus reikalavimus kelti vyrui, kurį tikiesi sutikti, - neįmanoma! Meilė, kaip sakoma, - akla. Sutinki tą, kuris tinka keistu ir nepaaiškinamu būdu, draugams gal jis atrodo ir visai netinkama pora, bet tai ir yra svajonių vyras! Savo meilės reikia ieškoti į viską žvelgiant realiai. Išmesti iš galvos idealaus vyro portretą, išaugti iš svajų ir idėjų amžiaus, ieškoti kažko daugiau negu gražus veidas ar figūra. Beje apie vyrų grožį...

     Gražūs žmonės daro mums didelę įtaką. Koks gi vyras laikomas gražiu? Grožio idealas visais laikais skyrėsi. Štai Kretos saloje archeologai rado akmeninę kiaušinio formos galvą, kurios nosis - pergalingai atkišta į priekį. Senovės Graikijoje buvo manoma, kad žmogus yra mikrokosmosas, ir grožio idealas turi būti tobulas. Vyriško grožio idealas beveik nekito: platūs pečiai, siauri klubai, aukštas ūgis, ryžtingas ir valingas veidas.

     Tačiau dabar, šio amžiaus pabaigoje, atsirado naujas vyro grožio idealas. Tai nebūtinai aukštas vyras, bet smulkaus kūno sudėjimo, jautrus, originalus. Plačiapetį vyrą išstūmė ilgaplaukis vaikinas. Pasak psichologų, auga vyrų saviraiškos poreikis, nes vyrų ir moterų padėtis visuomenėje tapo vienoda. Karta siekia atsiriboti nuo savo tėvų - tvirto sudėjimo ponų. Sūnūs - pesimistiškai nusiteikę, jie nenori daryti karjeros, bet ir nenori būtį šeimos vyrais. Naujuoju tipu žavisi paauglės ir dvidešimtmetės, prisiminkim, kokią audrą sukėlė Titanikas, tiksliau jo “dievukas” - L. DiKaprio ar B. Pitas. Jų romantiškumas atsispindi jų išorėje. Iš vyrų nereikalaujama tobulo grožio. Dailus veidas, kūnas su ryškiais raumenimis - puiku, bet visas vyrų žavesys sukauptas jų žvilgsnyje, vidiniame dvasios spindėjime, jų manierose. Sakykim, jis idealiai gražus, nes visų pirma dėmesį patraukia žmogaus išvaizda (tik pamačius žmogų, dar nespėjus su juo geriau pabendrauti), bet idealiai gražiam dar keliamas ir seksualumo klausimas.

     Tik ką vadiname seksualiu vyru? Tą, kuris atsiduoda aistrai, atsiželgdamas ir į moters poreikius, ant kaktos jam užkrinta nepaklusni plaukų sruoga, dvelkia švariu, grynai vyrišku prakaitu, apžėlęs dviejų dienų barzda, jo pilvas - plokščias, ar seksualus vyras, jei pasitiki savimi, turi humoro jausmą turtingas, myli vaikus, yra gerų manierų, šypsosi ne tik lūpomis, bet ir širdimi, gana dažnai prajuokina, rūpinasi partnere, kuria bendrus planus?..

     Turbūt visa tai kartu. Požiūris priklauso nuo kiekvienos moters individualiai. Svarbu tai, kokį vyrą šalia savęs nori matyti moteris, kokią vietą jos gyvenime užima meilė. Meilė -šis daugiareikšmis išgyvenimas, kupinas džiaugsmo, draugystėje nušvintančios laimės spindulių, net ekstazės patyrimo, taip pat niekada nerimstančio ilgesio, laukimo, liūdesio, dažnai gilaus nusivylimo ir vidinio skausmo, meilė sieja asmenį su nesibaigiančios laimės siekimu, su atsakymu į esminius gyvenimo norus. Dar daugiau - meilė dažnai įsiveržia į pačią žmogaus egzistenciją, nes meilės šaltiniams išsekus, kyla hamletiškas klausimas: “Būti ar nebūti?” Ar prasminga gyventi, neturint meilės šaltinio, gyvenimo palydovo, vadinasi, nėra ateities? Ką reiškia dangiškoji meilė, jei nėra asmeniškai patiriama? Pasak E. Frommo, suaugusio žmogaus meilė yra menas, kurio reikia išmokti, kad ji taptų vieninteliu racionaliu atsakymu į žmogaus egzistencinį būvį. Priartėjama prie abipusio intymumo ir gilaus pasitenkinimo, nes “meilė yra jėga, kuri gimdo meilę”. Ji gimdo siekį idealams ir darbams, norą aukotis dėl mylimųjų laimės. Meilė - egzistencinis vertybės išgyvenimas - konkretus visuotinio grožio ir gėrio pajautimas. Ji atveria duris į transcendenciją, kuri ypač juntama Dievo, tėvynės ir idealų meilėje. Taigi svajonių vyras turi būti ir mylintis, jautrus, doras, kad ir jį būtų galima mylėti, nes “gyvenime yra tik viena laimė - mylėti ir būti mylimam” (G. Sand).

     Mylėti Dievą, mylėti žmogų, mylėti gyvį, mylėti gėlę -mylėti visą planetą! Yra toks pasakojimas. Kai Dievas sukūrė Meilę, angelai greitai suprato jos neįkainojamą vertę ir susirūpino, kaip ją išsaugoti. Vienas jų siūlėsi: “Viešpatie, aš paslėpsiu meilę vandenyne, pačiame giliausiame jo dugne, ir ten ji bus saugi”. Angelų vyresnysis prabilo: “Aš ją nugabensiu už Visatos ribų ir ten paslėpsiu - niekas neatras”. Viešpaties veidas nepasikeitė: Jis kažko laukė. Tada prabilo Mykolas Arkangelas: “Viešpatie, padalyk ją ir įdėk į kiekvieno žmogaus širdį, iš ten jos niekas neišplėš, žmonės tave mylės ir garbins, nes tai bus jų laimės šaltinis”. Viešpaties veidas nušvito, ir Jis tarė: “Tebūnie taip, kai tu, Mykolai, sakai”. Taigi meilė buvo įdiegta į kiekvieno žmogaus širdį, nors daug kas jos nepatiria ir nejaučia, o gal tiesiog pamiršo ją? Žmogaus uždavinys - atrasti ją savy ir tobulinti. Tuomet ji sukels norą duoti kitiems tai, ką turime, ir atrasti, kas kituose yra gera, mums įdomu ir reikalinga. Meilė padės kitus priimti tokius, kokie jie yra, o ne tokius, kokius mes norime matyti.

     Todėl svajonių vyras turi norėti nuolat mokytis ir tobulėti, tobulinti ne tik save, bet ir savo santykius su kitais, norintis kopti ne tik karjeros laiptais, bet ir dvasinio tobulėjimo keliu, kuris, deja, daug kam atrodo per sunkus, todėl santykiai apribojami tik erotiniu potraukiu. Dievo įkvėptoji meilė reiškia intymų santykį ir rūpestį kito asmens laime taip pat kaip ir savąja, o kartais ir daugiau nei savąja. Meilė reiškia norą sukurti intymų ryšį su vyru ir nesiskirti iki amžinybės slenksčio (J. Pikūnas).

     Erotinei aistrai reikia ne tik sugebėjimo atiduoti save, atsiduoti betarpiškai patyrimo galiai. Jai būtina, kad individas pavestų įvykį savasties dalimi, kad kurtų save, pasitelkęs naują sąmonės plotmę, kylančią iš jo patyrimo, o tam reikia valios.

     Žmogaus antrasis uždavinys - suvienyti meilę ir valią per rūpestį. Kai rūpinamės kuo nors, turime priimti tam tikrus reikalavimus. Rūpestis yra būsena, kurioje kažkas yra svarbu. Rūpestis yra būtinas erosui, be jo erosas negali gyvuoti. Įsimylėjęs žmogus kiekvieną kartą pradeda nuo pradžių, o ta pradžia yra santykis tarp žmonių, kurį mes vadiname rūpesčiu. Kai nerūpi, mes prarandam savo būtį. Rūpestis yra kelias atgal į būtį. Štai kodėl mano svajonių vyras turi būti dar ir rūpestingas, jautrus, kantrus ir mylintis...

     Svajonių vyrams mes, merginos, moterys, priskiriame tik teigiamiausius būdo bruožus, kai ką pamiršdamos. O pamirštam mes tai, kad kiekviename mūsų tūno žvėris, demonas, kuriam pakluso Sokratas ir išgėrė nuodų taurę, demonas, kurį prisijaukinti siūlė F. Nyčė, nesuteikiant jam per daug laisvės, bet ir neignoruojant jo; Z. Froidas, siūlė pažadinti savy tūnančią pasąmonės jėgą (demoniškąjį pradą), leisti jai užvaldyti mūsų sąmonę ir kūną. Maža to, svajonių vyras - tai tarsi “dievukas”, tobulybė, idealas, kuris žūva, pamačius “dievuko” demonus.

     Pasak psichologų, vyrams viešpatauja erosas, jų meilė dažnai sulieja su erotiniu potraukiu. Erosas yra demonas. Jis ne tik kuria, kaip jau buvo kalbėta anksčiau, bet ir griauna. Demoniškumas - poreikis augti, stiprėti, įsitvirtinti ir įamžinti save. Demoniškumas yra beasmenė jėga, nes padaro mus gamtos įrankiais, veržia įsitvirtinti. Jei bandoma atsikratyti demoniškumo, jis įgauna iškreiptas formas. Būtent demoniškumas padeda atsiverti eroso galiai, suteikia jėgų palaikyti santykius su kitu žmogumi, skatina teigti save, įsitvirtinti. Demoniškumas (neperžengdamas savo ribų) skatina tobulinti gyvenimą, kurti, verčia žavėtis, nes žinai, kad esi svarbus, vertinamas. Kad sugebėtum jautriai mylėti ir išreikšti tai, reikia susidurti akis į akį su demoniška prigimtimi mumyse. Todėl ar negalėtų vyras ir moteris prie altoriaus vienas kitam duoti tokią priesaiką: “Aš tave imu. Aš tave imu tokį (-ią), koks (-ia) esi. Aš imu tave su ydomis su tavo demonais, su tavo reikalavimais, su tavo gyvenimo įstatymais. Tu esi tas (ta), kas esi. Aš tave myliu tokį (-ią), koks (-ia) esi”.

     Taigi iš to išplaukia, kad mano svajonių vyras - nėra tobulybė, idealas, jis viso labo tėra tik žmogus. Tai pripažinus, galima siekti gerų tarpusavio santykių, kartu dvasiškai tobulėti, mokytis bendrauti, nebandant pakeisti, nekontroliuojant, nekritikuojant vienam kito.

     Todėl išaugus iš svajonių ir vilčių amžiaus, subrendus, atsiranda požiūris į vyrą kaip į gyvenimo draugą. Taigi vyras - ne vien meilužis, šeimos galva, vaikų, tėvas, “bankas”, bet ir draugas, nes vyras ir žmona yra draugai - geriausi draugai! Svarbu tampa ne išorinis patrauklumas, kuris su metais nublanksta, kuris buvo akcentuotas pažinties pradžioje, - svarbus dvasinis ryšys: bendravimo aktyvumas, nuoširdumas, domėjimasis vienas kitu. Skirtingi norai ir poreikiai, buitis, vaikai kelia vis naujus uždavinius, kuria problemas abiem “draugams”. O tie du “draugai” tą patį gali skirtingai suvokti, įvertinti, nes abu yra tokie skirtingi! Butas (mažas kambarėlis) neleidžia mums paslėpti savų įpročių, kurie, diena iš dienos kartodamiesi, pasidaro erzinantys, nepakenčiami. Svarbiausia, kad jie nebuvo numatyti mūsų kurtame ideale, ir todėl idealas griūva. Nesąmoningai ir sąmoningai prasideda ilgas procesas, reikalaujantis didelių valios pastangų, rūpesčio - psichologinio susiderinamumo procesas. Pasimatymų metų išaukštintas, suidealizuotas mylimasis įgavo žemiškų bruožų, savybių, įpročių. Tai pasitarnauja jo nenaudai. Sakoma, kad vyras pasikeitė. Pasikeitė tik idealusis jo paveikslas, kurio kūrėjos buvome mes pačios.

     Keitimosi periodas bene pats reikšmingiausias visoje dviejų žmonių meilės istorijoje. Nuo to, kaip būsime pasiruošę matyti ir priimti artimo žmogaus “keitimąsi”, kaip reaguosime, kaip priimsime, kaip įvertinsime atsiradusį naujumą, priklausys esama ir būsima šeimos darna. “Keitimosi” periode mūsų susikurtas “idealas” blanksta, nyksta. Kai kam su mylimojo idealo vaizdo išblėsimu baigiasi ir meilė. Klausimas, ar ji buvo? Meilė bus tikra ir stiprės tarp tokių žmonių, kurie vienas kitam neleis suklupti, atsilikti, sustoti kelio nelygumuose, kurie diena iš dienos nuolat sieks užkariauti vienas kitą ne apsimetinėjimu ar melu, o nuoširdumu, tiesa, šiluma. Taip du žmonės, atradę vienas kitą šioje gyvenimo realybėje, būdami netobuli, galės kartu puoselėti jų ryšį ir po daugelio bendro gyvenimo metų pasakyti vienas kitam: “tu esi mano svajonių vyras”, “tu esi mano svajonių žmona”.

Literatūros sąrašas

1.    Asmeniniai užrašai.

2.    Bach R., Tiltas per amžinybę, Vilnius, Alma Littera, 1998.

3.    Barkauskaitė M., Bendravimas ir draugystė. Vilnius, 1993.

4.    Čemevičiūtė I., Egzistencinė meilės samprata, Šiaurės Atėnai, 1997, Nr. 27 (371) p. 9.

5.    Frommas E., Menas mylėti. Vilnius: VLC 1992.

6.    Mikešas D., Saugokitės meilės (Moteris, 1993 Nr.9. p. 46).

7.    Pikūnas J., Meilės psichologija. Kaunas 1998.

8.    Rolandas R. Užburtoji siela, T. 1-2. Vilnius, Pradai, 1994