Spausdinti

Romualdas Kriaučiūnas

     Niekas nėra laimingas visą laiką. Tačiau kai kurie žmonės, nors ir sunkiose aplinkybėse, yra laimingesni už kitus. Ieškant laimės sau, mums pravertėtų arčiau j tuos laiminguosius pažvelgti.

     Dalai Lama iš Tibeto yra vienas iš tokių asmenų. Jo paties gyvenimas nebuvo rožėmis klotas. Kiniečių išvarytas iš Tibeto, jis jau daugelį metų gyvena tremtyje. Jis, būdamas politinis ir religinis vadas, ant savo pečių neša didelę atsakomybę. Tuo pačiu jis atrodo ramus, kantrus ir sąmojingas. Tai laimingo asmens bruožai. Neseniai Riverhead knygų leidykla išleido jo knygą - Laimės menas: Vadovas gyvenimui (The Art of Happiness: A Hand-book for Living). Su kai kuriomis tos knygos mintimis vertėtų arčiau susipažinti. Jas mums suglaustai pristato dr. Howard Cutler, jau minėtos knygos autoriaus padėjėjas.

     Kaip Dalai Lama aptaria laimę? Jo stebėjimu, daugelis žmonių sumaišo malonumą su laime. Malonumas daugiausia yra fizinis ir trumpalaikis, kaip, pvz., skanus valgis, šilta vonia, lytinis pasitenkinimas. Toks malonumas priklauso nuo išorinių aplinkybių

     Laimė, tuo tarpu, yra gilesnis protinis stovis, mažai priklausomas nuo išorinių aplinkybių. Pažįstame laimingus asmenis, mažai ką turinčius. Jie neturtingi, gal našlės ar našliai, o gal visai be šeimos. Jų sveikata gal pašlijus. Tačiau jie yra beveik visada taikūs ir geros nuotaikos. Pažįstame ir tokių, kurie apsupti žemiškų gėrybių - pinigų, puošnių rezidencijų, geros sveikatos, savos šeimos - atrodo nuolatos nepatenkinti, skęsta pyktyje bei pagiežoje. Nesvarbu, kiek jie ko beturėtų, vis dar trokšta daugiau. Niekas tokių laimingais nepalaikytų.

     Mokslinės studijos viena po kitos rodo, kad asmens laimė labai mažai priklauso nuo turto ar nesėkmių. Po šešių mėnesių nuo stambios loterijos laimėjimo, laimėtojai nesijaučia laimingesni negu prieš laimėjimą. Didelės nesėkmės, kaip liga, finansinis bankrotas, artimo netekimas, gali sukelti didelę krizę, bet su laiku grįžtama į ankstyvesnį laimės stovį. Žmonės turi pagrindinius mitybos, aprangos, pastogės bei saugumo poreikius. Bet jei tie poreikiai patenkinami, jų perviršijimas gali atnešti daugiau malonumo, bet ne daugiau laimės. Norint laimę suprasti, reikia dairytis kitur.

     Dalai Lama galvojimu, laimė yra gyvenimo tikslas. Mes gimstame jos siekdami ir esame iš prigimties sugebantys laime džiaugtis. Tam tarnauja mūsų protas. Siekdami laimės, kultivuojame teigiamą protinį stovį ir rauname negatyvų protinį stovį. Daugiausia laimės patiriame, turėdami šiltus meilės ir užuojautos jausmus kitiems. Meilė ir užuojauta - tai prigimti jausmai. Tiesa, kad pasaulyje yra daug žiaurumo, godumo bei savanaudiškumo. Tai yra aplinkos dresūros, bloga auklėjimo, netinkamo mokymo vaisiai. Tačiau savo prigimtyje žmonės yra geranoriški ir vieni kitus užjaučiantys.

     Mes paprastai dosnumą ir užjautimą laikome vertybėmis, kurias reikia ugdyti kitų naudai. Tačiau jas ugdome ir savo gerovei. Būdami dosnūs ir užjaučiantys, patiriame vidinę ramybę ir tikrąją laimę. Ne paslaptis, kad žmonės, gyvenantieji harmoningai, yra labiau patenkinti savimi, negu tie, kurie gyvena apsupti konfliktų. Pastaraisiais metais mokslas davė stiprių įrodymų, kad santykiai, pagrįsti meile, tikrai yra mums prigimti. Prisiminkime studijas, rodančias, kad žmonės, apsupti pasitikinčios draugystės ir mylinčios šeimos, yra sveikesni ir ilgiau gyvena negu save atsiriboję nuo mylinčios šeimos ir suprantančios bendruomenės.

     Kaip mes galime padidinti užuojautos ir artimo meilės jausmus? Mes visi turime artimo meilės sėklas, įgalinančias pozityvų protinį nusiteikimą būti užjaučiančiais, atlikti paslaugius darbus. Kartais tos sėklos reikalingos priežiūros ir auginimo. Pirmiausia, reikia suvokti meilės ir užuojautos svarbą. Sau pakartotinai priminkime, kad mūsų pačių palankumas mus pakreips laimės pusėn. Save skatinkime rasti noro ir laiko kultivuoti santykius su kitais, ieškoti harmonijos, galvoti apie kitus, o ne vien apie save. Santykiuose su nepažįstamais bei bičiuliais būkime užjaučiantys, kantrūs ir dosnūs. Tai nėra lengva. Gyvename persitempusiame pasaulyje, kuriame yra mūsų kantrybę ir meilę slopinančių žmonių.

     Kas tokiais atvejais darytina? Galvokime apie visus žmones rišančius elementus: mes visi norime būti laimingi, norime išvengti skausmo ir kentėjimų ir t.t. Įsivaizduokime, kaip viskas gali atrodyti iš priešingos pusės. Kodėl patarnautojas yra be kantrybės ar piktas? Matyti, jis ar ji nėra laimingi. Gal juos kamuoja nepažabotas pyktis ar apmaudas?

     Patirkime apie kito asmens patyrimus, jo vertybes, įtampas ir nepriteklius. Suprasti reiškia atleisti. Atlikime geranoriškus darbelius, nors to per daug ir nenorėtume daryti. Pozityvūs veiksmai skatina posityvius jausmus. Kad ir priverstinis nusišypsojimas gali pakelti nuotaiką.

     Ar tikrai galime būti laimingi, kai gyvenime yra tiek daug skausmo ir kančių? Nors mes ne visada galime kontroliuoti gyvenimo įvykius, mes galime kalibruoti savo reakcijas į visa tai taip, kad sumažintume savo kentėjimą. Kai problemos ir skausmas iškyla, mes dažniausiai - automatiškai - galvojame, kad tai neturėjo atsitikti. Mes jaučiamės, kad mūsų nedalia yra neteisinga ir gal kitus ar net save dėl to kaltiname. Priimkime gyvenimo tiesą, kad senatvė, ligos, praradimas ir t.t. paliečia kiekvieną žmogų ir yra neatskiriama gyvenimo dalis. Taip lengviau priimsime tuos pokeičius ir savęs neapkrausime bereikalingu kartumu. Daug kentėjimų yra mūsų pačių susikurta. Mes padidiname patirtus įžeidimus ir nuoskaudas, jas pakartotinai pergalvodami ir iš naujo pergyvendami. Šių tendencijų pamatymas savo galvojime yra pirmas žingsnis jų aptramdymui.

     Kaip turime tvarkytis su negatyviais jausmais, kurie yra kenksmingi mūsų laimei? Pyktis ir nerimas yra laimės priešai. Negalime jų gyvenime išvengti, bet galime juos numalšinti su teigiamais jausmais. Meilė, dosnumas, kantrybė ir pakanta yra priešnuodžiai neigiamai proto būsenai.

     Kai iškyla pyktis, priimkime galimybę, kad jo nereikia išlieti apmaudingu būdu. Savo pyktį priimkime ir jį pajuskime. Tada ženkime žingsnį atgal, įvertinkime visą situaciją ir prie jos privedusias mintis. Žvelkime į esamą padėtį iš skirtingų perspektyvų. Kaip kitaip galima būtų į visa tai reaguoti? Subjurus, raskime minutėlę laiko pagalvoti, lėtai kvėpuojant skaičiuokime iki dešimties, duokime sau laiko atvėsti, kad galėtume esamą padėtį ramiau įvertinti.

     Baimė gali būti reakcija tikrajam pavojui. Jei tokio pavojaus nėra, vis tiek galime pergyventi baimę, kuri šiuo atveju vadinama nerimu. Nerimas gali kilti iš savimi nepasitikėjimo, iš baimės būti kitų žiauriai pasmerktam. Veiksmingais priešnuodis yra pažiūrėti, kodėl tokioje padėtyje atsiradome. Pavyzdžiui, duodant paskaitą, realizavus, kad paskaitos tikslas yra kitus informuoti ir pasidalinti žiniomis gali jaučiamą nerimą sumažinti ar jį panaikinti.

     Stiprinkime savo protus. Ramus, tvirtas protas gali atsispirti negatyviems jausmams, kaip pykčiui, neapykantai ir baimei. Kasdien raskime laiko tyliam mąstymui maldos ar meditacijos forma. Pavyzdžiui, patogiai atsisėdus galima pasirinkti mąstymo objektą - gėlę, kokį posakį ar žodį, savo pasikartojantį kvėpavimą iš plaučių ir į plaučius. Dėmesys, skiriamas mąstymo objektui, nustumia bereikšmius proto “čiauškėjimus” į šoną. Tokio mąstymo tikslas - susikurtą ramybę išlaikyti visą dieną.