Spausdinti

ANTANAS MARČIULAITIS

     Normalius žmonių tarpusavio santykius saisto abipusis supratimas ir tolerancija. Praradus šias dorines savybes, žmogiškieji santykiai nutrūksta. Vietoj jų atsiranda antagonistinės nuotaikos, susvetimėjimas, neapykanta ir kerštas.
     Ypač didelę žalą tarpusavio bendravimui daro pataikavimas. Pataikaujant ir meilikaujant vieniems, dažnai nukenčia kiti, nes pataikūnai remiasi skundais, apkalbomis bei šmeižtais, kurie nuveda į išdavystę. Pataikūnų tikslas -įsiteikti savo viršininkams ir kitiems vyresniesiems, pademonstruoti savo lojalumą jų siekiams ar ambicijoms. Pataikavimas, koks jis bebūtų, yra moralinis iškrypimas. Negalima nesutikti su Tacito mintimi, jog “blogiausia priešų rūšis - pataikūnai”. Panašiai apie pataikūnus ir skundikus yra pasakęs ir Diogenas: “Meilikautojas - pats pavojingiausias iš prijaukintų gyvūnų”.

     Pataikavimas glaudžiai susijęs su išdavystėmis. Argi įmanoma nuolankiai įsiteikti viršininkui, neįskundžiant ir neišduodant ko nors iš bendradarbių ar bendro likimo draugų, kai viršininkas to reikalauja?! Labai daug pataikavimo ir išdavysčių pasitaikydavo sovietiniuose kalėjimuose ir konclageriuose, kai silpnavaliai kaliniai, siekdami sau šiokios tokios naudos, minimalaus buities sąlygų pagerinimo ar viršininkų, prižiūrėtojų pasitikėjimo bei palankumo, skųsdavo bendro likimo draugus. Jie tapdavo viršininkų parankiniais, gaudavo užduotis sekti kitus kalinius ir perteikti jų pokalbius, nuotaikas. Šitokie parankiniai buvo vadinami “stukačiais”. Jie prarasdavo kalinių tarpe gerą vardą, pasitikėjimą, buvo vengiama su jais bendrauti, atvirai išsikalbėti. Kaliniai, susekę tokius pataikūnus - skundikus, susitelkdavo į koaliciją ir įvykdydavo nuosprendį: bausdavo kumščių smūgiais ar net mirtimi. Šitaip patys apsisaugodavo nuo išdavysčių ir žiaurių bausmių.

     Kas besuskaičiuos, kiek pataikavimo atvejų buvo okupuotoje Lietuvoje, kai kolaborantai valdininkai ir vyriausybės atstovai stengdavosi įsiteikti Kremliaus valdovams! Visasąjunginės valdžios nurodymu Lietuvos valdžios statytiniai stropiai vykdė planines žmonių trėmimo į SSRS gilumą užduotis ir netgi pasistengdavo tas užduotis viršyti. Ar tai ne pataikūniškos akcijos, nukreiptos į tautos genocidą?!

     Geriausią Lietuvoje pagamintą žemės ūkio produkciją, ypač mėsą ir jos gaminius, masiškai gabendavo į Maskvą ir Leningradą pusvelčiui, vietinei prekybai numetant tik atliekas. Užuot visasąjunginę valdžią įtikinus, kad reikia bent dalį maistinės produkcijos palikti Lietuvoje, pataikūniška valdžia klusniai ir besąlygiškai tenkino besočio slibino apetitą. Siekimas įsiteikti okupantams klampino tautą į skurdą ir badmiriavimą.

     Neribotas pataikavimas skynėsi kelius ir į kultūrą, švietimą visuomenines dvasingumo bei religijos sferas - visur, kur tik buvo įmanoma žemintis, nuolaidžiauti, pasirodyti geručiais, klusniais tarnais. Ypač apgailėtinoj padėty buvo kultūra ir švietimas. Šias dvi žmogaus dvasinio ir intelektualinio tobulėjimo sritis SSRS komunistų partija intensyviai naudojo saviems tikslams: žmogų paversti klusniu nedorų užmačių vykdytoju, turinčiu teisę daryti tik tai, kas nurodyta iš aukščiau. Paimkime tik kelis ryškesnius pavyzdžius, rodančius, kaip Lietuvos valdžia pataikavo Maskvai.

     Knygų leidyba buvo labai suvaržyta ir įsprausta į komunistinės ideologijos rėmus. Knygynai buvo užversti propagandiniu balastu, o vertingus pasaulinės ir lietuvių literatūros veikalus aštriadantis glavlitas (vyriausioji leidybos valdyba) stropiai peržiūrėdavo ir dėl smulkmenėlės atmesdavo. Spauda, be nuolatinių pasigyrimų, šmeižtų ir melo, nepatikimų ir priešiškai nusiteikusių asmenų plūdimo, skaitytojui mažai ką vertingo tedavė. Iš spaudos puslapių nuolatos liejosi rutina ir žodžių vergiškumas. Radijo bangomis, iš televizorių ekranų plaukė skysta propaganda, melas ir demogogija. Muzikinėse programose šalia “patikimų” ir “idėjiškai stiprių” lietuviškų kūrinių privalėjo nemažai vietos rasti rusiški kūriniai. Į teatrų repertuarus įeidavo paprastai tokie spektakliai, kuriuos “aprobuodavo” partijos ideologai. Todėl neretai į scenas patekdavo “politiškai vertingi”, bet meniniu požiūriu menkaverčiai spektakliai. Viskas buvo politizuota, partijos šūkiais nusagstyta, svetimomis, iki šleikštumo įkyriomis idėjomis persunkta.

     Mokyklos taip pat buvo stipriai politizuotos. Joms mokytojų kadrus ruošdavo atitinkamos įstaigos su tendencinga komunistine ideologija. Visų mokymo dalykų metodikas, programas ir planus pateikdavo siaurai ir nemokšiškai, užtat komunistų partijos istorija, SSRS istorija (su grubiais istorinių faktų iškraipymais) ir apskritai marksizmas - leninizmas mokymo planuose ir programose užimdavo didžiąją mokymo dalį. Švietimo ministerijai rūpėjo ne tiek visapusiškai paruošti jauną žmogų savarankiškam darbui ir kūrybai, išugdyti aukštos moralės kultūringą pilietį, kiek įdiegti į jo sąmonę komunistines idėjas, paversti jį partijos mankurtu. Tad ir mokymo, lavinimo bei auklėjimo lygis daug kur buvo neleistinai žemas. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas rusų kalbos dėstymui, pradedant vaikų darželiais. Skaudžiausia, kad patys lietuviai Maskvoje planuotą rusinimo akciją skatino, vykdė ir netgi intensyviai kontroliavo. Ar bereikia didesnio pataikavimo pavyzdžio?! Mokytojo darbas buvo vertinamas dažniausiai tik pagal politinius kriterijus.

     Nepartiniai negalėjo užimti vadovavimo postų (kolūkių pirmininkų, įstaigų, organizacijų, įmonių vadovų, mokyklų direktorių, vyr. gydytojų...) Organizaciniai sugebėjimai, moralinės savybės, aukšta kvalifikacija ir darbo patirtis čia neturėjo lemiamos reikšmės. Į vadovavimo postus būdavo skiriami tik patikimi komunistai, neatsižvelgiant į tai, ar jie turi būtiniausių duomenų vadovauti.

Socialinę nelygybę ir jos padarinius dangstė melo, apgaulės, šmeižtų lavinos, visuotinė baimė sakyti tiesą.

     Atlyginimai už darbą buvo diferencijuojami ne tiek pagal kvalifikaciją, stažą, to darbo naudingumo koeficientą, kiek pagal partiškumą. Komunistiniai vadeivos, svaičiodami apie utopinio komunizmo rojų, patys maudėsi to “rojaus” malonumų jūroje, vis paragindami liaudį dirbti vardan “šviesaus komunistinio rytojaus”. Visiems buvo aišku, koks nedovanotinas išnaudojimas slėgė dirbančiųjų pečius, tačiau daugelis nepatenkintųjų nedrįso jo kelti viešumon; atvirkščiai, lankstėsi tiems vadeivoms, pataikūniškais balsais pritardami jų melagingoms idėjoms. O drąsesniems būdavo tuoj pat užčiaupiamos burnos atitinkamais baudžiamojo kodekso straipsniais.

     Kodeksai, ypač baudžiameji, buvo netobuli, pasižymėjo piratišku įžūlumu ir agresyvumu, atsidavė biurokratizmo ir nelogiškumo pelėsiais. Tikru baubu tapo baudžiamojo kodekso 58-tas straipsnis su visomis jo dalimis, šiurkščiai iškreipęs tėvynės išdavimo sąvoką ir sampratą. Pagal jį buvo pasmerkta šimtai tūkstančių nekaltų žmonių didelėms kalėjimų, koncentracijos stovyklų bausmėms ir mirčiai. Teisingumo deivės Femidės akys buvo stipriai užrištos iškreipto teisingumo, įžūlybės ir baimės raišalais, todėl ji negalėjo atvirai žvelgti į šiurkščiai mindomas žmogaus teises, į trypiamus humanizmo principus. Dešimtys tūkstančių koncentracijos stovyklų ir kalėjimų sovietizmo klampynėje - tai buvo panašu į žemės pragarą, be atvangos ir negailestingai rijusį aukas. O baimė ir pataikavimas visų blogybių kūrėjams ir puoselėtojams tarsi patvirtindavo, kad kitaip ir būti negali, kad tik taip gali išsilaikyti komunistinė santvarka.

     Mano suminėti ir neminėti pataikavimo pavyzdžiai buvo paremti visuotine baime. Jos atmosferoje vyko patys šlykščiausi ir baisiausi politiniai nusikaltimai. Kas išdrįsdavo tuos nusikaltimus viešai kelti, būdavo sunaikinamas ar kitaip izoliuojamas nuo visuomenės. Baimės kultas buvo patikimiausia ir parankiausia priemonė visokiems partijos ir valdžios nusikaltimams užmaskuoti ir nepatenkintai varguomenei nutildyti. Baimės kultas priveisė begales skeptikų, pataikūnų ir prisitaikėlių.

     Ir garbino jie baimę, savo valdinių
          ir savo valdovų dievą,
     ir sukūrė gigantišką baimės kultą.
     Lydėjo juos baimė dieną ir naktį, rytą ir vakarą,
     dirbant ir miegant, mylint ir bučiuojantis,
     sekant ir išduodant, žudant ir nužudžius.

     Ir baimės siaubo apimti, jie tūžo,
          kad nusikratytų,
     bet ji dar ir dar stipriau juos smaugė
          savo geležinėm replėm.

B. Brazdžionis

     Lietuva, atgavusi nepriklausomybę, įžengė į naują kūrimosi stadiją. Visi - tiek valdžios vyrai, tiek mokslininkai ir įvairių sričių menininkai, tiek eiliniai Lietuvos žmonės turėjo išsivaduoti iš socialistinio stingulio, pakeisti pilietinį mąstymą ir veiklos pobūdį. Reikėjo daug pastangų išminties, ryžto ir valios norint grąžinti tikrąjį teisingumą, o svarbiausia - pagydyti negaluojančią moralę, palietusią nemažą visuomenės dalį. Turėjome daug vilčių ir gerų norų... Deja, buvę aršūs komunistai, apimti socializmo laikų nostalgijos, su įsiūčiu varė (neretai ir dabar tebevaro) melagingą propagandą ir tarsi drumzliną vandenį liejo šmeižtus, supriešino žmones. Jie ir toliau linkę pataikauti “vyresniesiems broliams” Maskvos užkulisiuose. Jie ir toliau geidautų, kad žemesnieji visuomenės sluoksniai jiems pataikautų. Bet “nesugrąžinsi upės bėgimo, norint sau eitų ji pamažu”. (.Maironis)

     Liaudies patarlė primena: nebūk saldus, nes praris, nebūk kartus, nes išspjaus.

     Kiekvieną žmogų reikia gerbti, net ir savo priešą, būti paslaugiam, nuolankiam, bet tik ne pataikauti jam, siekiant sau kokios nors naudos. Pagarba ir pataikavimas - jokiais būdais nesuderinamos sąvokos. Reikšti pagarbą - tai rodyti žmogui dvasinį artumą, nuolankumą, netgi meilę; o pataikauti - stengtis įtikti, tenkinti kito, ypač rangu ar socialine padėtimi vyresniojo, įnorius, gerintis, meilintis, turint egoistinių tikslų. Dar ir šiandien mūsų visuomenėje galima pastebėti pataikavimo ir meilikavimosi, kaip sovietinio relikto, pavyzdžių. Korupcija, kuri dar galutinai neišrauta iš mūsų valdininkijos, ir yra viena iš pataikavimo, oportunizmo apraiškų (“tu man - aš tau”, arba “ranka ranką plauna...”) Ne pataikavimas, o pagarba ir meilė turi užimti pagrindinę padėtį mūsų tarpusavio bendravime. Jei šito sieksime, galėsime teigti, jog mūsų visuomenė moraliai sveiksta.