Spausdinti

 

         “Gyvenimo atlikęs pusę kelio, 
        aš įžengiau į vieną tamsią girią, 
        kur vieškelio nebėr jau nei takelio.”
 
    Taip Dantė Alighieri pradeda “Dieviškąją Komediją”. Žmogaus gyvenimas buvo skaičiuojamas 60 metų, todėl Dantė, rašydamas savo - nemirtingąjį veikalą, buvo baigęs 30. Tu, mėlynake Lietuvos dukra ir geltonplauki sūnau, dar teesi atlikęs tik ketvirtą kelionės dalį, pradėdamas rašyti tą gražų žavintį veikalą — savo jaunystės laikotarpį, kurį aš vis dėlto pavadinau komedija. O dėl ko komedija? Juk ji Tau kartais taip tragiškai atrodo. Gal nekartą ir Tu panašiai dainavai, kaip italų poetas, gal ir Tu pasijutai paklydęs tamsioje girioje, kur nematai jokio tako, nerandi kelio. Gal būt.
 
Jaunuolio nerimas
 
    Dar man vis neišeina iš akių prieš keletą dienų matytas nuliūdusio jaunuolio veidas, ausyse dar skambėte skamba jo pilni skausmo žodžiai:
 
    —    Aš pradedu nebepažinti pats savęs.... draugų jau nuo seniau nepažįstu. Pirmiau mes dažnai susitikdavome, dirbome vienoje organizacijoje, siekėme tų pačių idealų O dabar!.... Aną kartą, eidamas į susirinkimą, pakviečiau ir draugus. Sarkastiškai šypsodamiesi, išsikalbinėjo neturį laiko. Paskui, jau vėlokai grįždamas, mačiau juos gatvėje, stumdantis su svetimtautėmis. Norėjau dar prieiti, ką nors pasakyti, bet negalėjau. Širdis pradėjo sunkiau plakti, gerklė atrodė užkimšta. Nuskubau namo. Kambariuky atsirėmiau į kėdę. Svaigo galva. Verkiau. Koks nelaimingas jaučiausi... gal jie laimingesni? Gal?.. Bet ne! O gal?. .. Ir taip negalėjau nuspręsti, ar aš klystu ar jie; gal aš esu kvailas, o gal jie? Aš jiems nepavydžiu... bet jie iš manęs juokiasi! Žinau, kad čia kas nors yra netvarkoj, bet kas, bet kur?. . .
 
    Vargšas jaunuolis, bet tai ne pirmas ir ne paskutinis.
 
Mergaitės ašaros
 
    Vos tik po dviejų dienų — lyg būtų susitarę — ateina ir jauna mergaitė, pilna pesimistiškų minčių.
 
    —    Nematau jokio tikslo gyventi, juk mano gyvenimas yra be prasmės. Pirmiau studijavau. turėjau tiek didžių idealų, kilnių troškimų, gražių planų. Dabar viskas su griuvo. Dirbu fabrike. Tapau mašina. Kartais pradedu abejoti, ar dar turiu širdį. Bet, deja, dar turiu ir turiu, atrodo, tik tam, kad ji mane kankintų. Mano darbo draugės vyresnės už mane. Maniau, kad galėsiu daug ko iš jų išmokti, juk dauguma jų yra vietinės, geriau viską pažįsta. Bet apsirikau. Tikėjausi, kad jos mane paguos sunkiose valandose. Juk ir jos yra moterys, ir jos turi širdį, skirtą mylėti, siekti to, kas kilnu, kas gražu. Bet jų kalbos, jų elgesys dar labiau mane slegia. Per dienų dienas tekalba tik apie tai, kaip galima padidinti savo kūno svorį, ką daryti, kad suplonėtum, kaip išlaikyti liniją, formą. .. O Dieve, argi ir aš turėsiu taip sumaterijalėti, argi ir aš pradėsiu taip galvoti, argi mano idealai jau bus amžinai palaidoti, argi?...
 
    Vargšė mergaitė... Ištarus paskutinį “argi”, pradėjo kukčioti, ašaros, lyg žirniai, ritosi per veidą. Tartum norėdama jas sulaikyti, užsidengė abiem rankom akis, užsikniaubė ant stalo ir tebuvo girdėti tik tylus kūkčiojimas.
 
    Norėdamas ją paguosti, buvau bepradedąs sakyti: “Turėk šiek tiek kantrybės, apsiprasi.” Bet tuoj susigriebiau ir nesakiau, nes žinau, kad ji tuoj būtų pakėlus galvą ir, žiūrėdama 5 mane ašarotomis akimis, ištarus:
 
    — Kaip tik to aš ir bijau, mane labiausiai gąsdina ta mintis, kad gal ir aš apsiprasiu, gal ir aš tuoj užmiršiu savo idealus, gal ir aš galvosiu tik apie kūno svorį, sumaterijalėsiu, tapsiu tikra mašina. Gal ir mano širdis temylės tik dolerį.....
 
Komedija ar tragedija?
 
    Tai yra tragedija ar komedija, vadinkite, kaip norite. Kiekvienas bręstąs jaunuolis ar jaunuolė ją turi pergyventi, būdamas net ir visai normaliose sąlygose. O dabar, kai mes esame išblaškyti toli nuo tėvynės, tarp svetimų, šis pergyvenimas yra daug sunkesnis. Jaunuoliški idealai čia yra dar labiau blaškomi, dar dažniau jie sudūžta, atsimušę 5 šaltą materijalizmą, į žiaurią realybę.
 
    Šį kritišką brendimo laikotarpį galime pavadinti liga. Ja turi persirgti kiekvienas. Serga tiek kūnas, tiek siela. Jau ir paprastoj kalboj sakoma, kad berniuko balsas “serga”, pereidamas iš vaikiško į vyrišką Serga ne tik balsas, bet ir kitos kūno ir sielos galios.
 
    Dažnai, ypač rytais, jaučiamas nuovargis, silpnumas, pasitaiko net apalpimų. Nėra noro dirbti, mokytis, kitų klausyti. Pradedama viską kritikuoti, reformuoti, keisti. Užeina kažkoks nesuprantamas ilgesys, melancholija. Išryškėja simpatijos ir antipatijos jausmai. Kai kurių asmenų vengiama, prie kitų stengiamasi prisirišti ir visuomet būti drauge. Vienam ta pati širdis yra hermetiškai uždaryta, kitam gal net perdaug atvira.
 
    Tai yra ligos simptomai, o kokios jos priežastys? Net nė geriausi specijalistai jų gerai nepažįsta. Manoma, kad didžiausia kaltė čia tenka įvairioms, o ypač seksualinėms, liaukoms, kurios reguliuoja organizmo fizinį ir psichinį vystymąsi. Visi organai pradeda smarkiai augti. Jaunuolis greitai stiebiasi aukštyn, lyg želmuo po lietaus. Palyginamai trumpu laiku taip pailgėja kojos ir rankos, kad net bėdos neretai pridaro ir jo pirmiau buvęs toks grakštus, simetringas kūnas atrodo šiek tiek juokingas, sukarikatūrintas.
    Kartais, ypač tarp kitų, jis labai nejaukiai jaučiasi. Štai, pavyzdžiui, kokios nors organizacijos susirinkime jis turi pasakyti prakalbėlę. Atsistoja prie staliuko. O koks žemas jis jam atrodo, beveik tik iki kelių! Jis norėtų už jo pasislėpti, bet negali. Atrodo, kad visi į jį šaipydamiesi žiūri. Nurausta. Pajunta ir savo ilgas gramozdiškas rankas. Kur jas dėti? Kiša į kišenes... paskui vėl greit ištraukia ir pradeda taisytis visai tvarkingai užrištą kaklaraištį, perbraukia per savo garbiniuotus plaukus, pagaliau ima pirštais barškinti į staliuką, lyg jis būtų pijaninas. Kalba, bet mintys nesiriša, liežuvis dažnai užkliūva, širdis daužosi, lyg varpas bažnyčios bokšte. Sudrėksta kakta, veidas dega, kaip ugny. Manė, kad savo kalba sujudins širdis, susilauks ovacijų, bet, retkarčiais nedrąsiai žvilkteldamas į kitų veidus, temato juose tik šypseną.
 
    Tai yra komiška, o gal tragiška? Tiesą pasakius, nėra nei komiška nei tragiška, yra visai naturalu. Pailgėjus kūnui, pastebime, kad jis proporcingai nepastorėjo. Nors kojos ir rankos tokios ilgos, bet krūtinės ląsta beveik ta pati. Širdis ir plaučiai taip pat dar daug nepaaugo. Ir ta pati vargšė širdis, tie patys plaučiai dabar turi aprūpinti oru ir krauju taip padidėjusį kūną! Aišku, kad yra sunkus darbas, darbas beveik virš jėgų. Todėl nenuostabu, kad tie vidujiniai organai pavargsta, kad jaunuolis fiziškai blogai jaučiasi, serga.
 
    Bet, gal būt, dar sunkesnė yra dvasinė liga. Kai Dievas sutvėrė Adomą ir apgyvendino rojuje, jis buvo laimingas. Bet paskui apsižvalgė ir pasijuto esąs vienas. Ilgėjosi, bet pats nežinojo ko. Tačiau žinojo Dievas ir jam sutvėrė gyvenimo draugę. Ir Tavo širdis, brangus jaunuoli ir miela jaunuole, yra nerami, ji ilgisi, gal Tu pats nežinai, ko. Bet atsimink, kad Dievas žino, Jis pats Tau davė tą širdį, kuri dažnai yra nerami, kažko ilgisi, Tave kankina. Tačiau ji yra duota ne tam, kad Tave kankintų, ji Tau yra duota mylėti. O meilė yra gražiausia Dievo dovana, meilei žmogus yra skirtas, meilės jis turi siekti. Bet ją pasiekti, sakysi, yra taip sunku. Be abejo! Tik mažaverčiai pigūs dalykai yra lengvai pasiekiami, dėl didelių reikia kovoti!
 
Ieškok Beatričės!
 
    Šį straipsnelį pradėjome su Dante, su juo ir baikime. Tavo gyvenimas atrodo toks sunkus, toks tamsus, jautiesi lyg paklydęs, nežinai, kur eiti. Kai Dantė buvo paklydęs “tamsioje girioje”, atėjo Beatričė ir jį išvedė į šviesų kelią. Tu žinai, kad ta jo Beatričė buvo tikėjimas. Ieškok ir Tu šios Beatričės ! Žinok, kad tikinčiam ir Dievą mylinčiam žmogui viskas išeina į gera.
 
    Ir tie Tavo fiziniai negalavimai, ir tas vidujinis neramumas ir tas melancholiškas ilgesys Tau gali daug naudos duoti. Tu išmoksti kentėti, išmoksti kovoti. O juk šis žmogaus gyvenimas argi nėra tik kentėjimas ir kova? Taigi, bręsdamas, ruošdamasis tapti suaugusiu žmogum, Tu turi pereiti per šitą kančios ir kovos mokyklą, Tu turi būtinai pereiti per tą tamsią girią. Jei nepaklysi, -laimėjai!
 
    Bet vienam bus sunku nepaklysti, todėl ieškok Beatričės. Paimk ją už rankos, įsmeik akis į savo idealą ir tiesiai prie jo eik! Ta Beatričė yra Tavo tikėjimas, tas Tavo idealas yra Dievas. Kaip Beatričė, Tave gali vesti prie idealo ir tėvai, auklėtojai, dvasios vadas, geros knygos. Ir jie Tau padės išbristi iš tamsaus miško klampynės, nuraminti besiblaškančią širdį. Ir šitas laikraštukas visuomet Tau pašvęs keletą puslapių, stengsis Tau padėti, patarti, iš kankinančios tamsos išvesti į tikrą šviesą.
 
Juozas Vaišnys, S.J.