Pr. Pučiliauskas
Nebūdamas nei teologu, nei katalikų Bažnyčios hierarchijos atstovu, nenorėčiau nurodinėti, koks turėtų būti šių dienų kunigas. Tai būtų nediskretiška, o gal būti, ir neautentiška. Tačiau, kaip eilinis katalikų Bažnyčios bendruomenės narys, manau turįs teisę išsakyti savo požiūrį į šių dienų kunigą, t.y., kokį jį aš norėčiau matyti, kokiu galėčiau pasikliauti, koks man imponuotų. Noriu pastebėti, kad, reikšdamas šias savo mintis, remsiuosi ne idealizuotu scholastiniu kunigo įvaizdžio kūrimu, o gyvais, gyvenime sutiktais pavyzdžiais. Juolab, jog turėjau sąlytį su daugeliu kunigų, iš kurių ne su vienu bendravau gan artimai. Kartais savaime ir paslapčiomis vaizduotėje juos sustatydavau į rikiuotę ir diferencijuodavau: kam ir kokius suteikti prioritetus, kuriais žavėtis, o kuriuos laikyti ne visai priimtinais ir kokius daryti apibendrinimus. Tai man leido susidaryti idealaus kunigo įvaizdį, į kurį, be abejo, aš sudėjau kelių kunigų-asmenybių man imponavusias savybes. Kunigas mūsų gyvenime - ne eilinė figūra.
Pasiaukojimas prie Baltijos jutos. Ada Sutkuvienė
Jis - mūsų dvasinio gyvenimo pagrindinis vedlys, mūsų sielovados dispečeris. Jis reguliuoja tikėjimo dalykus, juos nukreipdamas reikiama linkme. Be abejonės, šiai misijai atlikti būtinas ne tik savęs atsižadėjimas, bet ir platus bei gilus pasiruošimas, kuris pasireiškia ir reikiamu žinių sukaupimu, ir savo asmenybės dvasiniu išsiugdymu.
Ypač svarbus ir daug lemiantis pastarasis faktorius, nes jame telpa visos kunigo, kunigo-žmogaus pagrindinės nuostatos: įsitikinimai, pareigos ir valia (pareigų vykdymas). Piešdamas šiuolaikinio kunigo portretą, nesirengiu jį apkabinėti smulkiais išorinio efekto blizgučiais ar jame ieškoti nereikšmingų bendražmogiškų silpnybių, o stengsiuosi paliesti pačius pagrindinius, pačius svarbiausius mūsų laikų kunigo bruožus, be kurių vargu ar kunigas gali pateisinti savo profesinį pasirinkimą. Vienas iš tokių bruožų - pilna integracija tarp kunigo skelbiamų tikėjimo tiesų, dorovės bei moralės principų ir tarp pačio kunigo asmeninių vidinių nuostatų. Ne paslaptis - į kunigą nukreiptos visų tikinčiųjų akys ir ausys. Jis visų stebimas ir girdimas. Jis, tarsi apnuogintas televizijos ekrane, tarsi visam laikui paliktas be saugiklių. Todėl, suprantama, jis visada privalo rodyti padidintą dėmesį sau, nes tikintieji, pastebėję ir mažiausią paklaidą kunigo žodyje ar poelgyje, niekada nebus jam atlaidūs ir lengvai gali pasiduoti liežuvavimams bei kunigo asmenybę žeminančioms apkalboms. Mat kunigo ydose bei silpnybėse žmogus tarsi ieško savųjų silpnybių bei nuodėmių pateisinimo ar nureikšminimo. Kunigo asmenyje neturėtų būti prieštaravimų tarp jo skelbiamų pamokymų žmonėms ir tarp savojo asmeninio gyvenimo būdo. Kunigas ryžtingiau už kitus žmones privalo kovoti su savo ydomis bei silpnybėmis ir jas nugalėti. Kokių dorybių kunigas ragina siekti kitus, tokiomis dorybėmis privalo pasižymėti ir jis pats. Priešingu atveju kunigas sukels tikinčiųjų nusivylimą, o ateizmo šalininkus paskatins, nieko nelaukiant, paleisti eilines, grotesku užaštrintas žodines ietis į viešosios nuomonės skleidimo centrus: “Nežiūrėkite, ką aš darau, tik klausykite, ką aš sakau”. Šią frazę kunigas privalo nuolat prisiminti, kaip pagrindinį savojo kelio ženklą, kaip pavojaus ženklą, kaip pastovaus savęs tobulinimo postulatą. Be to, negalime pamiršti ir to, ką rašė Didro: “Aš žinau tik vienintelę priemonę sunaikinti religiją” būtent -suniekinti jos tarnus visuomenės akyse, parodant jų ydas ir menkystę”. Tai svarūs žodžiai. Ir kunigui, pasiaukujusiam darbuotis žmonių išganymo labui, nevalia pro juos praeiti užkimštomis ausimis. Tokie žodžiai tik privalo pasitarnauti akstinu kunigo asmenybės tobulinimesi ir aukščiausių savo būties formų siekime. Juolab, jog tamsi minia nuodėmes leidžia daryti tik sau ir jokiu būdu jų neleidžia daryti kunigui, pamirštant, kad kunigas yra taip pat nuodėmingas žmogus, tik gal labiau ir greičiau susivaldantis. Kunigas privalo saugoti ištikimybę kunigystei, privalo užkirsti kelią savo silpnybių pasireiškimams, kurių taip laukia tikėjimo priešai, geisdami sukompromituoti kunigus. Jie ir menkiausią bendražmogišką nusižengimą kunigo asmenyje taip išpūs ir “išgražins”, jog žmonės ir nenorams ims abejoti kunigais, pradės juos smerkti ir pamažu nuo jų tolti. Taigi kunigas, neapvaldęs, neįveikęs savo ryškesnių ydų bei silpnybių, ne tik nebus tikėjimo nešėjas ir skatintojas, bet ir pats pasidarys to tikėjimo žlugdytoju.
Antras, ne mažiau svarbus kunigo asmenybės bruožas - dvasingumas. Tik dvasingas kunigas patrauks tikinčiuosius eiti paskui save. Tik dvasingas kunigas privers tikinčiuosius jį pamilti, kaip magnetas juos trauks prie savęs, nes dvasingume slypi didžiulė jėga ir patrauklumas. Tai kas per burtažodis tas dvasingumas? Kaip jį suprasti? Dvasingumas - tai visų materialinių prioritetų, kūno aistrų ir malonumų atmetimas, suteikiant pirmumo pripažinimą tokioms dvasinėms vertybėms, kaip meilė, pagarba žmogui, kito atjauta, pasiaukojimas, taurumas, kilnumas, ištikimybė savo principams, pareigai, šventumas ir nenumaldomas gėrio troškimas bei pastangos jo siekti. Dvasingo žmogaus veide nepastebėsite rūstumo, pykčio, pagiežos, veidmainingumo. Dvasingas žmogus - susivaldantis žmogus, pasitikėjimą keliantis žmogus. Dvasingas žmogus - harmoningos visuomenės tikrasis narys. Jis vienodai laikosi savo principų bet kokiomis gyvenimo aplinkybėmis. Ir kritiškiausiose situacijose jis niekada neišduos nei savęs, nei kito. O jei būtų verčiamas tai padaryti, grasinant mirtimi, jis pasirinktų pastarąją. Todėl ir nenuostabu, jog didieji dvasios galiūnai, kaip Gandis, Mandela, motina Teresė ir daugybė kitų, į juos panašių, žmonėms daro didžiulį poveikį. Suprantama, kodėl tikintieji ir savo kunigą nori matyti tik dvasingą asmenybę.
Pastaruoju metu mūsų bažnyčiose dominuoja vidutinio ir pagyvenusio amžiaus žmonės. Pasigendame daugiau jaunimo. Ir šiam faktui negalime likti abejingi. Todėl ne mažiau mane žavi nuoširdžios kunigų pastangos, formuojant jauno žmogaus charakterį, principus bei krikščioniškos pasaulėžiūros dvasinį veidą bei pastangos, įsitraukiant žmogų nuo visiško įklimpimo į žemę, išvaduojant jį nuo pražūtingo pinigų kulto, gobšumo bei kitų apgaulingų, laikiną malonumą teikiančių laimėjimų. Čia atsiveria plati dirva mokyklų kapelionams.
Ada Sutkuvienė. Svetimame rojuje, 1986 m.
Tokį kapelioną mes turėjome Jurbarko gimnazijoje. Tai buvo a.a. kun. Valdemaras Cukuras. Jo neįmanom pamiršti.
Tarp jau išvardintų aspektų jis mokė neprarasti kontaktų su žvaigždėmis. Ragino žvaigždėtomis naktimis pasivaikščioti po žvaigždynus ir galaktikas, nes tai padeda įkvėpti amžinybės oro, padeda atsiplėšti nuo žemės ir pajusti begalybės tvinksnius. Tokiomis valandomis žmogus šalia savo menkumo pajunta ir savo didybę. Jis taip praplėtė mūsų horizontus, suvokiant didžiąsias tiesas, jog mes nejučiom tapome naujais žmonėmis, sugebančiais vertinti ir vadovautis ne tuo, kas yra laikina ir kintama, o tuo, kas yra pastovu ir turi amžiną vertę.
Ne mažesnį pasigėrėjimą teikia nepailstanti kunigo bekompromisinė kova su blogiu, su nuodėme. Tą kovą tikintieji pajunta per pamokslus. Labai svarbu, kad kunigai pamokslams gerai pasiruoštų. Visiškai nebūtina turėti ypatingą pamokslininko talentą ar iš prigimties būti pamokslininku - žvaigžde. Gerai paruoštas pamokslas taip pat duoda gerų vaisių. Svarbiau-šia, jog tikintieji gerai jaučia, kada kunigas gerai pasiruošęs ir kada paviršutiniškai arba kada visai nepasiruošęs. Bet mes juk kalbame apie kunigą, kokį norėtumėm matyti. O matyti norėtųsi tik visada gerai pasiruošusį. Juk pamokslai sielovadoje užima labai svarbią vietą. Jie turi būti gerai apmąstyti, rišlūs, atspindintys laiko dvasią, mokslo pasiekimus bei istorinę raidą. Tik labai svarbu visa tai pajungti, priderinti prie religinės minties. Didžiulę įtaigą pamokslų klausytojams daro pamokslininko žodžiai, Jo pasisakymų citatos sminga stačiai į širdį. Jomis būtina dažniau remtis ir naudotis. Dažnai patirti žmonių pergyvenimų įspūdžiai, surišti su Šv. Rašto nuostatomis labiau gyvenimą priartina prie religijos. Tokie pamokslai būna labai priimami. Jei pamokslininkas kuria nors savo skelbiama tiesa abejoja ar nėra ja tikras, geriau tokios neskelbti. Skelbti reikia tik tai, kuo pats esi tvirtai įsitikinęs. Nereikia pamiršti, kad kiekvienas kunigo pamokslas - atskiras mūšis su nuodėme, su blogiu. O kiek kartų per savo gyvenimą kunigas stoja į tokius susirėmimus? Nuo jų sėkmės priklauso tikinčiųjų religinis sąmoningumas, tikėjimo tvirtumas ir tuo pačiu kunigo įvaizdžio susikūrimas.
Svarbią vietą kunigo įvertinime užima išpažinčių klausymas. Tikinčiajam visai ne vis tiek kam atskleisti savo intymaus gyvenimo paslaptis. Juolab tų paslapčių silpnąsias, negatyviąsias puses, nes jos penitentą visada varžo. Pasitaiko kunigų, ypač senesnės kartos atstovų, kurie savo penitentus už jų prasižengimus rūsčiai pasmerkia ir išbara, sukeldami juose ne tiek gailestį už nuodėmes, kiek nepasitenkinimą ir priešiškumo jausmą pačiam nuodėmklausiui. Dargi atbaido juos nuo dažnos atgailos sakramento praktikos. Juk ir pats Kristus nusidėjusių niekada smarkiai nebarė, o tik pasakydavo: 'Tavo nuodėmės tau atleistos. Eik ir daugiau nebenusidėk”. Man pačiam teko atlikti išpažintį (Kauno arkikatedroje ir Kauno Jėzuitų bažnyčioje) pas tokius kunigus, tarsi būčiau bendravęs su pačiu Kristumi. Nuo klausyklos tarsi ne atsistojau, o lyg pakilau su sparnais. Tai buvo palaimingos išpažintys. Nebuvo jokių bausmės “rykščių”, nebuvo jokio barimos, o buvo didelė atjauta, didelis noras padėti man, didelis noras pasidalinti su manimi mano silpnybėmis, kad sėkmingiau jas įveikčiau. Tai buvo dideli dvasingi vyrai, kurie mokėjo parinkti žodį, mokėjo sukelti manyje pasipiktinimą nuodėme, sukelti manyje nuodėmės pasmerkimo ryžtą.
Jie stengėsi nukreipti mano pastangas ne tiek kovai su nuodėmės pasekmėmis, kiek kovai su nuodėmės priežastimis. Tai buvo vyrai, kurie mokėjo susiprasti, įvertinti, pakelti, padrąsinti ir palaiminti. Tokie vyrai buvo tikri katalikų Bažnyčios bendruomenės broliai. Po tokių išpažinčių pajunti tikrą meilę savajam tikėjimui, pajunti to tikėjimo grožį, tikrą atsidavimą tikėjimui ir pasitikėjimą kunigu. Iš to suprasime, kodėl prie vienų klausyklų eilės, o prie kitų -tik vienas kitas, arba nieko. Tad aišku, kaip svarbu kunigui surasti tinkama raktą į žmogaus širdį. Juolab, jog tokių raktų ryšulys, atsižvelgiant į žmonių skirtingumus, turėtų būti labai didelis įpareigojimas kunigui. Optimaliai jį išspręsti - paties kunigo rūpestis.
Imponuoja kunigas, kuris orientuoja žmogų į galutinį krikščionybės tikslą - “iš žmogaus padaryti dievišką žmogų”. (Zumeris Dabarties sutemos 192 psl.). Juk ir Kristus ragino: “Būkite tobuli, kaip ir mano dangiškasis tėvas yra tobulas”. Gali atrodyti, kad tai sunkiausia užduotis žmogui. Bet ji nėra nepasiekiama. Turint prieš akis tokį idealą, pamažu, žingsnis po žingsnio prie jo būtinai priartėsime. Kunigo pareiga padėti pašalinti kelyje pasitaikančias kliūtis. Tai ne vienos dienos ir ne vieno pamokslo darbas. Šį strateginį krikščionybės tikslą norėtųsi girdėti dažniau akcentuojamą. Šią mintį rėmė ir jau minėtas kun. Valdemaras Cukuras, išsakydamas gan svarbų kunigo sielovados rūpestį : “Privalome pasiekti, kad visi žmonės žmogaus širdimi priimtų gyvenimo įspūdžius ir dieviška šviesa nušviestų iš jų kylančią dainą". O tai reiškia, kad žmogus visur ir visada vadovautųsi MEILE ir TĖVO valia. Tai būtų didelis pasiekimas, kuris padėtų žmogui suvokti tikrąją gyvenimo prasmę ir tikslą, padėtų žmogui įžvelgti Dievo pėdas žemėje, padėtų žmogui pačiam atsigręžti veidu į Dievą. Tik tada žmogus pasijustų esąs laimingas. O ar tai jau nebūtų priartėjimas prie dieviško žmogaus?
Visa kunigo pastoracinė veikla privalo būti labai nuoširdi. Jokiam formalumui ar rutinai neturėtų būti vietos. Ypač kunigas turi būti jautrus, lankantis pas ligonius ir darbuojantis su vaikais ar moksleiviais. Šiais atvejais kunigas paprasčiausiai turi tapti liepsnojančiu meilės židiniu". O tos meilės šilumą ir ligoniai, ir vaikai labai greitai pajunta. Išsiskyrus jie vėl ir vėl jos pasigenda ir laukia naujo susitikimo. Jei įvyksta grįžtamasis ryšys, kai ligoniai ir vaikai pamilsta kunigą ne mažiau, kaip kunigas juos. Tokia pastoracinė veikla labai sveikintina.
Ar bereikia pridurti, kad visas liturgines apeigas kunigas turėtų atlikti nesiblaškydamas, neskubėdamas ir visada susikaupęs. Tokį rimto ir susitelkusio kunigo veidą tikintieji paprastai ilgai išlaiko gyvą savo širdyse. Tačiau tai nereiškia, kad kunigui visai neleisime nei šypsotis, nei juoktis, nei būti linksmam, kad jam užvilksime tramdomuosius marškinius. Anaiptol. Tikintiesiems visada smagu matyti kunigą ir besišypsantį, ir besijuokiantį. Vaišėse, pavyzdžiui, tarp kitų anekdotų pasakotojų smagu išgirsti anekdotą ir iš kunigo lūpų. Suprantama, kunigo anekdotai turėtų būti kiek diferencijuoti. Jų laisvumą turėtų nustatyti pobūvio dalyvių intelektualinis lygis. Bet iš esmės to nereikia vengti. Kartu su kunigu būsime dar linksmesni. Kunigas neturėtų atmesti tikinčiųjų kvietimo dalyvauti bendrose iškylose ar ekskursijose. Jauni kunigai neturėtų atmesti jaunų tikinčiųjų žmonių pakvietimų dalyvauti jų vardinių, gimtadienių ar kitokiose šeimos šventėse. Savo apsilankymu tiems žmonėms kunigas pareikštų tik pagarbą.
Šiais demokratijos įtvirtinimo laikais, kai laisvai reiškiamos skirtingos nuomonės, ar esant net visuomenės susipriešinimui, kunigo pareiga stebėti visus visuomeninius procesus, spaudą, televizijos programas ir kt. Pastebėjus bet kur amoralumo pasireiškimus, kunigas pro juos neturi praeiti primerktomis akimis, o privalo būti iniciatoriumi energingos kovos su moralės ar dorovės žalotojais bei mindžiotojais. Tais atvejais pasikliauti vien sakykla nepakanka. Pagal galimybes reikia pasinaudoti įmanomomis informacijos priemonėmis, ypač spauda. Tik nepailstantis pasipriešinimas blogiui padės duoti atkirtį nesveikoms apraiškoms ir apsaugos visuomenę nuo dvasinio puvinio infekcijos.
Žodžiu, šių laikų kunigui įpareigojimų yra daug daugiau, negu iš pirmo žvilgsnio juos gali numatyti.
Belieka gerbiamiems kunigams tik palinkėti sėkmės ir dvasinio tvirtumo. Nepalūžkite!
■ Šv. Rene parapija Čikagos pietvakarinėje dalyje geg. 23 d., per Sekmines, minėjo 40 m. sukaktį. Klebonas kun. Petras Paurazas pasistengė, kad tą sekmadienį toje nelietuvių bažnyčioje būtų pamaldos ir lietuvių k. Šv. Mišias aukojo lietuviškai klebonas kun. P. Paurazas ir kun. V. Mikolaitis iš Švč. M. Marijos gimimo parapijos. Giedojo R. Šoko moterų ansamblis. Čia buvo pirmą kartą atliktas naujas R. Šoko kūrinys Dievo avinėli. Iškilmėse dalyvavo Lietuvos Vyčių organizacijos nariai.
■ Kun. Tomas Skrudupis, baigęs Romoje teologijos licenciato studijas, 1999 m. vasarą dirbo sielovados darbą Čikagos Švč. M. Marijos gimimo parapijoje, pavaduodamas kun. R. Gudelį, kuris išvyko į Prancūziją pagilinti prancūzų k., o į Lietuvą - pravesti jaunimo stovyklas. Abu šie kunigai yra iš Panevėžio vyskupijos.