Spausdinti

Antanas Marčiulaitis

     Kantrybė - tai gebėjimas save valdyti, įstanga iškęsti nemalonumus, fizinius ir dvasinius skausmus. Į žmogų, pasižymintį didele ir patvaria kantrybe bei ištverme, mes žiūrime pagarbiai, jį vertiname, juo pasitikime. Kantrybė yra vienas iš vidujinių nusiteikimų, paremtų atkaklumu, užsispyrimu, ir ji visada kreipia į tikslą. Kantrumo priešingybės - nepastovumas, nepatvara, silpnavališkumas, žodžiu, moralinis ištižimas. Ten, kur stokojama savitvardos ir kantrybės, greičiau suveši visokios blogybės: neapykanta, kerštas, abejingumas, tinginystė...

     Kantrybė yra aiškiausia tvirtos valios išraiška. Patvari kantrybė visada remiasi valingumu ir atkaklumu. Silpnavaliam, neištvermingam žmogui kaip tik ir trūksta kantrybės. Toksai žmogus niekada nepasižymės darbo, kūrybos laimėjimais, nepajėgs iškovoti ką nors gero ir gražaus, nes jo valios bei kantrybės ribotumas virs rimtu kliuviniu visa tai pasiekti. Joks darbas be kantrybės ir ištvermės negali būti vaisingas. Ir ne vien darbas. Kantrybė reikalinga kaip oras visur ir visada: pokalbiuose bei ginčuose, kelionėse, ko nors laukiant, susierzinus, nesėkmės atveju, kančioje ir t.t. Taigi norint išsiugdyti patvarią kantrybę, būtina sąlyga -grūdinti valią, išmokti aukotis ir aukojantis ištverti. “Kentėk! Mirk! Bet būk tuo, kuo turi būti: Žmogumi” - teigia R.Rolanas.

     Bet kokia kantrybė reikalauja daugiau ar mažiau dvasinių ir fizinių jėgų. Ji gali būti trumpalaikė (iškęsti staiga ištikusį skausmą, nelaimę, netektį ir t.t.) ir ilgalaikė, besitęsianti daug mėnesių ar net metų. Nėra tokio žmogaus, kuris įvairių išbandymų metu lengvai išsiverstų be kantrybės. Kiekvieno mūsų asmeninis gyvenimas yra be galo sudėtingas ir painus, todėl neretai pareikalauja kantrumo ir ištvermingumo daugeliu atvejų.

     Štai stovi kareivis sargyboje, žvarbiam vėjui siaučiant, lietui pliaupiant, saulei kepinant ar žiemos šalčiui spiginant. Ar mažai kantrybės jis privalo turėti?! Žinoma, jo kantrybė ne paties pasiskirta, o iš šalies primesta. Vis dėlto jis turi būti kantrus, nes atsako už budėjimo pasekmes. Čia jokio pasirinkimo jis neturi. Kiek daug kantrybės ir ištvermės turėjo parodyti Lietuvos partizanai, kuriuos dienomis, naktimis persekiojo mirties pavojai, lydėjo alkis, šaltis, drėgnų slėptuvių niūrumą... O kunigui, ilgai sėdinčiam klausykloje ir besiklausančiam penitentų išpažinčių, ar nereikia turėti kantrybės?..

     Bene daugiausia kantrybės lemta turėti motinoms, auginančioms ir auklėjančioms savo vaikus. Sakoma, jog motinos meilė kaskart vis nauja. O jos kantrybė turi būti vis ta pati - ilgalaikė, ištverminga, neretai ir skausminga. Beribę motinos kantrybę puikiai iliustruoja šv. Augustino motinos pavyzdys. Matydama, kaip sūnus, sekdamas savo bedieviu tėvu, krinta į nusikaltimų klampynę, kaip joje murdosi nieko nepaisydamas, ji labai ilgai ir kantriai meldė Dievą suteikti sūnui išminties ir dvasinių jėgų iš tos pražūtingos antimoralinės klampynės išsikapstyti. Net ir tada, kai jau atrodė, jog motinos pastangos eina veltui, ji tik dar labiau sutelkė kantrybę. Po daugelio karštomis maldomis ir ištvermingu laukimu pripildytų metų pagaliau buvo pasiekta pergalė: sūnus vis dėlto suprato savo jaunystės klaidas, palaido gyvenimo beprasmybę, grįžo prie Dievo ir, kaip beatrodytų keista ir neįtikėtina, po mirties buvo paskelbtas šventuoju. Kas galėtų užginčyti, jog tik motinos ilgalaikė kantrybė, didžiulė ištvermė, nepaprastas maldingumas ir aukojimasis išgelbėjo sūnų ir padėjo apgaubti šventumo aureole.

     Didele kantrybe pasižymintis žmogus lengviau ištveria sunkumus, moralinius sukrėtimus, negu nekantrus ir silpnavalis. Kantrus žmogus sugeba ginčuose prigesinti savo emocijas, net ir nepaprastai sunkų darbą baigti iki galo, sugeba išlaukti ilgai laukiamo, niekada nesusvyruoja ir nesustoja pusiaukelėje, kol nepasiekia užsibrėžto tikslo.

Kantrybė niekada neprasilenkia su viltimi, ji viltį pasitinka atkaklios, valingos veiklos kelyje.

Ji taip pat sutramdo kūno aistras, pažadina kilnius siekius, artina prie tobulybės. Kantrybės, ištvermės ir tvirtos valios sąveika nugali ydas ir žalingus įpročius, žmogų taurina. Kuo kartesnė kantrybė, tuo saldesnė sulauktoji pergalė.

     Ar garsieji mokslininkai būtų pajėgę pasiekti tokių stulbinančių, mūsų gyvenimą lengvinančių išradimų be didžiulės kantrybės ir atkaklaus triūso?! Ar galėtume gėrėtis nuostabiais dailės, muzikos, literatūros ir kitų menų šedevrais, jei jų kūrėjams būtų pristigę kantrybės kūrybos procese?! Visa, kuo mes šiandien naudojamės, kuo lengviname ir gražiname savo buitį bei turtiname sielą, sukurta didelės kantrybės, ištvermės, atkaklaus darbo dėka. O kodėl konclagerių kaliniai atlaikė baisius išbandymus, kodėl nepalūžo jų moralė, atvirkščiai - jie netgi pakilo į dvasines aukštumas? Tik nepaprastas kantrumas ir tvirta valia lydimi vilčių sulaukti šviesesnės ateities, juos užgrūdino, įkvėpė jėgų kabintis į gyvenimą, užuot puolus į moralinę degradaciją ir netgi į savižudybę.

     Šv. Paulius savo antrajame laiške Korinto gyventojams apie kantrumą ir ištvermę rašo: “Tris kartus gavau lazdų, vienąkart buvau apsvaidytas akmenimis. Tris kartus pergyvenau laivo sudužimą, ištisą parą plūduriavau atviroje jūroje. Dažnai būdavau kelionėse, upių pavojuose, pavojuose nuo plėšikų, pavojuose nuo savo tautiečių, pavojuose nuo pagonių, miesto pavojuose, dykumos pavojuose, jūros pavojuose, pavojuose nuo netikrų brolių. Man teko daug triūsti ir vargti, dažnai budėti naktimis, badauti ir trokšti, dažnai pasninkauti, dažnai kęsti šaltį ir nuogumą. (2 Kor 11, 25-28.) Ir vis dėlto šv. Paulius nepalūžo, visa tai kantriai išgyveno dėl didelės Jėzaus meilės ir nepriekaištingos tarnystės, skelbiant Jo mokslą.

     Ar galima išmatuoti, pasverti, juslėmis aprėpti, protu suvokti ir pilnutinai išjausti Jėzaus kantrybę, parodytą baisiajame kryžiaus kelyje?! Niekinamas, plūstamas, negailestingai plakamas, Jis kantriai ėjo kryžiaus keliu žmonijos vaduoti. Merdėdamas ant kryžiaus, Jėzus ne prakeikė savo kankintojus, o gaubė juos begaline meile (“Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą”), drąsino atlaidumu ir didingu pažadu greta kybantį ant kryžiaus piktadarį (“Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje”). Jėzaus meilė žmonėms rėmėsi begaline kantrybe, kantrybe - meile. Milijardus kartų žmonija įžeidinėjo ir įžeidinėja Dievą, o Jo kantrybė vis tiek neišsenka, priešingai - trykšta gausių malonių šaltiniais. Tačiau privalome visąlaik atsiminti, kad Dievas ne tik kantrus, bet ir neužmaršus. Dieviškąją kantrybę, kokios žmogus, deja, neįstengtų turėti, galima paaiškinti tik nepaprasta meile žmonėms, visiems, be mažiausių išimčių. Dievo kantrybės ir atleidimo galia sudaro mūsų susitaikymo su Juo esmę. Deja, ne visi tai stengiasi suprasti ir įvertinti.

      Tad visada, kai pritrūkstame kantrybės ir ištvermės ligoje, susidūrę su sunkumais darbe ar konfliktuodami su kitais, prisiminkime Išganytojo kantrybę - ir tada palengvės, atsiras naujų dvasinių jėgų išgyventi sunkumus, bėdas, nelaimes, skriaudas ar vargus.

     O ką daryti tada, kai mūsų kaprizinga kantrybė, užsispyrimas ir ištvermė kenkia sveikatai? (Pavyzdžiui, be svarbios priežasties kęsti šaltį, alkį, troškulį, neiti pas gydytoją rimtai susirgus, sąmoningai save žaloti ir t.t.) Aišku, tokiais atvejais būtų sau pačiam kenkimas, kuris traktuojamas kaip nuodėmė, lygiai kaip yra nuodėmė kenkti kitų sveikatai. Juk sveikata ir gyvybė yra Viešpaties mums duotos dovanos, todėl privalome kaip dieviškąsias dovanas ir branginti.

     Įsiklausykime į apaštalo Pauliaus išreikštą mintį: “Mes visaip slegiami, bet nesugniuždyti; mes svyruojame, bet neprarandame vilties” (2 Kor 4,8). Tad ir būkime tokie: ištvermingi dvasia, kantrūs ir pakantūs, kad ir kokie sunkūs išbandymai mus prislėgtų. Mokėkime vertinti kantrybę, nes ji yra patikimiausia užkarda dažnai besiveržiančiam blogiui sulaikyti ir atviras kelias gerumui skleisti. Kančia ir kantrybė yra tasai pamatas, ant kurio laikosi asmens didingumas. Viešpatie, neleisk mums prarasti kantrybę ten, kur ji labiausiai reikalinga.