Šių metų lapkričio mėn. 1 dieną Katalikų Bažnyčioje buvo istorinis įvykis — Popiežius paskelbė naują dogmą. Jau 80 metų praėjo nuo paskutinės dogmos paskelbimo: 1870 metais Visuotinis Vatikano Susirinkimas paskelbė Popiežiaus Neklaidingumo dogmą. Tikėjimo tiesas (arba dogmas) neklaidingai gali skelbti tik Popiežius, kalbėdamas “ex cathedra’’ ir visuotinis Bažnyčios susirinkimas, patvirtintas Popiežiaus.
 
 
     Turime gerai suprasti, ką reiškia, kai sakome, kad Bažnyčioje yra paskelbta nauja dogma. Ta dogma “nauja” yra tik ta prasme, kad pirmiau nebuvo nuodėmės, jei kas jos nesilaikė ir netikėjo, o dabar, po paskelbimo, būtų heretikas, kas netikėtų. Bet tos naujai skelbiamos dogmos buvo Bažnyčioje daugiau ar mažiau paplitę jau nuo pirmųjų krikščionybės laikų.
 
     Tai yra visiškai suprantama. Panašiai yra ir civiliniame gyvenime. Už tą patį veiksmą prieš Įstatymo paskelbimą valdžia nebaudžia, o po paskelbimo jau baudžia. Nė vienas negali būti baudžiamas, jei nelaiko tokio Įstatymo, kurs yra nepakankamai aiškiai paskelbtas.
 
     Katalikų Bažnyčioje jau nuo pirmųjų krikščionybės amžių buvo tikima, kad Marija su kūnu buvo paimta į Dangų. Tai mums įrodo daugelis faktų. Niekur ir niekados nebuvo girdėta, kad kas nors būtų garbinęs Marijos kapą arba jos kūno relikvijas. Bet jeigu Marija būtų buvusi palaidota, krikščionys labai didelėje pagarboje būtų laikę jos kapą. Mes žinome, kaip jie gerbdavo apaštalų ir kankinių kapus! Taip pat Įvairiose pasaulio bažnyčiose, ypač Romoje, galima užtikti beveik visų apaštalų ir pirmųjų kankinių relikvijų, bet niekur nėra Marijos relikvijų.
 
     Atrodo, kad šie fakteliai yra menkos vertės, bet žinant pirmųjų krikščionių papročius ir jų psichologiją, jie turi labai didelės reikšmės. Taip pat jau nuo seniai Bažnyčioje buvo Marijos Dangun Ėmimo šventė ir šiai tiesai prisiminti yra pašvęsta viena rožančiaus paslaptis.
     Teologai mano, kad ir iš Šv. Rašto galime šią dogmą įrodyti. Tiesioginiai ten nieko nėra pasakyta apie Marijos Dangun Ėmimą, bet netiesioginiai galime įrodyti Marįjos Nekalto Prasidėjimo ir Dangun Ėmimo dogmas ypatingai iš dviejų Šv.      Rašto vietų. Sename Testamente yra kalbama apie moterį (Mariją), kuri sutrins žalčiui galvą. Naujame Testamente Arkangelo Gabrielio žodžiais Marija yra vadinama “malonės pilnoji”.
 
     Šv. Rašto aiškintojai sako, kad jeigu Marija sutrins žalčiui galvą, tai reiškia, kad ji nugalės gimtąją nuodėmę, kurią Į pasauli atnešė piktoji dvasia, pasivertusi žalčiu. Taigi, Marija bus pradėta be gimtosios nudėmės. O jeigu ji yra be gimtosios nuodėmės ir turi visas kitas malones, nes yra “malonės pilnoji”, tai ji turi būti ir į Dangų paimta su kūnu, nes mirtis — sielos atskyrimas nuo kūno yra bausmė už gimtąją nuodėmę. Jeigu Adomas ir Ieva nebūtų nusidėję, kiekvienas žmogus būtų paimamas į Dangų su siela ir su kūnu. Be kitų malonių, Dievas mūsų pirmiesiems tėvams buvo suteikęs ir nemirtingumo malonę.
 
     Tačiau Bažnyčia galėtų paskelbti ir tokią dogmą, apie kurią visiškai nieko nėra Šv. Rašte. Tik protestantai vieninteliu tikėjimo šaltiniu laiko Šv. Raštą. Mums katalikams nė kiek nemažesnės vertės tikėjimo šaltinis yra ir tradicija, t. y. Kristaus mokslo perdavimas žodžiu.
 
     Kristus, mokydamas apaštalus, nesakė jiems: “Dabar sėskite, viską, ką girdėjote, surašykite, kad ir kitos kartos galėtų mano skelbiamu mokslu pasinaudoti”. Bet žinome, kad Jis pasakė: “Eikite ir skelbkite mano mokslą kiekvienam sutvėrimui”. Tik keturi evangelistai ėmėsi rašyti Kristaus skelbtą mokslą, o kiti apaštalai jį perdavė žmonėms gyvu žodžiu. Jeigu mes tik Šv. Raštą pripažintume, mūsų tikėjimas būtų nepilnas, nes ir Šv. Jonas gale savo evangelijos pastebi, kad jis surašė tik labai mažą dali to mokslo, kurį yra girdėjęs iš Kristaus.
 
     Svarbiausias mūsų tikėjimo autoritetas yra ne Šv. Raštas, ne Bažnyčios Tėvai ir teologai, bet pati Kristaus įsteigtoji Bažnyčia. Ji mums nurodo ir tai, kaip reikia suprasti įvairias Šv. Rašto bei Bažnyčios Tėvų mintis.
 
     Bažnyčia negali naujų tiesų apreikšti, nes Apreiškimas pasibaigė su paskutinio apaštalo mirtimi. Bažnyčios pareiga yra tą Apreiškimą saugoti ir aiškinti, apreikštas tiesas vis labiau išryškinti, kad jos žmonėms būtų suprantamesnės ir prieinamesnės. Pats Kristus Bažnyčiai šią pareigą uždėjo, prižadėdamas savo pagalbą. Taigi, kai kalba eina apie tikėjimo dalykus, Bažnyčia negali suklysti, nes ji yra Kristaus globojama ir Šventosios Dvasios ypatingu būdu vedama. Dievas negali prileisti, kad visi tikintieji būtų pačios Bažnyčios klaidinami tikėjimo dalykuose.
 
     Matydami visuotinį katalikų tikėjimą Marijos Paėmimu į Dangų, dažnai vyriausi Bažnyčios ganytojai, vyskupai ir kardinolai, o kartais ir pasauliniai valdovai, siuntė Popiežiui prašymus, kad kuo greičausiai paskelbtų, jog ši tiesa yra Dievo apreikšta — tikėjimo dogma. Šie prašymai dažniau pradėjo plaukti į Šv. Sostą prieš šimtą metų. Paskui vis dažnėjo ir dažnėjo iki paskutinį penkmetį tapo, galima sakyti, visuotiniu Katalikų Bažnyčios šauksmu: “Norime, kad Marijos Dangun Ėmimas būtų paskelbtas tikėjimo dogma!”
 
     Per paskutinuosius penkerius metus tokius prašymus į Vatikaną atsiuntė 852 kardinolai ir vyskupai, 142 vienuolynų generolai, apie 200 universitetų ir teologijos fakultetų. Šie prašymai nebuvo tik aklo entuziazmo padarinys, jie buvo nusiųsti po kruopščių studijų. Tam tikslui buvo suruošta 18 iškilmingų akademiškų disputų, kuriose dalyvavo daugelis vyskupų ir kardinolų.
 
     Pagaliau, 1946 m. gegužės mėn. 1 d. Popiežius išsiuntinėjo visiems vyskupams encikliką “Deiparae Virginis”, kurioje klausia, ar jų diecezijose labai yra paplitęs Marijos Dangun Ėmimo garbinimas. Taip pat klausia jų pačių nuomonės apie šios naujos dogmos paskelbimą. Virš 98% visų vyskupų atsakė teigiamai, t. y., jie pritaria Popiežiaus minčiai ir nori, kad Marijos Dangun Ėmimo dogma būtų paskelbta, nes tikėjimas šia tiesa yra taip tarp žmonių paplitęs ir yra toks gyvas, kad negalima abejoti, jog ji yra Dievo apreikšta. Tik nepilni 2% visų vyskupų pareiškė abejojimą, ar šią dogmą skelbti būtų naudinga.
 
     Dar nė vieną dogmą skelbiant nėra buvę tokio beveik vienbalsio visų vyskupų pritarimo. O mes žinome, kad jeigu visi vyskupai, esantieji vienybėje su Šv. Sostu, kokią nors tiesą tiki, jų tikėjimas yra neklaidingas. Tad po tokio rimto ir uolaus tyrinėjimo, po tokių kruopščių studijų ir po tokio aiškaus ir vienbalsio visos Bažnyčios pritarimo, Popiežius, visiškai neabejodamas, paskelbė, kad Marijos Dangun Ėmimas yra Dievo apreikšta tiesa; kas to netikės, bus atskirtas nuo Bažnyčios.
 
     Šios tiesos paskelbimas bus žmonijai labai naudingas. Šiais laikais, kada daugelis žmonių yra perdaug paskendę žemiškuose rūpesčiuose, kai jiems yra sunku rasti atsakymą į tą varginantį klausimą, dėl ko šiame pasaulyje yra tiek neteisybės, kokia yra visų mūsų vargų ir kančių prasmė, kur mes turime ieškoti paguodos, vilkdami sunkią tremtinio naštą, su kūnu paimta į Dangų mūsų Motina visiems sakyte sako, kad tik Dangus yra tikroji mūsų Tėvynė, kad ir mes, jeigu seksime jos dorybių pavyzdžiu, vieną kartą su kūnais kelsimės amžinam, laimingam gyvenimui.
 
Juozas Vaišnys, S. J.

LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois. Yearly subscription one dollar. Single copy 10 cents.
 
Entered as second-class matter at the Post Office at Chicago, 111. Additional office of mailing in Putnam, Conn. LAIŠKAI LIETUVIAMS leidžiami Tėvų Jėzuitų kas mėnesį. Redaguoja T. Juozas Vaišnys, S.J. Administratorius Petras Kleinotas, S.J. Redakcijos ir Administracijos adresas: 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois Telefonas: HEmlock 4-1677.
 
Metinės prenumeratos kaina 1 doleris. Atskiras numeris 10 centų.
 
Vinjetės VI. Vijeikio