Spausdinti
     Vasario 16 d. sueina 32 metai nuo Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo ir 10 metų nuo jos praradimo. Tai prisiminus, noroms nenorams ateina į galvą Šatrijos Raganos žodžiai: “Kaip neapsakomai gaila man visko, kas nyksta! O liūdnasis merdėjančios tautos reginy! Tautos kitados didžios, tiek gražių dainų nudainavusios, tiek fantazingų padavimų nuaudžiusios, garbingą istoriją gyvenusios, turėjusios tokių didvyrių, kaip Pilėnų gynėjai, ir tokių moterų, kaip Gražina, ir tokių genialių viešpačių, kaip Vytautas.
 
     Rusų spaudžiama, savų sūnų niekinama.. Anglys aklinai užvožtos, kad užgestų. Bet užgesintose, rodos, anglyse kartais kažkur, neregima, rūsi kibirkštėlė. Kartais ji atgaivina anglis, sudegina indą ir padaro gaisrą. (“Sename Dvare” 154 psl.)
 
     Lietuvi, tavo širdyje dar rusena ta kibirkštėlė. Saugok ją, pūsk, kad neužgestų, kad suliepsnotų, kad ji ir šalia tavęs esančias anglis vėl žarijomis paverstų. Tos anglys nėra mums žuvusios, “lietuvė yra jų siela”, kaip sako Šatrijos Ragana. “Yra joje ir tų ūbų laukų melancholijos, ir tų vasaros saulėlydžių giedros, ir rudens vėjo nusiminimo ir tų tamsių miškų rimties. Tos šalies išliūliuota, tūkstančiais siūlų ji surišta su ta savo motina.” (Ten pat 155 psl.)
 
     Tad supraskime ir pažinkime viens kitą, pasijusime broliai esą ir, paėmę vieni kitus už rankų, kartu dirbsime, vargsime, eisime gelbėti žūstančios Tėvynės.