Spausdinti

Ignas Naujokas

"Tas, kurs artinasi prie Dievo, turi tikėti, kad Jis yra ”(Žyd 11, 6).

    Bet ar tik tikėti? Tam tikra prasme taip, nes Dievas yra giliau įžvelgiamas per duotąjį Dievo apreiškimą, taigi per tikėjimą. Bet tiesą, kad Jis yra, patį Jo buvimo faktą, skelbia įgimtas žmogaus protas ir visa jo išmintinga prigimtis. Užtat katalikų teologai tvirtina, kad Dievo buvimą galima pažinti įgimtu, apreiškimo neapšviestu protu. Bažnyčia moko, kad Dievo buvimas yra pažįstamas iš matomojo pasaulio. Pranašas Dovydas vadina neišmanėliu tą, kurs sako, kad nėra Dievo (Ps 13 ir 52). Tokie žmonės, kurie pasaulyje Dievo pėdsakų nemato, anot Biblijos, yra niekingi (Išm 13,1). Tokio savo netikėjimo jie negali pagrįsti, todėl yra neišteisinami (Rom 1, 18-20).


Algio Jakšto nuotr.

    Tad pažvelkime į tą protavimo eigą ir pirmoje vietoje į tą pagrindinį protavimo principą, kuriuo vadovaudamiesi prieiname prie išvados: pasaulis yra, todėl ir Dievas yra.

    Pirmąjį žmogaus prigimties protingą pasireiškimą matome, kai vaikas, ieškodamas pirmųjų jį supančių reiškinių priežasties, pirmą kartą paklausia: kodėl? Tai pats esmingiausias ir naudingiausias klausimas, nes ieškodami visa ko priežasties ir visų įvykių pagrindo, sukuriame mokslą, išrandame naujų dalykų ir visose gyvenimo srityse žengiame pirmyn. Tasai visa ko priežasties ieškojimas ir stengimasis atsakyti į mums kylančius klausimus aiškiai įtikina, kad pasaulio faktų ir įvykių raidoje veikia visiems suprantamas ir negalimas paneigti priežastingumo pradas. Tą pradą galima įvairiais žodžiais išreikšti, įvairiai nusakyti, bet visada yra teigiama ta pati tiesa, kad viskas, kas yra, kas vyksta ar atsiranda, turi turėti pakankamą savo buvimo priežastį ar pagrindą ir kad iš nieko niekas neatsiranda.

    Taikydami šį priežastingumo principą Dievo buvimui įrodyti, sakome: pasaulis yra, tad turi būti ir toji Priežastis, kuri pasauliui davė buvimą, nes niekas negali pats susikurti, niekas negali atsirasti iš nieko. Tai tvirtina sveikas protas ir patyrimas. Tą patį protavimo pradą taikydami įvairiems pasaulio reiškiniams, galime šitaip galvoti: jei yra tvarinių, tai turi būti ir Tvėrėjas; jei viskas, kas yra, atsiranda ir praeina, tai visa ko pradžioje turi būti amžina, būtina Esybė; jei organiškame ir neorganiškame pasaulyje susekame mintį, prasmę, tikslingumą ir tvarką, tai visa tai negali kilti iš ko kito, kaip tik iš viską tvarkančios Išminties; jei pasaulis yra pilnas gyvybės, tai žinodami mokslo patvirtintą patyrimą, sakantį, kad gyvybė negali atsirasti iš negyvos medžiagos, prieiname prie išvados, kad turi būti Gyvybės Davėjas, kurs ją arba betarpiai sukūrė, arba savo galia neorganiškoje medžiagoje sužadino gyvybę; jei pasaulyje yra judėjimo, jei vienas judina kitą, tai tos judėjimo grandinės pradžioje turime teisės ieškoti pirmojo Judintojo; jei žmogaus nesugadintoje prigimtyje jaučiamas dorovinis įstatymas, tai turi būti to įstatymo Leidėjas ir t.t. Taip protaudami, įsitikiname, kad Dievo buvimas yra protingos žmogaus prigimties reikalavimas, nes be Jo viskas gamtoje nesuprantama, neišaiškinama, neturi pagrindo.

    Reikia pasakyti, kad tą protingos žmogaus prigimties reikalavimą daugiau ar mažiau jaučia visi. Ne tik tikintieji, bet ir netikintieji jaučia, kad turi būti kažkas amžina, kas viskam duoda pagrindą, kas viską palaiko, be to nieko nebūtų, nes iš nieko niekad niekas neatsirado ir neatsiras. Skirtumas tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų yra tik tas, kad pirmiesiems tas amžinas “kažkas” yra išmintinga, asmeninė Būtybė, o antrieji, nenorėdami pripažinti Dievo, kalba apie medžiagos amžinumą, nors to jie ir negali suprasti. Čia reikia pastebėti, kaip kartais neprotingai galvojama, kai tvirtinama, kad tikintieji tik aklai tiki, o netikintieji remiasi tiksliu žinojimu. Ir netikintieji tikėjimo neišvengia, tik tas jų tikėjimas yra tokios rūšies ir liečia tokias tiesas, kurios jų morališkai neįpareigoja. Bet tikinčiųjų Dievo buvimu tikėjimas yra daug logiškesnis ir saugesnis, nes jis išplaukia iš protingos žmogaus prigimties reikalavimų. Tą tikėjimą remia ir nuolat, taip pat ir mūsų laikais, įvykstą stebuklai, matomieji ženklai, kuriuos tik Dievo galybe galima išaiškinti. Netikintieji savo medžiagos amžinumui įrodyti tokių ženklų neturi ir pasaulyje esančią išmintį priskiria ne Protui, bet aklam pripuolamumui, kuriuo tikėti galvojančiam žmogui nėra lengva. Dar galima pridėti, kad netikintieji, atmesdami tikėjimą Dievo buvimu, nieko neišaiškina, bet nugrimzta į dar didesnę neaiškumo tamsą. Nors tai ir keista, bet netikintieji, tvirtindami amžiną, aklą, neišmintingą medžiagą, tiesą sakant, iš savo sekėjų reikalauja daug didesnio tikėjimo negu tikintieji. Juk sakyti, kad gamtos įstatymai, jos tikslingumas, gyvybė ir judėjimas atsirado savaime iš neprotingos medžiagos yra tikrai nieku neįrodytas, aklas tikėjimas. Tai visai neprotingas tikėjimas, nepagrįstas jokiais faktais, jokiais argumentais, prieštaraujantis mūsų patyrimui. Tai paslapčių ir mįslių dauginimas, nes, atmetus Protingą Būtybę, visa pasaulyje esanti išmintis lieka nesuprantama ir neišaiškinama.

    Neliečiant plačiau šio klausimo, reikia pasakyti, kad jeigu ir būtų medžiaga amžina, dar tai neįrodytų, kad nėra Dievo. Medžiagos amžinumas nėra tas pat, kas ir jos nepriklausomumas. Jeigu galėtume įsivaizduoti ką nors amžinai stovintį šviesoje, ar tada jo šešėlis nebūtų taip pat amžinas?

    Jeigu mes ir nesuprantame, kokiu būdu ta Esybė gali būti amžina, neturime to išsigąsti. Jeigu mes pilnai suprastume, kas yra Dievas, tada Jis jau nebebūtų Dievas. Juk visa tai, ką mes pilnai protu apimame ir apvaldome, tam tikra prasme jau yra žemiau mūsų, tam tikra prasme tai nuo mūsų priklauso. Nereikia pamiršti to fakto, kad net ir medžiagos esmė vis pasilieka mokslui paslaptis. Mokslui žengiant pirmyn, nuolat susekamos naujos paslaptys. Ne kartą, vienai paslapčiai lyg daugiau paaiškėjus, atsiveria nauji horizontai su naujomis paslaptimis. Todėl nors keista, bet visiškai tikra, kad kuo daugiau įsigilinsi į mokslą, tuo daugiau prieš tavo akis atsiras įvairiausių paslapčių, apie kurias pirmiau negalvojai. Tad ar yra pagrindo stebėtis, kad Sutvėrėjas yra paslaptis, jei matome, kad tiek daug paslapčių yra sutvėrimuose! Tikrai prasmingi yra kažkokio mokslininko žodžiai: “Dievas yra paslaptis, kuri slepiasi, o pasaulis yra paslaptis, kuri nesislepia”.

    Tarp netikinčiųjų yra tokių, kurie tvirtina, kad evoliucija yra tas magiškas žodis, kuris Dievą daro nebe reikalingą. Bet juk evoliucija nėra joks tveriantis pradas, todėl ji negali neigti Tvėrėjo. Dievas galėjo savo sutvertai medžiagai duoti tam tikrą jėgą, kuri iš tos medžiagos išvystytų visa tai, ką mes šioje žemėje matome. Toks galvojimas Dievo ne tik nepaneigia ir nežemina, bet dar labiau parodo Jo galybę. Apie pasaulio tvėrimo būdą nėra jokios dogmos, čia yra paliktas laisvas ir platus laukas pasireikšti mokslui ir žmogaus protui. Evoliucija neprieštarauja Biblijai. Biblijoje aprašomo pasaulio sutvėrimo tikslas yra ne mokslinis, bet religinis. Biblija, būdama religinė, o ne gamtinė knyga, nori mums parodyti, kad viskas, kas šioje žemėje yra, kilo iš Dievo valios ir iš Jo galybės, be Dievo nieko šiame pasaulyje nėra atsiradę.

    Tad nesvarbu, kokiu būdu pasaulis būtų sutvertas, jis visiems aiškiai skelbia, kad turi būti Dievas. Pasaulis yra Dievo pėdsakas, todėl kiekviename žingsnyje mes Jį galime matyti, kiekvienas tvarinys mums apie Jį kalba. Teisingai psalmistas sako: “Visa žemė Tave garbina ir Tau gieda, gieda Tavo vardą”, (Ps 65). Tad visai nenuostabu, kad šv. Augustinas pasaulio garsuose girdėjo Nematomą Giesmininką, kad šv. Pranciškus savo Saulės Giesme visą gamtą kviečia garbinti Dievą ir taip į tą gamtą įsigyvena, kad visi gyvieji ir negyvieji gamtos tvariniai jam yra broliai ir seserys.

    Pažvelgę į naujų laikų religingąsias sielas, matome, kad ir jos išgyvena panašius jausmus, kai tik artimiau susigyvena su gamta. Contardo Ferrini, didelis mokslininkas ir gilaus religingumo vyras, šitaip rašo: “Tai yra tikra, kad gamta Dievą skelbia, todėl žmonės ją su Dievu sumaišė” (t.y. gamtą sudievino ir Dievo vietoje pradėjo ją garbinti). Toliau jis sako, kad “visa gamta tai tartum Dievo šypsena, išsiliejusi į pasaulį; Dievas šypsosi lauko gėlėje ir vienišo slėnio žalumoje”.

    P. Lippert SJ, žinomas subtilus rašytojas, sako: “Per pasaulį einame prie Dievo. Dievas nori būti mūsų pagautas, kai savo rankomis pasaulį liečiame, tą pasaulį, kuriuo Jis tartum rūbu yra apsivilkęs... Tvarinys - tai Dievo pradžia”. Šis didysis estetas ypatingai artimai Dievą pajusdavo, būdamas gamtoje, didinguose Alpių kalnuose. Jo mintį gerai suprato Ars leidykla Vokietijoje, kuri visus jo veikalus papuošia gražių gamtos reginių iliustracijomis. Gražus gamtos vaizdas yra daug artimesnis religijai negu kai kurių nereligingų dailininkus religiniai paveikslai. Todėl visai suprantema, dėl ko didysis mistikas šv. Jonas nuo Kryžiaus kartais išvesdavo savo vienuolius į kalnus ir ten juos išsklaidydavo, kad vienatvėje, gražios gamtos fone, jie giliau pažintų ir išgyventų gamtos Kūrėją.

    Gamtoje išgirsti Dievą stengėsi ir Beethovenas, sukurdamas didingą muziką psalmės žodžiams: “Dangus skelbia Dievo garbę”. Geriau pažintume ir atjaustume Dievą, jei laikas nuo laiko Te Deum himno žodžiai “Tave amžiną Tėvą garbina visa žemė” didingos melodijos garsais pervertų mūsų sielą.

■    Du Žemaitijos kankinius - vysk. Vincentą Borisevičių ir Viešvėnų kleboną kun. Praną Gustaitį -rugsėjo 26 d. Lietuvos sostinė išlydėjo į paskutinę kelionę. Jie 1946 m. kagėbistų buvo suimti, sušaudyti ir užkasti masiniuose kapuose Tuskulėnų dvaro parke. Atkasus šiuos kapus, daugelio žuvusiųjų tapatybė atpažinta, jų tarpe vysk. V. Borisevičiaus ir kun. Pr. Gustaičio. Atsisveikinus su jais Vilniuje, vysk. V. Borisevičiaus palaikai palaidoti Telšių katedroje, vyskupų kriptoje, o kun. Pr. Gustaičio Viešvėnų bažnyčios šventoriuje. Iškilmėse dalyvavo šeši Lietuvos vyskupai, daugybė kunigų ir tūkstančiai tikinčiųjų.

■    Esant Lietuvoje nemokamam mokslui ir valstybei neremiant privačių mokyklų, negaunant iš tėvų ir visuomenės pakankamai aukų, Vilniaus jėzuitų gimnaizija atsidūrė finansiniuose sunkumuose.