Spausdinti

ANTANAS MARČIULAITIS

Skurdžius — ne tas, kuris mažai turi, bet tas, kuris trokšta daugiau turėti.

Seneka

     Savo straipsnį apie asmeninį praturtėjimą pradedu klausimu: ar galima įgyvendinti tokią socialinę lygybę, kad visi žmonės materialiniu atžvilgiu gyventų maždaug vienodai?

     Šią problematinę idėją bandė realizuoti Marksas ir Engelsas, jais pasekė Leninas ir kiti socializmo utopistai. Deja, jų pastangos virto lengvai sprogstančiu muilo burbulu. Socialinės lygybės nepavyko įgyvendinti net ir prievartos būdais. Sunaikinus ar vergais pavertus turtinguosius vardan socialinės lygybės, buvo suduotas mirtinas smūgis socialiniam teisingumui. Užgrobti asmeninį turtą - tai atviras, valdžios įteisintas plėšikavimas. Jei atimamas užgyventas, nors gal ir ne visai teisėtai, turtas, tai drauge žlugdoma bet kokia asmeninė iniciatyva, užblokuojamas kelias į ekonomikos pažangą. Kad taip iš tiesų yra, aiškiai parodė SSRS pavyzdys: visą asmeninį kapitalą, žemę, gamybos priemones pavertus valstybine ir visuomenine nuosavybe, ekonomika patyrė neišvengiamą fiasco.

     Betgi logika nenori sutikti su besaikiu turtingumo diferencijavimu, kada vieni savo turtus milijonais ir milijardais skaičiuoja, kiti - badu miršta. Juk ir Evangelijoje randame įspėjimą, jog “lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę” (Mk 10,25). Tai reikštų, kad didžiuliai turtai, kuriuos žmogus stengiasi susikrauti gyvendamas ant žemės, ne tik laikini, bet ir pražūtingi. Tuo tarpu beturčiai guodžiami: “Palaiminti jūs, vargdieniai, nes jūsų yra Dievo karalystė. Palaiminti, kurie dabar alkstate, nes būsite pasotinti. Palaiminti, kurie dabar verkiate, nes juok-sitės” (Lk 6, 20-21). Didžturčiai taip pat gali remtis tokiu Jėzaus pasakymu: “Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui: Dievui viskas įmanoma” (Mk 10,26). Šį pasakymą reikia suprasti taip: ne visi turtingieji bus pasmerkti amžinai pražūčiai. Savaime suprantama: jei žmogus įsigijo didžiulį turtą teisėtai, nenuskriausdamas, nepaversdamas elgetomis kitų, o tik atkakliu darbu, sutelkęs savo sugebėjimus, išmintį, jei dalį turto skiria labdarai ar kitokių kilnių idėjų įgyvendinimui ir jei turtas netapo jo žemiškojo gyvenimo tikslu - Dievo akyse jis nėra piktybiškas turtuolis. Svarbu įsidėmėti, kad kiekvieno turtuolio siekis turi būti nukreiptas į pagalbą kitiems, nes “... kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta” (Mt 7,2).

     Yra toks priežodis: kas daug turi, tas daug ir nori. Dauguma turtuolių praranda saiką, juos kaskart vis labiau slegia kuo greitesnio praturtėjimo rūpesčiai, kurie dvasinius reikalus nustumia į šalį. Tada išnyksta jautrumas kitų vargui, nelaimei, alkiui... Į egoizmą pasinėrusiam turtuoliui jį supančios aplinkos reikalai lieka svetimi. Jis būna suinteresuotas palaikyti bendražmogiškus santykius tik tiek, kiek gali gauti sau materialinės naudos. Tokie turtuoliai užsidaro siaurame egoizmo kiaute, krinta į gobšumo ir savanaudiškumo klampynę. Nuolat kaupdamas turtus, žmogus pasidaro pernelyg taupus, netgi šykštus ne tik kitiems, bet ir sau.

     Jis nejučiomis tampa materijos vergu. Štai, pavyzdžiui, turi įsirengęs erdvų ir ištaigingą butą, bet juo beveik nesinaudoja, net ir svečių į jį neleidžia, kad nemindžiotų, nepurvintų kilimų, nelamdytų baldų, neprineštų dulkių. Tad ir tūno kokiame ankštame kambariūkštyje, namo pusrūsyje, o apartamentai slepia savo blizgesį už užrakintų durų. Kam?

Ne vieną apima pinigų taupymo ir kaupimo manija. Pinigai jiems tampa gyvenimo tikslu.

     Į mano atmintį įsirėžęs vienas atvejis, bylojantis apie turtuolio besaikį vergavimą pinigams. Mito pusbadžiu, vaikščiojo apskuręs, apšepęs, bute baldai visiškai susidėvėję. Žodžiu, žmogelis siaurino savo buities reikmes iki minimumo. O pinigus vis krovė ir krovė, net nepajėgė suskaičiuot, kiek jų turi. Šviesios dienelės per darbus, rūpesčius nematė, nes nuolat stengėsi kaip įmanydamas pinigus į asmeninę sąskaitą be paliovos dėti. Pagaliau už stambias machinacijas pateko į kalėjimą, pinigai buvo konfiskuoti. Štai ir finalas! Šitaip nebūtų įvykę, jei tasai pinigo garbintojas būtų dažniau pamąstęs, jog į amžinybę nenusineš nė cento. Anot S. Belou, pinigai apglėbia žmogų gyvenime taip, kaip žemė apglėbia jį po mirties.

     Pirmykščiai žmonės, man rodos, buvo laimingesni už minėtąjį piniguočių, ištiktą tokio liūdno likimo. Jie pasitenkindavo labai kukliomis reikmėmis: mito betarpiškai gamtoje randamu maistu, dangstėsi žvėrių kailiais, lindėdavo urvuose, miškų tankmėse. Bet jie nekvaito nuo pinigų pertekliaus (tada ir pinigų dar nebuvo). Žmogui pamažu kultūrėjant, jo reikmės didėjo. Tai visiškai natūralu: tobulėjant intelektui, atsirado galimybės eiti į materialinę pažangą ir plėstis žmogiškųjų reikmių diapazonui. Žmogus išrado geresnius ir patogesnius darbo įrankius, išmoko statytis būstus, puoštis, gerinti maisto kokybę... Turėjo praslinkti tūktančiai metų, kol buvęs laukinis žmogus išsivystė iki šiuolaikinio intelektualo. Kartu tobulėjo ir jo gyvenamoji aplinka, nes žmogaus protas vis labiau sugebėjo pajungti dosnią gamtą savo naudai.

     Ar tasai pinigų vergas neprimena mums pirmykščio žmogaus savo vargana buitimi, o drakono - savo godumu lengvai plyštantiems popierėliams, kurie reikalingi vien normaliems prekybiniams santykiams palaikyti. Dangus už juos, deja, nenuperkamas, veikiau pragaras praplatėja.

     Nelengva rasti žmogų, kuris, praturtinęs ir ištobulinęs savąją buitį, vieną kartą tvirtai tartų: gana! Įsuktą smagratį ne taip jau paprasta sustabdyti. Gyvenimas pakryptų žymiai geresne linkme, jei ne turtas valdytų žmogų, o žmogus -turtą. Pasidaryti turtų vergu, atiduoti jiems visą savo dėmesį ir širdį, išmintį ir darbą, žodžiu, visą fizinį ir dvasinį potencialą, nepastebint šalia tvyrančio skurdo, - tai pasmerkimo verta gobšuolio degradacija, tai žvėries instinkto rūpintis tik savimi demonstravimas. Tenka pastebėti, kaip ties elgeta stabteli ir pinigėlį į saują padeda dažniausiai tie, kurie ir patys vos besuduria galą su galu. tik jie supranta ir jautriau reaguoja į varguolio dalią. O turtingųjų galvos kartais būna per aukštai pakeltos, todėl ir nepastebi elgetos rankos, nužemintai atkištos išmaldai.

     Juokinga, o kartu ir skaudu matant, kaip dalis turtingųjų savo dosnumą rodo gražuolių konkursų, sporto varžybų, naivių televizijos žaidimų rėmimu, o nusigręžia nuo šalia tvyrančio vargo, skurdo, nelaimės. Tokiems dvasios skurdžiams rūpi tik tai, kas kelia jų prestižą.

     Kiekvienas žmogus nori gyventi be didelių rūpesčių, turėti santaupų savo ir vaikų ateičiai. Tai natūralus noras, ir jo negalima smerkti. Tačiau toli gražu ne kiekvienas randa saiką savo buitinėms reikmėms tenkinti ir jas tobulinti, lyg būtų užmiršęs, kad šiame žemiškajame gyvenime jis yra tik svečias. Atrodo, pasiekė tai, apie ką svajojo ir ko siekė: įsigijo patogų, erdvų namą, baldus, lengvąjį automobilį; susitaupė pinigų ateičiai, susirado gerai apmokamą darbą; sukūrė darnią šeimą. Būtų lyg ir viskas. Bet va, ramybės neduoda nuolat auganti technikos pažanga, kuri neleidžia sustingti. O žmogaus fantazijai ribų taip pat nėra. Jau ir namas darosi per ankštas, baldai nebemadingi, neįmantrūs, jau ir naujoviškesnio, patogesnio automobilio reikėtų. O čia dar ir pavydas kirbina matant, jog kaimynas prašmatniau gyvena, daugiau turi. Ir kyla pašėlęs noras žūtbūt jį pavyti ir pralenkti. Tad vėl suka galvą, dienas rūpesčių ir darbų tėkmėje skandina. O laikas nenumaldomai bėga prie amžinybės slenksčio. Ir nepajunta nesibaigiančių rūpesčių, nepasotinamų įgeidžių nuvargintas žmogus, kaip atsiduria prieš nenugalimą ir neperprašomą mirtį. Belieka nusivilti trumpalaikiais, dažnai net apgaulingais malonumais (jei, žinoma, jų turėjo), suvokus, jog veltui išbarstyta energija, liko nepasotinti egoistiniai siekiai ir, kas tragiškiausia, - nuskurdinta dvasia. Žmogus skaudžiai pergyvena galutinį pralaimėjimą ilgametėje įnirtingoje kovoje dėl materialinės gerovės, dėl ribų nepripažįstančio komforto. Dažnas susimąsto: jei būtų galima pradėti gyvenimą iš naujo - kitaip tvarkyčiausi. Deja, gyvenimas kiekvienam iš mūsų duodamas tik vieną kartą. Marcus Aurelijus įspėja: negyvenk taip, tarsi ketintum gyventi dešimt tūkstančių metų; neišvengiama lemtis kybo virš galvos.

     Baisu, kai individas ima vergauti materijai. Bet dar baisiau, kai jis siekia bet kokiomis priemonėmis kuo greičiau pralobti kitų sąskaita, pažeisdamas svarbiąsias dorovės norimas. Nesidairydami po plačius horizontus, dirstelėkime, kas darosi šiandieninėje Lietuvoje. Kiekvieną dieną užregistruojama kelios dešimtys plėšimo atvejų, šimtai valstybinio ir asmeninio turto vagysčių (o kiek neužregistruojama!). Priskaičiuojama per mėnesį kelios dešimtys dingusių žmonių, surandama neatpažintų nužudytų žmonių lavonų. Tai dažniausiai gobšumo ir plėšikavimų aukos. Ir taip diena iš dienos, metai iš metų. Vieni nuskriaudžiami ir nuskurdinami, kiti iš to lobsta. Vieni tampa turto grobimo aukomis, kiti savo sąžinę gesina restoranuose, švaistydami ne savo pinigus. Nemažai yra ir tokių “veikėjų”, kurie įvairiomis machinacijomis, sukčiavimais, apgavystėmis kraunasi sau turtus. Apie sąžinę ir atsakomybę jie negalvoja.

     Lietuvoje išplito organizuoti plėšikavimai, kitaip vadinami mafija. Gerai apsiginklavusių mafijozų grupuotės sugeba įtraukti į nusikalstamą veiklą net aukštus valdžios pareigūnus. Mafija visada remiasi suktumu, grasinimais, diversijomis, teroru ir žudymais. Mafija per palyginti neilgą laiką išplito ir savo aštriais čiuptuvais siurbia į save milijonines pinigų sumas.

     Klesti ir kita greito ir lengvo pasipelnijimo banga - tai korupcija, kada valdžios pareigūnai, naudodamiesi savo tarnybine padėtimi ir įtaka, leidžiasi paperkami viliojančiomis pinigų sumomis.

     Pasieniečiai vos ne kasdien sulaiko furgonus su alkoholio ir narkotikų kontrabanda. Šiuo nešvariu bizniu siekiantys greitai pralobti negalvoja apie valstybės genetinio fondo išsaugojimą, jiems terūpi savi egoistiniai praturtėjimo reikalai.

     Taigi turto siekimas vyksta įvairiais būdais ir įvairiomis priemonėmis. Žmogus, praradęs dvasinę pusiausvyrą, apmarinęs sąžinę, apsvaigęs nuo šėtoniškų turto vilionių, metasi į nusikaltimų kelią.

     Tad sustokim ir pagalvokim: ar mūsų pilnos rūpesčių dienos ir nemigo naktys nerieda į šiurpią pražūtį?! Aš neraginu grįžti į pirmykščio žmogaus padėtį, aš ne prieš buitinius patogumus, ne prieš pinigines santaupas, tik prieš neteisėtą praturtėjimą, nuo kurio nukenčia kiti. Aš prieš tokį praturtėjimą, kuris žmogų padaro visiškai nejautrų kitų vargui, skurdui. Aš prieš tokį praturtėjimą, kuris neranda ribų ir kuris paverčia žmogų dvasios menkysta. Pravartu įsisąmoninti Diogeno mintį, jog malonumų, kaip ir druskos, reikia turėti su saiku.

■ ■