Įstrigo man mintin pamokslo žodžiai: “Ką tu pasakytum, jei žmogus, suvežęs javus, uždegtų savo kluoną? Tu pasakytum, kad jis yra beprotis. Bet kodėl nieko nesakai, kai tas pats žmogus naikina kur kas didesni turtą už visų metų derlių, kai žudo savo sielą?”
Mes tikime ir žinome dvasines vertybes esant aukštesnes už medžiagines. Teoretiškai pripažįstame dvasios pirmenybę, bet praktiškai gyvenime daugiausia tik medžiaginėmis gėrybėmis tesirūpiname. Dažnai neįstengiame atsisakyti bent trupučio tų žemiškųjų gėrybių, kad už jas įsigytume tų, kurias patys sakome esant vertingesnėmis.
Veltui verkia tėvas ar motina dėl negero sūnaus darbų ar žodžių, jei nesirūpino visomis jėgomis vaikų auklėjimu. Žinome, kad yra daugybė ne nuo tėvų priklausančių sąlygų ir aplinkybių, kurios turi didelės įtakos į vaikus. Todėl niekas nekaltins tėvų, kurių vaikai pasuko klaidos keliais, jei jie darė visa, ką galėjo, geram vaikų auklėjimui. Bet daug, oi daug, kaltės už vaikų darbus priklauso tėvams.
Ne paslaptis, kad yra daugybė tėvų, kurie turi laiko ne tik duonai uždirbti, bet ir pramogoms, ir pobūviams, ir kinams, teatrams, pasivažinėjimams, tik neturi jo savo vaikams. Užtenka jiems pinigų maistui, apdarui, pramogoms, tik jų labai “pritrūksta”, kai eina reikalas apie kelis dolerius vaiko sielos praturtinimui.
Galėtume rasti begales pavyzdžių iš mūsų pilko kasdieninio gyvenimo, bet pasitenkinkime vienu. Nugalėjus daugybę sunkumų, buvo pradėtas leisti taip reikalingas vaikams laikraštėlis “Eglutė”. Ir gaila, leidėjai turėjo apsivilti, jų viltys žuvo, nes šis vienintelis lietuviškas vaikų laikraštėlis iki dabar tesusilaukė tiesiog juokingai mažo prenumeratorių skaičiaus. Jei nesulauks daugiau skaitytojų, “Eglutė” negalės išsilaikyti.
Vaikai “Eglutę” mielai skaito, bet visa “nelaimė” — reikia trijų dolerių!.. Dolerius reikia gauti iš tėvų, o tėvai svarsto, ar “apsimoka”: trys doleriai — didelis pinigas!..
Kai pažvelgiame į savo ir kitų vaikystę, pamatome, kad laikraštėlis užima nemažą vietą vaiko pasaulyje. Jis puikiai papildo tėvų auklėjimą, praplečia vaiko akiratį, ugdo būsimą skaitytoją ir rašytoją. Jei tai buvo svarbu, kai mes gyvenome tėvų žemėje, kai lietuviška mokykla buvo tikrai lietuviška, tai daug svarbiau dabar.
Nekalbame čia apie tėvus, kurie verčiau sutinka, kad jų vaikas ir tautai žūtų, kad tik per lietuvišką mokyklą ar laikraštėlį nepatektų į jo sielą krikščioniška mintis. Kalbame apie tėvus, kurie nori, kad jų vaikai būtų krikščionys ir lietuviai, bet jei viena ar kita priemone nepasinaudoja, tai tik dėl to, kad visa tai nusprendžia doleris, laiko stoka ir neprisirengimas.
Suprantame sunkią naujakurio pradžią, bet kai prasigyvensime, kažin ar dar norės mūsų vaikai lietuvišką laikraštėlį skaityti...
Taigi, jau dabar reikėtų pasirūpinti prenumerata ateinantiems metams, kad leidėjai galėtų pajusti tvirtesnę laikraštėlio ateiti ir nesugalvotų silpną jo materialinę gyvybę visiškai nutraukti. Jei “Eglutė” sustos, kaltė kris tėvams. Kuo galėsime pasiteisinti, kad atsisakėme pasinaudoti šiuo ginklu kovoje už lietuviškumą, kai priešai slenka iš visų pusių?
Stebėkime savo mažuosius, kai jie grįžta iš didmiesčio gatvės, ką jie mums kalba, ką pasakoja. Ir šitos kalbos, kuriose nėra nieko, kas primena tėvynę, ištikimybę jai ir Dievui, ar nėra mažųjų šauksmas — gelbėkite mus, svetimas kraštas plėšia mums lietuvišką sielą, gelbėkit, nesigailėdami jokios aukos.
Gerbiamieji tėvai! Siunčiu jums visų mažųjų vardu didelį prašymą: užsakykite mums “Eglutę”!
J. Juozukas