Spausdinti
       Gyvename didelių išradimų laikotarpyje. Atomo skaldymo paslapčių atidengimas džiugina žmoniją, nes įkinkius tą milžinišką jėgą žmonijos gerovei, bus galima garvežius varyti, šilimos energiją teikti, gydyti žmones nuo vėžio bei kitų baisių ligų ir t.t. Tačiau drauge su šios paslapties atidengimu pakibo ant žmonių galvų baisus pavojingas grasinimas. Visi žinome, kokias baisias pasekmes gali atnešti atominė bomba, jeigu ji bus panaudota griaunamajam tikslui. Tai buvo Įrodyta Japonijoj Hirošimos ir Nagasaki miestuose.
 
       Nežiūrint visa to, pasaulis turėjo ir tebeturi toki ginklą, kurs galėtų pralenkti ir atominius išradimus. Tas ginklas —- tai spauda. Su juo galima labai daug gero padaryti, bet galima ir neįsivaizduojamo blogio pasiekti.
 
       Čia man peršasi į galvą charakteringa apysakaitė, girdėta vieno pamokslo metu, kur kunigas, kalbėdamas apie gerą ir blogą spaudą, labai ryškiai apibūdino ją iš blogosios pusės.
 
       Kartą Liucipierius, susikvietęs visus velnius į posėdi, davė jiems pipirų už blogą pareigų atlikimą. Posėdyje dalyvavusi visa pragaro įgula: pradedant lieknais ir pajėgiais velniūkščiais, baigiant šleivais ir kuprotais. Liucipierius priekaištavęs susirinkusiems, kad jie per maža sielų palenkia pragaro naudai. Tuo pačiu metu buvęs duotas įsakymas visam “velnynui” vykti į pasaulį ir, po nustatyto laiko sugrįžus, atraportuoti jam, ką kuris iš jų yra nuveikęs...
 
       Atėjo laikas — ir velniai grižo. Vienas iš jų pasidžiaugė, kad vyrą su žmona supykdęs, kitas — kad kaimieti paskatinęs keikti, trečias — palenkęs jaunuoli į girtuokliavimą, ketvirtas — įpratinęs kažkokį žmogų tingniauti ir t.t.
 
       Liucipierius, klausydamasis velnių raportų, neatrodė susižavėjęs. Jis pakraipė galvą ir pasakė, jog visa tai yra menkniekiai. Po visų raportų, kiek tolėliau nuo raportavusiųjų, buvo pastebėtas bekiurksąs šleivas, kreivas, senyvas velniūkštis. Liucipierius jį paklausė: “Na, o tu ką nuveikei?”
 
       Šis, iš pradžių kiek nedrąsiai, pradėjo: “Aš, Jūsų šviesybe, prikalbėjau vieną žmogų, kad jis pradėtų leisti blogą laikraštį”...
       Liucipierius iš džiaugsmo net pašokęs: “Štai, žiūrėkite, tai bent nuopelnas šito mūsų draugo... Kas skaitys blogą laikraštį, be abejo, pasisavins ne vieną, bet visas tas nedorybes, kurias jūs minėjot. Pyksis vyrai su žmonomis, keiksis, girtuokliaus, įpras tinginiauti.” Šleivasis velniūkštis buvęs apdovanotas aukščiausiu pragaro ordinu...
 
       Žinoma, pasakaitė pasakaite ir pasilieka, tačiau ji yra labai daug tiesos pasakanti. Su gera spauda galima, tiesiog, kalnus nuversti žmonijos gerovei, jos auklėjimui, tobulinimui ir vedimui geru keliu, o su bloga — galima visa tai apversti aukštyn kojomis...
 
       Kokius blogus padarinius teikia įvairios kriminalinio pabūdžio “comicų” knygelės, pornografinio turinio leidinėliai mūsų jaunimui — netenka daug nė aiškinti. O kiek naudos duoda geros knygos ir geri laikraščiai — taip pat labai gerai žinome. Juk mums yra aišku, kad, pavyzdžiui, Sovietų Sąjungoj jų visa melo propoganda remiasi tik komunistine spauda.
 
       Tad mums visiems reikia daug atidumo, kad tą moderniškiausią ginklą, tą “atominę bombą” nevartotume mūsų tautos griovimui, bet jos atstatymui.
 
Pranys Alšėnas