Spausdinti
     —    Tu turi ant savo galvos 125479 plaukus!—sako jonas, sutikęs Petrą.
 
     —    O iš kur tu žinai, kiek aš plaukų turiu ? — paklausia Petras.
 
     —    Jeigu netiki, tai susiskaityk!—atkerta Jonas.
 
     Tikrai atrodo juokinga, kad jeigu vienas, ką nors išsigalvojęs, tvirtina, kitas turėtų surasti argumentų tam tvirtinimui įrodyti. Jeigu kas ką nors tvirtina, tai jis turi ir pareigą argumentais savo tvirtinimą paremti. Panašiai yra su darvinizmu bei monistine evoliucija. Darwin tvirtina tiek daug dalykų, o argumentus mes patys turime susirasti. Jeigu mes abejojame, tai Darwinas ir kiti evoliucionistai pyksta. Darvinizmas ir monistinė evoliucija tiek daug tvirtino, tiek daug tvirtino, tiek daug keisčiausių išvadų padarė, kad sumaišė ir suraizgė visą biologijos mokslą. Tik dabar pradeda horizontai šviestis.
 
     Be abejo, evoliucijos teorija turėjo didžiausios reikšmės biologijai. Ji paskatino ir anatomijos studijas, paleontologiją, geologiją, embriologiją, zoogeografiją, antropologiją ir kitus panašius mokslus. Visos gamtos šakos susipynė i vieną grandinę. Evoliucija privertė sukurti gamtos filosofiją. Kas buvo gamtos mokslai prieš šimtą metų? Svarbiausia yra tai, kad žmonės jais visai nesiįdomavo. Evoliucijos teorija pastatė visai naujus reikalavimus eksperimentų ir indukcijos metodų naudojimui. Pasidarė labai sveika kompeticija. Mūsų katalikai mokslininkai, kunigai, vienuoliai ir vienuolės, labai daug pasidarbavo biologijos moksluose. Dabar eina kova už pasaulėžiūrą gamtos mokslų srityje.
 
     Pirmoje šio rašinėlio dalyje išdėstysime darvinizmo teoriją, o antroje naujesnes pažiūras.
 
I. Darvinizmas
 
     Mes neieškosime evoliucijos pradžios nei graikų filosofijoje nei Bažnyčios Tėvuose. Jeigu jie apie evoliuciją ir kalbėjo, vis dėlto tam terminui nedavė tos reikšmės, kurią jis šiandien turi.
 
     Evoliucija reiškia išsivystymą, pasikeitimą, perėjimą iš vienos stadijos į kitą. Jeigu iš vienos celės, pavyzdžiui, pasidaro organizmas, turįs daug celių, mes sakome, kad čia įvyko evoliucija. Čia paprastesnis dalykas pasidarė sudėtingesnis. Bet jeigu mes pažvelgsime į arklį, kuris prieš kelis milijonus metų turėjo ant savo kojų penkis pirštus, paskui keturis, paskui tris, o dabar tik vieną beturi, ir čia įvyko evoliucija. Tačiau čia iš sudėtingesnio pasidarė paprastesnis.
 
     Evoliucija dalinasi į ontogenetišką (ontogenesis) ir filogenetišką (phylogenesis). Ontogenetišką evoliucija yra individo evoliucija, pradedant nuo kiaušinėlio. Čia mes kalbame apie filogenetišką evoliuciją, tai yra apie rūšių išsivystymą. Filogenetišką evoliuciją dar galime dalinti į monofiletinę ir polifiletinę. Darvinizmas tesilaiko tik monofiletinės evoliucijos, t. y. visos dabar egzistuojančios rūšys yra kilusios iš vienos gyvos celės.
     Dabar kyla klausimas: “Kokios gamtos priežastys vertė augalus ir gyvulius keistis?” Buvo laikai, kad trilobitai klestėjo, amonitai, dinosaurai, mamutai. Šiandien jų jau nebėra. Buvo laikai, kada žinduolių nebuvo. Visas Archeozoikas, kuris tęsėsi 1200 milijonų metų, Paleozoikas, kuris tęsėsi 360 milijonų metų, žinduolių neturėjo. O ir Mesozoikas, kuris tęsėsi 135 milijonus metų, iš žinduolių teturėjo tik marsypialus (kaip Australijos kengūros). Placentaliniai gyvuliai atsirado tik Genozoike (Naujame amžiuje); kuris tęsėsi 54 milijonus metų. Pirmas žmogaus pasirodymas buvo prieš vieną milijoną metų. Taigi, žmonių giminė dar yra labai jauna.
 
     Prieš Darwiną, Lamarck (1744-1829) štai kaip galvojo. Jis prileidžia, kad Dievas davė pradžią pirmajai medžiagai ir gyvybei. Paskui jau pati gamta su visa savo aplinka vertė tą gyvą daiktą kai kurias organizmo dalis daugiau vartoti, negu kitas. Pavyzdžiui, žmogus, kuris žaidžia baseball, labiau išlavins savo rankos raumenis, negu tas, kuris nežaidžia. Tai ir yra pirmas Lamarck’o dėsnis: naudojimas ar nenaudojimas (use and disuse). Antras dėsnis: įsigytos savybės paveldėjimo keliu persiduoda vaikams. Šitos teorijos nedaug mokslininkų tesilaiko, nes netikima, kad įsigytosios savybės persiduotų generacijos keliu vaikams. Darwinas (1809 - 1882) labai daug keliavo. Jis aplankė Pietų Ameriką ir įvairias salas. Ypatingą įspūdį jam padarė Galapagos salos su savo labai reikšminga fauna. Jis iš tos kelionės parsivežė labai daug medžiagos. Jam kilo klausimas, kodėl Galapagos salos turi skirtingą fauną nuo Pietų Amerikos faunos. Jeigu rūšys būtų pastovios, tai jos būtų tos pačios ir Ecuadore ir Galapagos salose.
 
     Darwinas neatmeta Lamarcko pažiūrų, bet tos pažiūros jo nepatenkina. Netikėtai į jo rankas patenka Malthus’o raštai. Malthus savo raštais davė pradžią “Birth Control” skleidimui. Jam atrodė, kad žmonija dauginasi geometriška proporcija (pav., 2 x 2 x 2 x 2 lygu 16) o maistas auga aritmetiška progresija (pav., 2 ir 2 ir 2 ir 2 lygu 8). Žmonių daug, o maisto maža, dėl to reikia laukti, kad bus didelė kova už būvį (struggle for existence). Kadangi visi negalės išsilaikyti, išsimaitinti, tai jau pirmiau reikia išsižadėti silpnųjų, ligonių. Todėl valstybė, visuomenė, labdarybė neturi jų palaikyti ir remti. Kuo greičiau jie mirs, tuo geriau bus visuomenei. Tokia moralė, be abejo, yra labai žema ir negarbinga. Gerai, kad jos beveik niekas nesilaiko.
 
     Darwinas perkėlė šią teoriją į gyvulių pasaulį. Jis manė, kad gamta tą kovą atlieka per selekciją. Esenciališkas dalykas darvinizmui yra organizmui variacija arba skirtumai. Tie skirtumai arba ypatybės, kurie duoda organizmui viršenybę prieš kitus, pasiliks, o kitose kartose dar sustiprės, tokiu būdu pasidarys nauja rūšis. Jis dar kalba apie seksualinę selekciją. Stipresni patinėliai, turintieji gražesnius balsus ir įvairesnes plunksnas, turi daugiau galimybių kitus patinėlius nugalėti ir greičiau pateles prisivilioti. Generacijos keliu jie perduos savo gerąsias ypatybes naujoms kartoms. Tokiu būdu atsirado paukščiai giesmininkai ir paukščiai su gražiausiomis plunksnomis. Žinomas yra Darwino išsireiškimas: “Survival of the fittest”. Tą posakį pasisavino iš Herbert Spencer.
 
     Darvinizmo principai, kaip matome, yra labai paprasti. Šią teoriją gali suprasti kiekvienas kaimietis, kiekvienas fabriko darbininkas. Čia ir yra darvinizmo pasisekimo paslaptis.
 
II. Dabartinės pažiūros
 
     Darvinizmo idėjos savyje nėra klaidingos, gamtoje vyksta kova, stipresnis ėda silpnesnį. Bet šita teorija nėra pakankama, kad galėtų išaiškinti visus evoliucijos procesus. Gamtos selekcija nėra niekas kitas, kaip tik gyvulių ir augalų naikinimas. Gamta yra tokia plati, kad ir silpnieji gali sau rasti vietos. Tas naikinimas nėra visur lygus, todėl rūšys (species) kai kada turėtų pasidaryti labai neryškios, bet tikrumoje taip nėra.
 
     Darvinizmas išaiškina skirtumus tik tų ypatybių, kurios jau yra. Pavyzdžiui, yra gyvulių, kurie turi gerą regėjimą, o kiti labai blogą. Yra savaime suprantama, kad tie gyvuliai greičiau nuo priešo žus, kurie blogiau mato. Bet teorija visiškai neišaiškina, kaip evoliucijos keliu atsirado akys. Akys susideda iš daugelio elementų, kurie tvarkingai turėjo atsirasti ir paskui tvarkingai susijungti. Naujai prasidėjęs dar neišsivystęs organas daugiau trukdo, negu padeda organizmui.
 
     Seksualinės selekcijos teorija pripažįsta gvuliams žmogaus poetiškus ir romantiškus jausmus, kurių gyvuliai tikrai neturi. Lytims susirasti svarbiausia priemonė yra bet koks trukšmas, šviesa ir kvapas.
 
     Austin Clark savo knygoje “The New Evolution” labai gerai nušviečia, kad gyvybė galėjo vystytis įvairiais vienos celės dalinimosi būdais. Pirmasis phylum, Protozoa (amebos, paramecijos ir kt.) pasiliko vienacelėmis. Dauginasi skilimu arba lytiniu būdu. Lytinis dauginimosi būdas yra laikomas tobuliausias. Antras phylum, Porifera (vonių kempinės) sudaro nesimetriniai pasidalinusių celių koloniją. Trečias celių dalinimosi būdas yra simetrinis. Jo yra dvi rūšys: radialinė simetrija (polipai, jūros žvaigždės) ir biletaralinė simetrija (sliekai, vėžiai). Šitie tipai arba phyla išaugo iš vieno kamieno, kaip šakos. Jie prasidėjo drauge ir gyveno drauge. Jų amžius — virš tūkstančio milijonų metu.
 
     Le comte du Nouy savo knygoje “Human Destiny” įrodinėja, kad tipai arba phyla (pav., žuvys, amfibijos, žinduoliai) atsirado staiga. Ta idėja yra nesuderinama nei su Lamarckizmu nei su Darvinizmu. Jis sako, kad tas staigus naujų rūšių atsiradimas vyko mutacijos keliu. Čia mes jau matome Mendelizmo įtaką. Tos mutacijos įvyko tada, kada žemė pergyveno smarkius vulkaninius sukrėtimus, kada susidarė visiškai naujos gyvenimo sąlygos. Ramiais laikais augalų ir gyvulių gyvenimas eina pusiausvyros (equilibrium) ir prisitaikymo (adaptacijos) keliu. Atrodo, kad gamtoje yra lygiai tas pat, kaip ir žmonių gyvenime: po didelių karų, revoliucijų ir kitokių sukrėtimų atsiranda visiškai naujos socialinės formos (komunizmas, nacizmas, fašizmas).
 
     Kas daugiau domėtųsi šiais klausimais, galėtų paskaityti jau minėtą Dr. du Nouy veikalą. O kas norėtų į tai daugiau gilintis iš filosofinės pusės, patartume pasiskaityti: Louis T. More “The Dogma of Evolution”, Princeton Univ. Press.
 
J. Venckus, S. J.