Spausdinti

Agnesa Daukantienė

     Liaudies išminties lobynas yra neišsemiamas. Tai liudija tūkstančiai patarlių ir priežodžių - smulkioji liaudies kūryba, pasižyminti aukštu meniniu vaizdo ir kalbos tobulumu. Paprastas žmogus, visa savo esybe prigludęs prie žemės, išminties mokėsi iš jį supančios aplinkos, iš kasdieninio gyvenimo reiškinių, iš gyvosios ir negyvosios gamtos. Stebėdamas augaliją ir gyvūniją, dažnai pats betarpiškai dalyvaudamas jų gyvenime, vienaip ar antraip pakreipdamas jų egzistenciją sau reikalinga kryptimi, žmogus daug ką patyrė ir išmoko. Tiek augalų, tiek naminių ir laukinių gyvūnų gyvenime įžiūrėdamas tam tikrą dėsningumą, tuos dėsnius pritaikė ir savo gyvenime. Visos patarlės ir priežodžiai, nesvarbu, kas yra jų veikėjai, išreiškia žmonių tarpusavio santykius, gyvenimo patirtį ir išmintį.

Redaktorius ir svečiai iš Lietuvos: Laima Kabišaitytė, Aušra Adomaitytė, kun. Rimantas Gudelis.

     Taigi mūsų pasirinktoji patarlė “Ne mano kiaulės, ne mano pupos” kalba ne apie kiaules ir pupas, bet apie tam tikro elgesio, tam tikros moralės žmones. Ne kartą valstiečiui teks susidurti su pasitaikiančiu nemaloniu reiškiniu, kai savas gyvulys įlenda į kaimyno daržą arba kaimyno galvijas įsisuka į jo pasėlius. Ne kartą dėl tokių, rodos, menkniekių apsibarama, o kartais sugenda net geri kaimyniniai santykiai.

     Taigi iš kasdieniškos buitinės aplinkos pereikime prie labai svarbios ir aktualios tematikos - prie žmonių santykių. Tai žmonių abejingumo tema.

     Vienas senosios kartos rusų rašytojas yra taip pasakęs: “Nebijok draugo - jis tave tik išduos; nebijok vagies - jis tave tik apvogs; nebijok žudiko - jis tave tik nužudys — Bijok abejingojo! Visos niekšybės ir baisybės pasaulyje vyksta su nebyliu abejingojo pritarimu ir tylėjimu”. Tokie žodžiai mąstančiam žmogui giliai sminga į širdį.

     Kaip sena žmonija, taip sena mintis apie žmonių santykius. Jeigu pavartytume senovės pranašų raštus, irgi rastume epizodų, kur neparodomas rūpestingumas ir užuojauta kito nelaimei. O gražiausias pavyzdys yra Naujajame Testamente - gailestingojo samariečio palyginimas. Guli pakelėje plėšikų sumuštas keleivis. Eina pro šalį kunigas, kuris, bijodamas sau užsikrauti svetimų rūpesčių, praeina kita kelio puse. Taip pat pasielgia ir levitas. Ir tik štai pakeleivis samarietis pasigailėjo nelaimingojo. Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus, aptvarstė jį, užkėlė ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį. Kitą dieną išeidamas užeigos šeimininkui užmokėjo, prašydamas jį slaugyti iki pasveikstant. Tai akivaizdus Kristaus pamokymas apie artimo meilę ir gailestingumą. Gerasis samarietis, net būdamas svetimšalis, nenumojo ranka ir savo širdyje nepasakė: kas man darbo, aš skubu, aš turiu pakankamai savo reikalų.

     Okaipgi šiandieniniame mūsų gyvenime? Ar daug gailestingųjų samariečių? Prisimena liaudies daina, kur vargdienė seselė bėga tekina pas broliuką urėdą: “Mesk, broleli, rašyti, imk grėblelį taisyti: užeis juodas debesėlis, sulis lankoj šienelį”. - “Nei aš mesiu rašyti, nei grėblelį taisyti, tegu eina debesėlis, tegu lyja šienelį”. Daugelyje dainų mūsų liaudis apdainavo abejingumą, užuojautos stoką vargstančiam artimui. Nuskriaustojoji našlaitė lieja ašaras ant mirusios motinos kapo - nėra žmogaus, kas ją paguostų. Vargšas piemenėlis šąla lauke basas ir alkanas. Beširdis šeimininkas nesigaili jo - juk jis ne savas, jis svetimas: ne mano kiaulės, ne mano pupos.

     Mūsų tragiškoji poetė Salomėja Nėris savo eilėse vaizduoja nelaimingos, pasiligojusios menininkės likimą. Negalėdama iš savo kūrinių pragyventi, vargšė nutaria iškeliauti iš šio pasaulio. O pro šalį eina žmonės: sotūs, patenkinti savimi, poetės žodžiais, “lyg apsunkusi soti galvijų banda”. Tik juodoji Viešnia ima ją už rankos, švelniai kužda į ausį: “Eime su manimi namolio, ten kur šilta ir jauku”.

     Daug dėmesio artimui ir užuojautai skiria ir poetė Janina Degutytė. Ji kategoriškai neigia abejingumą ir sotumą, ji sušunka: “Meile, jeigu tu ateisi, tai ateik karšta kaip saulė... Jeigu tu aukso moneta, nesiartink, man tokios nereikia... Aš noriu drungno vandens ir takų, smėliu pabarstytų... Aš noriu sudegti žmonijos meilės ugnyje...”

     Daugelis mūsų dorų poetų sielojosi ir išgyveno sielos nerimą ir kančias, apmąstydami gyvenimo pilkumą, beprasmybę, troškdami aukotis, ieškodami gyvenimo prasmės.

     Grįžkime iš poezijos į mūsų kasdieninę realybę, į šią dieną. Pasidairykime, kas vyksta aplink mus. Daug yra gailestingųjų samariečių (Dieve, laimink jų darbus!), daug spaudoje skaitome apie jų veiklą, gėrimės jais. Jų švelnios rankos glosto benamius, paduoda dubenėlį šilto viralo, parūpina nakvynę... Jų rankos glosto ir glaudžia našlaičius, praradusius tėvų meilę ir namų šilumą.

     Ir štai prieš viso pasaulio akis atsistoja didžioji šių dienų šventoji - Motina Teresė, nustebinusi sumaterialėjusią ir į dvasinę pražūtį žengiančią žmoniją. Prieš tokią asmenybę, prieš tokią meilę mes žemai lenkiame galvas.

     Mūsų samariečiai yra ryškus Motinos Teresės atspindys, kuris nušviečia mūsų gyvenimo tamsias palėpes, uždega meilės liepsneles šąlančiose širdyse.

     O ką aš nuveikiau? Kokia mano vieta mūsų kenčiančioje tėvynėje? Ar aš nepriklausau tai nuo sotumo ir patogumo apsunkusiai bandai? Ar aš nenusisuku j šalį ir nenumoju ranka, eidamas pro dejuojančią ir kraujuojančią savo Tėvynę? Ar aš, pasisisėmęs iš savo širdies šaltinio gaivinančio vandens, plaunu ir aprišu jos žaizdas? Ar pabundu iš saldaus miego nuo kraupių naktinių sprogimų? Ar susimąstau, kas ir kodėl taip vyksta? O gal ir aš gyvenu pagal seną mūsų protėvių mintį: ne mano pupos... Ir vėl pasineriu į šiltą miegą...

Loterijos organizatorė Albina Ramanauskienė šaukia laimėtojus.

     Daug gražių daigų dygsta mūsų Tėvynėje. Bet dar labai dažnai Gėrio grūdai nukrenta prie kelio, kur juos sulesa paukščiai, dažnai jie nukrenta ant kietos uolos ir negali sudygti, arba patenka tarp dygliuotų erškėčių, kurie nustelbia Gėrio daigelius. Ir džiaugiamės, kai jie krenta į gerą žemę ir duoda šimteriopą derlių. Tai mūsų pasiaukojančių samariečių darbai ir tų darbų vaisiai.

     Sunkus mūsų kelias, vargana būtis. Dar 19 amžiaus gale Vaižgantas sielojosi, kad mūsų tauta giliai tebemiega, labai sunkiai bunda “Ilga, smarki Žiema. Rodės, nei pradžios jai nebuvo, nei bebus galo... Žemė giliai įšalo. Visą šalį sukaustė toks šaltis, toks speigas, kokio niekas neatminė. Stingo kraujas gyslose, stingo smegenys kiauše... Atgudo žmonės nuo darbų... Nebeliko nei geidulių, nieko nebegeidė. Vaikščiojo lyg lokiai žiemos metu: apsiblausę, labai tai man. - Ir rąžėsi Piliečiai... ilgai žiovavo... Pabalusios akys nė tiek minties nebe-reiškė”... Aptingo kraujas. Baisus nuobodulys. Ką gi veikti? “Bet ūmai pašoko pyktis. Pilietis atsimena, kaip dar anais metais kaimyno gyvulys buvo jam žalos pridaręs... Jau daug kartų dėl to bartasi, rietasi. Tai kodėl gi dar kartą neatsibarus? - Visas šalies oras darė tam tikrą ir jos Piliečių ūpą. Kokia piktoji Laumė Vilties saulę nuo Piliečių dengė? O dengė, tyčia dengė”.

     Užtenka Vaižganto vaizdų. Dabar jau 20 amžiaus galas. Visas šimtmetis praėjo nuo anų laikų. Bet kaip šios mintys tinka dabartinei mūsų Tėvynei! Užpustė gilios pusnys mūsų būtį, užšalo mūsų protai. Pyktis užvaldė mus. Baramės, plūstamės... O šiaurys galanda ir galanda dantis... Stingsta kraujas, besiklausant piktosios Laumės išdaigų. Šoka ji naktimis mūsų gatvėse, mūsų miestuose. Švaistosi savo juoda skraiste, sėja mirtį, mėto neapykantos žarijas... Sprogsta ir griūna mūrai, liepsnoja būstai, klaikūs klyksmai drasko nakties tamsybes.. . O piktoji Laumė džiūgauja ir siautėja.

     Tai kolei gi mes taip kentėsime?! Kas padarys galą Pabaisai? Kodėl gi neatjoja šventasis Jurgis ir aštria ietimi nenudobia piktojo Demono? Dejuojame, vienas kitą kaltiname, bet piršto nejudiname, nestojame į kovą, o tik savimi rūpinamės, džiaugiamės, kad ne mano namas išlėkė į orą.

     Tai kas gi kaltas? Dostojevskis, didysis rusų psichologas, sako: “Aš kaltas. Visi mes kalti”. Visi mes kalti dėl to, kas vyksta mumyse ir aplink mus. Mes nesame savo Tėvynės piliečiai. Pirmąsias pilietiškumo formas mes turime įgyti jau vaikystėje, savo šeimoje, svarbiausioje visuomenės ląstelėje. Jeigu šeima neauklės savo vaikų kaip būsimų savo šalies piliečių, jeigu visą dėmesį telks tik į bendražmogiškų vertybių ugdymą, jaunuolis išaugs abejingas savo Tėvynei. Jau nesvarbu, kokiai tautai jis priklauso, kokią pilietybę pasirenka, kam jis turi tarnauti. Ir išauga piliečiai, kokius vaizduoja Vaižgantas. Tokie jauni žmonės, jeigu nežiovauja iš nuobodulio, tai savo jėgas atiduoda malonumams net nesusimąstydami ne tik apie Tėvynę, bet dažnai nebesugeba spręsti nė apie savo ateitį. Jie moja niekinančia ranka į aukštesnius idealus, jiems svetimas pasiaukojimas, tarnavimas ir meilė artimui. “Kas man darbo! Aš nesidomiu įvykiais... Man vienodai rodo... Nemėgstu politikuoti - Nieko nežinau... Ir žinoti nenoriu... Kažką lyg girdėjau, bet neįsigilinau.. .” Ne mano daržas, ne mano pupos! Vargas Tėvynei su tokiais piliečiais!

     Atšiauri ilgametė Žiema atšaldė mūsų kraują. Ne nuo amžiaus naštos sunkiai velkame kojas, sunkiai protaujame, praradome atmintį.

     “Užnuodytas Lietuvos kraujas,” - tai Vytauto Landsbergio drąsūs žodžiai. Šis pirmasis mūsų Pilietis šaukė ir maldavo: “Tėvyne, ar matai? Tėvyne, ar girdi? Tėvyne, ar suvoki?” Deja, Tėvynė mažai tegirdėjo. Tėvynė nesuvokia, kur eina jos vaikai.

     Iš kur tas abejingumas? Jo šaknys glūdi giliai žmoguje. Abejingumas ir savimeilė gimsta kartu su žmogumi. Reikia pastebėti, kada kūdikis, rodos, nekaltas Dievo kūrinys, jau sugeba rodyti pirmuosius savanaudiškumo daigus, viską mažytėmis rankytėmis traukdamas į save. Ir jeigu niekas mažylio norų nepakreipia Gėrio link, jis auga savimeilis, dažnai net be gailesčio.

     Išmokyk vaikutį globoti paukštelį, mylėti kačiuką ir šunelį, nedraskyti gėlyčių, netrukdyti skersai kelio ropojančiam vabalėliui, šokuojančiai varlytei, išmokyk vaikutį mylėti viską, kas jį supa, tada jo širdelėje tarps Gėrio daigeliai, kurie ilgainiui išsikeros dideliais medžiais, kurių pavėsyje ilsėsis pakeleiviai. Mes privalome mylėti visą gyvąją ir negyvąją gamtą, nes visa tai yra Dievo kūrinija. “Kartą teisusis paklausė: “Ką aš turiu prašyti atleisti, jei šią dieną nieko nenuskriaudžiau?” Balsas iš aukštybių jam atsakė: “Prašyk, kad tau atleistų vaikas, kurio veidelio nenušvietei šypsena, nuskriaustas gyvulys, kurio neapgynei, rožė, kuri nuvyto, nes jos nepalaistei”. (Šatrijos Ragana)

     Vartau mūsų didžiojo Atgimimo dainiaus Maironio poeziją, pilną aukštų ir kilnių idealų, atitraukiančių širdį nuo kasdienės pilkumos, uždegančią ledų sukaustytą krūtinę liepsnojančia Tėvynės meile. Bet štai užkliūva man jo eilėraštis labai buitiška tema. Eina poetas Kauno miesto aikšte, pro turgų. Ant plikų ratų surištas bliauna veršis - jį nupirkęs žydas veža pjauti. Kaip buitiška, kaip nesiderina su Maironiu! Bet jis rašo:

     “Leidžias saulė už kalno, garsu, nėra vėjo!
     Žmonės ramūs sau žengia taku.
     Kas jiems veršis? Man širdį giliai suskaudėjo
     Ir taip liūdna! Ir taip nejauku! ”
     “Ar tai vienas beširdis gamtos sutvėrimas
     Kažko šaukias... už būvį kovoj!
     O, nurimki, beviltis, beprasmis šaukimas,
     Kurs beribėj dingsta melsvoj!...”

     Didi poeto širdis! Jis kenčia dėl kitų kančios. Jis negali praeiti šaltas ir abejingas pro kenčiantį gyvulėlį, pasmerktą mirčiai. Poetas, žvaigždėtą vasaros naktį, žvelgdamas į dangų, sušunka:

     “Noris apimti visą pasaulį,
     Noris mylėti Dievą Aukščiausį!”

     Jeigu mylime Dievą, kaipgi galime nekęsti žmogaus! Krakių klebonas, priglaudęs visus savo rajono apleistus senelius ir našlaičius, besirūpinąs jais, sako: “Kiek nori, klūpok ir poteriauk, o jeigu nematai alkano, tavo malda yra niekis, ji Dievo ausų nepasiekia”. Nėra meilės, nėra nieko. Yra tik pragaras. Meilė - šventas žmogaus pašaukimas.

     “Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau Žvangantis varis ir skambantys cimbolai... Jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas. ” - tai švento Pauliaus himnas meilei.

     Jeigu mylėsi, nebūsi abejingas jokiam blogiui, nepraeisi pro šalį tylėdamas, nusisukdamas - kas man rūpi.. Mes turime tapti ne dejuojančiais stebėtojais, o drąsiais kovotojais, kurių širdyse turi kunkuliuoti verdantys verpetai, mūsų širdys turėtų mėtyti kovos žaibus. Turime skelbti žūtbūtinę kovą abejojimui, nuovargiui, klaidoms, desperacijai. Nesakykime, kad aplinkui tik tamsi naktis, nesakykime, kad aš per silpnas, mano jėgos menkos, saugokimės nevilties. Žiūrėkime su tikėjimu ir pamatysime, kad jau rausta dangus, aušra jau skleidžia savo šviesą... Tikėkime savo laimėjimu - juk mūsų vėliavoje kryžius ir Kristus, nugalėjęs nuodėmės ir mirties geluonį.

Dr. Milda Budrienė, garbės konsulas Vaclovas Kleiza ir Aldona Jurkutė.

     Prieš keletą metų pabudę regėjome Lietuvą svajotą, pasišventime ir meilėje pradėtą. Dabar turime realią Lietuvą, skausmuose gimusią.

     Anoji buvo skaisti, idealų ir troškimų pilna, padangėmis skriejusi, erškėčių vainiku pasipuošusi kaip kentėtoja. Ši Lietuva žemiška, apčiuopiama, nustojusi skaistumo ir aureolės. Tomis džiaugsmo dienomis nieko iš jos netroškome, jai viską žadėjome aukoti, viską atiduoti. Dabar gi mes iš Lietuvos reikalaujame didelio atlyginimo: “vien tik auksui mes tarnaujam, vien tik auksas valdo mus”. Mes Lietuvą skaudžiai nuvylėme... Anų pakilimo dienų Lietuva buvo gryna dvasia, be kūno. Dabar gi Lietuva -tiktai kūnas, apkepęs kraujais ir žaizdomis. Nepraeikime pro savo Tėvynę, nepraeikime pro savo šalį, prisilenkime prie jos žaizdų, nuplaukime ir apriškime jas.

     “Iš sutemų, iš prieblandą išeikit,
     Uždekit naują ugnį širdyse,
     vergams palikit vargo naktį klaikią! ”

     - Šaukia tautą poetas Bern. Brazdžionis. Žmonės laikini, o Tėvynė amžina. Jeigu nenorime išnykti, jeigu nenorime žengti į kapą, “nelikę nei ženklo, kad žmogumi buvę”, atsisakykime gardaus valgio ir spindinčio aukso. Stokime į kovą, atstatykime krūtines prieš blogį! Tada liksime amžini Tėvynės amžinybėje, mūsų vardo niekas neištrins. Pasistatysime sau paminklą, kurio neišniekins mūsų laikų barbarai, kurio nesugrauš laiko rūdys. Tik tada liksime amžini, kaip amžina ir mūsų Tėvynė.

     Tėvyne, ar matai? Tėvyne, ar girdi? Taip, Tėvyne! Mes girdime, mes skubame pas Tave. Nuplausime Tavo žaizdas, nuimsime nuo Tavo galvos aštrų erškėčių vainiką, suklupsime prieš Aukščiausiojo sostą... Iš ten ateis mūsų stiprybė: Tikėjimas, Viltis, Meilė. Meilė, kuri “visa pakelia ir visa ištveria, meilė, kuri niekada nesibaigia”.