Spausdinti

Stanislovas Giedra

     Esu iš tų žmonių, kuriems Lietuva reiškia ne tik geografinę vietą žemėlapyje, bet kur kas daugiau. Ir jei man likimo būtų leista pasirinkti, aš nenorėčiau gyventi jokioje kitoje šalyje, nor ten būtų ir geresnės gamtinės sąlygos, ir daugiau išvystyti kultūros bei mokslo pasiekimai, ir palankesnė situacija bet kokiai veiklai. Didžiuojuos, kad Lietuva - mano tėvynė, kad aš esu dalelė jos, o ji - man yra viskas. Šito supratimo nesugebėjo ištrinti net baisūs dešimt Sibiro tremties metų. Visur ir visada neprarasdavau vilties ir tikėjimo savo tėviškės geresne ateitimi. Kitaip manant, ar būtume mes, tremtiniai, šaukęsi maldomis Dievo padėti mums ištverti nepakeliamus fizinius vargus ir iškęsti dvasines kančias? Juk galėjom paprasčiausiai susitaikyti su savo padėtimi ir išnykti, ištirpti svetimtaučių masėje. Šitaip pasielgus, tikriausiai būtų buvę lengviau egzistuoti, bet ne gyventi, kaip pridera doram žmogui. Kiekvienas tremtinys jautėsi esąs Lietuvos pilietis ir niekada netapatino savęs su svetimos santvarkos tvėrėjais. Nebetikėdami įvairių užsienio radijo stočių neištesėtais pažadais, supratom, kad išsivadavimas iš komunistinės vergijos priklauso tik nuo mūsų pačių ryžto ir pastangų.

Vasaros vakaras.

     Iškentę tremtį, lagerius, netekę geriausių savo tautos sūnų ir dukrų, žuvusių partizaninėje kovoje, platinom uždraustą spaudą, nepriklausomybės dienai - Vasario 16 - paminėti aukščiausiuose statiniuose iškeldavom trispalves tautines vėliavas, slapčiomis statėm kryžius kalne prie Šiaulių, vis tikėdami, kad raudonasis maras bus nugalėtas. Tą viltį mums teikė mūsų didinga praeities istorija, mūsų šviesios asmenybės: Simanas Daukantas, Motiejus Valančius, Vincas Kudirka, Jonas Basanavičius ir daugelis daugelis kitų. Iš jų visų sėmėmės ištvermės ir patirties, o paguodą suteikdavo šventa bažnyčia ir malda.

     Ir štai sulaukėm dienos, kai po Sąjūdžio vėliava susibūrę ryžtingiausi tautos atstovai stojo į žūtbūtinę kovą su nepakenčiama tironija. Ne visi pasaulio galingieji valdovai suprato mūsų siekius, tačiau mums tai buvo vienintelis ir teisingas pasirinkimas. Tikriausiai naivuoliais atrodėm pasauliui, dainuodami ir mitinguodami, savo kūnais apjuosdami Baltijos jūrą, susikibę rankomis stovėdami Baltijos kelyje. Tačiau to reikėjo mums patiems. Kaip po ilgos varginančios kelionės žmogus nusiplauna prakaitą ir dulkes, taip ir mums reikėjo nusivalyti blogio apnašas, dvasiškai sustiprėjusiais pakilti virš pilkos kasdienybės. Tai nebuvo per sunki našta, nes laisvės troškimas glūdėjo mumyse - reikėjo tik mažos kibirkštėlės, nežymaus postūmio.

     Prasidėjus Atgimimui, mes pajutom savo vertę ir jėgą. Tarsi ant surūdijusios ašies užsnūdęs istorijos ratas, pamažu dar girgždėdamas, ėmė suktis. Nuo 1940-ųjų iki nepriklausomybės buvo eita dienas ir naktis. Minutės tikslumu užfiksuotas istorijos mirksnis - 1990-ieji metai kovo II-oji 22 valanda 44 minutės -laikas, kada buvo perskaitytas Aktas dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo.

     Vėliau dar buvo visko; didžiosios kaimyninės imperijos grasinimai, ekonominė blokada, vietinių kolaborantų pasipriešinimas. Ir buvo lemtinga kruvinoji sausio 13-oji. Tą naktį aš stovėjau prie Lietuvos radijo ir televizijos pastato Vilniuje ir žiūrėjau plačiai išsižergusiam su automatu rankose ir cigarete dantyse kareiviui į akis, girdėjau aimanas ir prakeiksmo žodžius, sklindančius iš apstulbusios minios ir linkėjau jam ilgų gyvenimo metų. Tam, kad senatvėje jam neduotų ramiai miegoti šios nakties košmarai ir kad įsakytų jis savo vaikams ir vaikaičiams niekada nepakelti ginklo prieš laisvę mylinčius žmones.

     1940 metais birželio 15 dieną mes nesipriešinom brutaliems okupantams - ir ilgus 50 metų kentėm priespaudos jungą. 1991 metais sausio 13-ąją pasipriešinom be ginklų - ir nugalėjom.

     Neturėdami nei prabangių namų, nei didelių turtų, suskatom atstatinėti nugriautus paminklus, restauruoti bažnyčias, tarsi norėdami įrodyti sau ir pasauliui, kad išgyvenę tautos išniekinimo laikmetį, tebesam dvasiškai ir morališkai stiprūs. Beskubėdami atsinaujinti, nepamiršom žuvusiųjų ir nukankintųjų. Pakelėse ir miškuose ieškojom užkastų partizanų, gabenom iš tremties savo artimųjų palaikus. Ir man pasisekė surasti savo tėvo kapą ir toje vietoje pastatyti iš nerūdijančio plieno stilizuotą kryžių su užrašu: “Šitame kalne 1948 metais pradėjo laidoti tremtinius iš Pabaltijo. Lietuva, prisimink savo ištikimus vaikus, sūnus ir dukras, paskutinę atodūsio akimirką tarusius Tavo šventą vardą!” Paminklą stačiau ne tam, kad kas nors pamatytų (toje taigos glūdumoje net žymės nebėra, kad čia kažkada vargo žmonės ir tikriausiai niekas daugiau į šią vietą nebeužklys), norėjau tik palikti atminimą Sibiro taigai, jog čia mes buvom, bet jau niekada daugiau nebegrįšim.

     Greit bus dešimt metų, kai atkūrėm nepriklausomybę. Ilgainiui vis aiškiau suvokiu, kad ne tik man vienam rūpi, kokia bus Lietuva po daugelio metų, po to, kai visi praeities reikšmingi įvykiai nukeliaus į istorijos puslapius. Suprantu, kad gyvendami ant mažo savo žemės lopinėlio, mes negalim jaustis saugūs, pasitikėdami vien savo taurumu ir gerais norais. Tuojau po Atgimimo mes ne kartą stovėjom kryžkelėje, bet, ačiū Dievui, nepasukom į klystkelius. Ateityje mums taip pat prireiks užsiugdyti naujus vaižgantus ir putinus, naujus politikus, pažangaus mąstymo filosofus. Mes turim eiti į Berlyno, Romos, Paryžiaus ir kitus pasaulyje pripažintus universitetus. Negalima vien guostis, kad Lietuva - žemdirbių kraštas, kad esam maža tauta. Prisiminkim, be anksčiau minėtų didžiavyrių, mūsų didžiuosius kunigaikščius Mindaugą, Vytautą ir kitus. Nepamirškim, jog dar prieš Ciolkovskį, žiūrėdamas į žvaigždes triūsė lietuvis Simanavičius. Buvo Darius ir Girėnas. Visi jie savo pasiaukojančia veikla įrodė, kad ir mažoje tautoje gali gimti dvasios ir proto milžinai. Todėl mes privalom puoselėti savo papročius bei tradicijas, saugoti kultūrinį palikimą ir tuo pačiu rūpintis, kad visi naujausi -mokslo, ekonomikos, technikos - sričių pasiekimai būtų tinkamai panaudojami mūsų tautos labui. Be tvirto nusistatymo ir supratimo, kokie mes norim išlikti, jokia integracija į bet kokias naujas sąjungas neduos naudos.

     Tiems, kurie pasimėgaudami teigia, jog ant senų pamatų negalima pastatyti naujo rūmo, noriu priminti istoriją. Užgrobę valdžią bolševikai sugriovė dvarus, rūmus ir bažnyčias, iš žmonių sąmonės bandė pašalinti tikėjimą. Ir ką sukūrė? Tiktai beveidžius pastatus-monstrus, o žmones pavertė mankurtais.

     Dažnai išgirstu ir tokį pasakymą: “Žmogus, kurį slegia praeities našta, gyvena tarsi su kupra”. Nepritariu tokiems žodžiams. Taip, žmogus neturi gyventi vien praeitimi, pagaliau tai net nebūdinga jo prigimčiai, bet išmintingai derinant praeities patirtį prie dabartinio gyvenimo, patirtis tampa ne beverte našta, o neįkainojamu turtu.

     Kai susimąstau dėl Lietuvos ateities, tenka daug ką pasverti, pamatuoti ir nedvejodamas prieinu išvados, jog ji bus tokia, kokios nusipelno tauta. O kad mano tauta - per amžius buvusi dora ir išmintinga - sugebės tokia išlikti, tuo tikrai tikiu. Esam pakankamai užgrūdinti. Turim daug skaudžios patirties, karčių istorijos pamokų, todėl ypač kruopščiai ir atsakingai reikia pamatuoti kiekvieną savo žingsnį. Siekdami kuo skubiau patekti į NATO bei Europos sąjungą, tuo norėdami užtikrinti savo šalies politinį ir ekonominį saugumą, privalome išsaugoti dvasines vertybes, tautinę savimonę.

     Suprantu, kad kam nors, gimusiam ir užaugusiam laisvoje demokratinėje šalyje, kai kurie mano teiginiai net gali pasirodyti per daug abstraktūs, nepasiekiantys jautresnių sielos vietų. Tai ne jų kaltė. Būtų keista, jei žmogus, įpratęs gyventi normalioje aplinkoje, kai parduotuvėse visada rasi to, ko tau reikia, valstybinėje įstaigoje būsi dėmesingai išklausytas, o humaniški įstatymai visada tave apgins, imtų dar apie kažkokius neapčiuopiamus dalykus galvoti... Mes demokratijos keliu dar tik einame, ir mums daug ko reikia išmokti. Pradėję nuo Rūpintojėlių, kryžių ir paminklų, dabar statom bažnyčias. Gražias, didingas. Su tikėjimu į Dievą įveikėm carizmo priespaudą, bolševikinį terorą, su Dievo malone ir užtarimu prasiskinsim kelią į geresnę ateitį. Aš tik noriu, kad mano tėvynėje klestėtų teisingumas, dora ir geri žmonių santykiai. Dar būdamas tremtyje supratau, kad tarp žmonių reikia ieškoti ne priešų, o draugų. Mums nuo seno lemta gyventi tarp įvairių tautybių žmonių. Ir mes gerai su visais sugyvenom. Šitą vertybę mums būtinai reikia išsaugoti.

     Jau keičiasi ir pats margas pasaulis. Nei mažas, nei didelis kaimynas, kad ir kaip norėtų, nebegali beatodairiškai brautais į svetimus reikalus. Kas buvo praeityje, padėkim į saugią skrynią. Tik nepamirškim karts nuo karto į ją pažvelgti. Pasitikrinkim, ar teisinga kryptimi einam, ar kur nepadarėm klaidų. Žinau, kad kelias, kurį pasirinkom, nebus rožėmis klotas, bet tai yra tas kelias, kuriuo būtinai reikia eiti, kad pasiektum užsibrėžtą tikslą.