“Auksas ir pelenuose žiba”, sako lietuvių patarlė. Tokia mintis ateina, galvojant apie Lietuvos globėją Šv. Kazimierą. Gyveno jis karališkuose rūmuose, kur buvo tik auksas, perlai ir šilkai, kur putojo taurėse vynas, skambėjo dainos, aidėjo šokių muzika. Karaliaus rūmų gyventojai nepraleido šių progų, jie linksminosi, džiaugėsi, nenorėjo, kad jų gyvenimas praeitų veltui, stengėsi išgarsėti, pasiekti kuo daugiausia garbės, įamžinti savo vardą.
 
     Taip elgėsi ir visi Šv. Kazimiero broliai, tik jis vienas, atrodo, to nesuprato. Karališka prabanga jam priminė pradžioje gavėnios bažnyčioje sakomus žodžius: “Atsimink, žmogau, kad esi dulkė ir dulke pavirsi”. Jo neviliojo auksas, šilkai, nepasotindavo nei šios žemės muzika. Visa tai jis niekino, nes troško kitokios garbės, ilgėjosi gražesnės muzikos.
     Kiti karalaičiai savo brolio nesuprato. Stebėjosi, kad jis, dėvėdamas auksu ir šilkais, galvojo tik apie gavėnioje barstomus pelenus. Gal gailėjosi, kad jų brolis atrodė tikras išsigimėlis, kad jis nevartojo savo didžių gabumų išgarsėti ir iškelti jų dinastijos vardą. Jo netraukė nei karališka karūna, neviliojo nei gražiausios karalaitės. Ne tokios karūnos jis troško, galvojo apie kitokias vestuves. Jis dar labiau gailėjosi savo brolių, negu tie jo, kad jie yra toki trumparegiai, kad parduoda tikrąjį auksą už menkos vertės blizgučius. Kur buvo tiesa, kas klydo?
 
     Penki šimtai metų nuo to laiko praėjo, ir visas pasaulis mato, kas klydo. Kazimiero brolių vardus tik vienas kitas istorikas sutrūnėjusiose knygose suranda, o Šv. Kazimierui lenkiasi visi.
 
     Jo gyvenimas atrodė toks niūrus, liūdnas, kaip tie gavėnios pelenai. Bet buvo priešingai. Jo brolių auksas ir perlai pelenais ir dulkėmis pavirto, o Šv. Kazimieras pasiliko žibėti, kaip auksas tuose pelenuose.
 
     Taip, jau ir šis gyvenimas dažnai mums siurpryzų padaro, bet dar daugiau jų pridarys kitas. Ten juoksis tie, kurie čia verkia, garbės sostuose sėdės šios žemės paniekintieji.
 
     Šv. Kazimieras ir šiandien mato savo žemiškos Tėvynės kančias, neužmiršta jos sutryptos purvuose, žino, kad jo globojama, ji žibės, kaip auksas pelenuose.
 Miuncheniečių pasižadėjimas
 
     Miuncheno miesto gyventojai kartą minėjo žuvusiuosius pirmame pasauliniame kare. Į minėjimą suplaukė didžiulės žmonių minios. Kalba T. Rupert Mayer, garsus kunigas ir didelis visuomenininkas. Jis tada sakė:
 
     — Mes minime mūsų mirusiuosius brolius ne tik pilni skausmo ir liūdesio, bet ir teisėto pasididžiavimo. Jų tarpe buvo tokių karžygiškų ir draugiškų vyrų, jog jie mums atrodo, lyg pasakų herojai. O kad ši nesavanaudiška tėvynės ir savo tautiečių meilė prisikeltų mūsų širdyse! Kad mes bent kiek turėtume tos neišsenkančios, niekuo nenusiviliančios krikščioniškosios meilės, skatinančios mus dideliems žygiams! Tai būtų užtikrinimas, kad pergyvensime šią žiemą, neleisdami tūkstančiams mūsų tautiečiu žūti nuo šalčio ir alkio. . .
 
     Kas tad daryti? Kiekvienas tegul kuria ir dirba pagal savo gabumus, kiekvienas tegul pasistengia savo versle, savo tarnyboj, užimamoje vietoje. Bet ne pinigo ar pelno trokšdamas. Ne! Jo žvilgsnis tebūna nukreiptas į kitus. Mūsų tauta gali pasveikti tik krikščioniškos meilės dėka. Mūsų kritusieji broliai nori matyti meilės žygdarbių! Kas dabar taupo, kas aukoja tautai, tas geriausiai prisimena žuvusius.
 
     Baigdamas jis kalbėjo:
 
     —    Tad ar jūs ryžtatės palaidoti neapykantą, kuria žudote vieni kitus? Ar jūs esate pasiryžę sumažinti savo tautiečių skurdą, vargą, dejavimus? Ar jūs mokate ir norite pasiaukoti ir būti drausmingi? Ar norite auklėti jaunimą šioje dvasioje stipria, galinga karta tėvynės prisikėlimui? Ar jūs ryžtatės niekados neišsižadėti tėvynės ir jai likti ištikimi iki mirties?
 
     Atsiliepdami į šiuos žodžius, tūkstančiai kėlė rankas į viršų ir kaip iš vienos krūtinės nuaidėjo kelis kartus per aikštę iškilmingas šauksmas:
 
     —    Taip, mes ryžtamės!
 
     T. Mayer priėmė šią minios priesaiką žodžiais:
 
     — Visagalis ir Visažinantis Dievas girdėjo jūsų priesaiką, Jis tepadeda ir ją įvykdyti.
 
     Ir tie žmonės šelpė, kiek tik galėjo, kitus ir patys daug aukojo ir iš kitų driso prašyti aukų. Daug kam buvo vienu ar kitu būdu pagelbėta, surasta darbo. Taip miuncheniečiai buvo išgelbėti nuo bado šmėklos, nuo pasinėrimo neviltyje, Įtūžime, žudančiame dvasios ir kūno skurde.
 
 Darbai, o ne skambūs žodžiai
 
     Ir daugelis mūsų tautiečių dabar yra panašioje būklėje. Daug kam skurdas ir bado šmėkla žvelgia į akis. Ne vienas prarado sveikatą, sugadino nervus, širdį, apsirgo džiova. Ypač pasiliekančiųjų Vokietijoje yra sunki dalia ir, tur būt, ji vis sunkės. Bet dauguma ir kitur išvykusių dirba ne savo profesijos darbą, jaunimas negali toliau studijuoti, o kiti ir didį vargą vargsta.
 
     Daug, tikrai daug, aukojo mūsų broliai ir sesės, gyvenantieji Amerikoje, daug suaukojo ir patys tremtiniai Vokietijoje, ypač prieš valiutos pakeitimą. Tas daug kam padarė gyvenimą įmanomą, daug ką išgelbėjo nuo ligų ir bado. Už tai garbė ir padėka jiems visiems! Bet vis tiek nebuvo padaryta tiek, kiek šiose sąlygose būtų buvę galima padaryti. Kai tik prisimename mūsų partizanų pakeltas aukas, gelbstint savo tautiečius, už juos mielai aukojant ne tik gyvenimo patogumus, bet ir pačią gyvybę, turėtume pajusti pareigą padėti dar labiau kiekvienam lietuviui šiapus geležinės uždangos, kad jis nežūtų nuo skurdo ir gyvenimo smūgių.
 
     Tačiau kai žmogus stebi vyrus, išleidžiančius tiek pinigų svaigalams, pobūviams, rūkalams ir visokiems menkniekiams; kai matai mergaites ir moteris, besipuošiančias vis naujais parėdais, tai pagalvoji, kad jie nesijaučia ar pamiršta esą kovojančios, pavergtos tautos nariai, esą tremtyje. Aš nesakau, kad negalima skoningai rėdytis, kad negalima saikiai parūkyti ar koki stikliuką išgerti, bet mes negalime prabangiai gyventi, kai kitiems mūsų tautiečiams trūksta būtiniausių pragyvenimui dalykų, kai jie į ligas ir į skurdą brenda.

 

     Artėdami prie naujojo žemyno, mes tolstame nuo Lietuvos. Kiekviena banga, pastumianti laivą pirmyn, kiekvienas laivo ratų pasisukimas mus tolina nuo senojo Europos žemyno, kur prie Baltijos jūros, prie Klaipėdos ir Palangos yra prisiglaudusi Lietuvos žemė.
 
     Ten kur seneliai Vilnius ir Kaunas stūkso, kur Nemunas, anot Adomo Mickevičiaus, apkabinęs Neri neša savo vandenis į jūrą, kur per krauju ir ašaromis paplūdusius laukus, pievas ir miškus plaukia Šešupė, Nevėžis ir Dubysa bei Šventoji, ten paliko toji brangiausia mums žemė, kuriai Praamžius suteikė tiek daug ir tokių kietų bandymų, kad ji galėtų tapti vis tobulesnė, kad išpirktų pablūdusios žmonijos, o dalinai ir savo, kaltes.
 
     Mes jau primiršome netolimą praeiti, mūsų žaizdos, gyvenimo dulkių apneštos, prigeso. Bet jos niekad neužges! Mūsų kelionės pradžioje, pradėjus tolti nuo Tėvynės laukų, jos atgijo visu žiaurumu. Mums vėl stojosi prieš akis toji tautos tragedija, kurios dalyviai buvome ir mes patys, kad dešimtys tūkstančių Lietuvos sūnų ir dukterų apleido savo tėvynę, nenorėdami būti sunaikinti mums jau pažįstamo grobuonio —bolševiko. Mums vėl atgijo nemiegotos naktys ne vien dėl to, kad bombų kruša siekė mus kelyje, bet ir dėl to, kad palikom neapgintą Tėvynę, kad joje, žiauriai naikinamoje, paliko sūnus, kartais motina arba tėvas, nespėję prisijungti prie bėgančios šeimos, o daugelio paliko seni tėveliai arba jų dar nesužėlę kapai.
 
     Prisiminėm mes ir Sibiran išvežtas motinas, tėvus, brolius ir seseris. Skaudžiais smūgiais pasikartojo gautieji iš anapus laiškai bei spaudos žinios apie mūsų žmonių naujus kapus ir Tėvynėje ir tolimam Sibire, kur šaltoji žemė vis daugiau ir daugiau priglaudžia mūsų tautos kankinių, kurie neišlaikė žiaurių bandymų arba krito bolševikų kulkos pakirsti. Taip, prisiminėm palaidotas viltis, kad, bolševizmą nugalėjus, ant savo namų slenksčio pasitiksim begrįžtančius nusilpusius kankinius arba organizuotu būdu juos parsigabensim Tėvynėn.
 
     Taip, fiziškai mes tolstame nuo Tėvynės. Atrodo, kad mūsų gyvos širdies gabalai išplėšiami iš mūsų krūtinių. Bet jei mūsų grįžimas Tėvynėn pasidarė galimas tik per Australiją, Kanadą ir Jungtines Amerikos Valstybes bei kitus emigracijos kraštus, tai ši mūsų kelionė, ateities akimis žiūrint, mus net ir fiziškai artina prie savo Tėvynės. Bet tas artėjimas virs tik tada realybe, kada savo dvasia mes išliksime gyvi lietuvių tautos kūno nariai, kada didžių visos tautos ir savo širdies žaizdų nenuslopinsime naujo gyvenimo triukšmu bei vien tik dolerių ieškojimu, o blogiausia, besaikiu alkoholio vartojimu. Kada Tėvynė silpsta nelygioje mūsų partizanų kovoje su Maskvos slibinu, kada kraujo, ašarų ir kančių taurė jau sklidina mūsų Tėvynėje, negalima būti susnūdusiems arba apsileidusiems! Visi kaip vienas, kas kuo išgalėdami, neškime savo dali ant tautos išvadavimo ir ant tautos išlikimo aukuro!
 
     Nuvažiavę, sustiprinkim seniau nuvykusių mūsų tautiečių likučius, jie labai daug nusipelnė Lietuvai, nors vienur kitur ir prarado savo tautai prieauglio dalį. Sustiprinkime jų parapijas, jų organizacijas bei spaudą. Būkime jautrūs ne tik bendriems tautos reikalams, bet ir tarpusaviuose santykiuose tiek su senais tiek su naujais emigrantais. Nepraraskim lietuviškos širdies! Neužmirškime, kad esame vaikai vienos ir tos pačios kankinamos motinos Lietuvos!
 
     Nepramiegokime Tėvynės laisvės aušros! Visi įsijunkime į laisvės žygį, kai ateis kovos valanda, o toji valanda gal jau artėja.
 
     Tenelieka nė vieno lietuvio tolimuose pasaulio kraštuose. Laikui atėjus, visi turime atsirasti Tėvynėje!
 
     Lai Dievas mums tai padeda!
 
   A. Mantautas, senj.
 
Atlanto vandenyne,
 
“Gen. Howze” laive,
 
1949 m. rudenį.
      Man reiktų pranašų įkvėpimo, poetų jautrumo, šventųjų pagarbos. Rašyti apie Dievo planus moterystei, šeimos gyvenimui, reiškia susidurti su pačiais giliausiais ir švelniausiais būties ir gyvenimo slėpiniais, su amžinuoju Gėriu ir Grožiu, ir su jo atspindžiais žemėje. Todėl man gaila, mielasis Kazy, kad mano žodžiai bus perdaug skurdūs tam dieviškajam grožiui pavaizduoti. Šis laiškas bus tartum kalbėti besimokančio kūdikio švebeldžiavimas. Pats išminties ir visokio žinojimo Šaltinis tepapildo šių eilučių trūkumus ir teatskleidžia Tau dieviškąjį moterystės planų grožį.
 
Pradžioje buvo meilė.
 
      Ta meilė buvo pas Dievą ir Dievas buvo meilė. Visa per ją padaryta, kas padaryta, ir be jos nepadaryta nieko. ...” Taip galėtų skambėti šv. Jono evangelijos pradžia, pakeitus vienui vieną žodį. Ir tas pakeitimas nebūtų erezija, tik ryškiau atžymėtų tą didžią, to paties Evangelisto pirmame laiške iškeltą tiesą — “Dievas yra meilė”. Begalinė, neišmatuojama, neaprėpiama, neišsenkanti, niekuomet pilnai nesuprantama meilė! O meilė, kaip žinai, yra laimė. Begalinė meilė — begalinė ir laimė. Taigi, be šešėlio nelaimės, skausmo, nevilties. Amžina, niekada nemažėjanti, nenusibostanti, pati savęs visuomet tikra laimė!
 
      Ar tu pastebėjai, koks yra pirmutinis ir didžiausias laimingos meilės troškimas? Kaip alkis ieško maisto, troškulys gėrimo, kaip akis šviesos, ar plaučiai oro, taip tikroji meilė trokšta duoti. Duoti save pačią. “Meilė, tai laimės veržimasis nešti vaisių”, rašo vienas autorius. Meilė negali pasilikti užsidariusi. Užtrokštų. Ji turi sklisti, lyg ugnis sausoje pievoje, vėjui pučiant.
 
      Todėl ir dieviškoji meilė neša vaisių. Nors Dievas tėra vienas, tačiau meilė nepalieka jo vienišo. Iš Apreiškimo žinome, kad yra trys asmenys: Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Sūnus yra gyviausias Tėvo meilės paveikslas, atspindys, nes Tėvas sudeda į jį visa, ką jis savyje turi, kas jis yra; duoda jam visą savo dieviškąją prigimtį, laimę. Todėl Sūnus gali sakyti: “Kas mato mane, tas mato ir mano Tėvą. Tėvas yra manyje ir aš jame. . . Aš ir Tėvas esame viena”.
 
      O Sūnus mato esąs Tėvo meilės vaisius. Mato visą Tėvo tobulumą, gėrį laimę ir negali jo nemylėti. Myli Tėvą tokia pat gyva, begaline, visiška meile ir taip pat visiškai pasiveda Tėvui, kaip Tėvas jam. O ta Tėvo meilė Sūnui ir Sūnaus meilė Tėvui yra tokia pilna, tokia galinga ir gaivalinga, tokia tobula ir dieviškai begalinė, kad ii taip pat yra gyva asmenybė, trečiasis dievybės asmuo, Šventoji Dvasia. Štai dieviškosios meilės ir laimės pats giliausias ir intymiškiausias gyvenimas, patys gaivalingiausieji santykiai dalinimasis meile, laime.

 

 

     Ši T. J. Borevičiaus prakalbėlė, pasakyta per Čikagos radiją prieš porą mėnesių, sukėlė kai kuriuose laikraščiuose nemaža diskusijų. Spausdiname čia ją žodis žodin taip, kaip buvo pasakyta, kad gerb, skaitytojai patys galėtų spręsti, ar jos kritikai turėjo kokį pagrindą
 
Red.
 
     Visais amžiais žmogus brangino tai, kas yra didinga ir didvyriška. To ilgimės, to siekiame ir mes šiandien. Šios minties vedamas garsusis Prancūzijos Imperatorius Napoleonas sušuko kartą savo tautai: “Prancūzijos sūnūs! Tūkstančiai metų minės jūsų garbę, tik atlikite savo pareigą vyriškai!” Ir štai mes pažįstame daugelį didvyrių, kurių vardai skamba tūkstančiais metų, kurie yra daugiausia gerbiami, kurių paminklai puošia visos žemės rutulį — tai šventieji. Didvyriais jie tapo ir amžiams jais liks, nes jie šiame gyvenime buvo pareigingi, jie atliko visų svarbiausią pareigą — jie tikėjo visa siela ir visa širdimi!
 
     Tikėti reiškia kito pareikštą mintį priimti už tiesą. Kito gi pareikštą mintį mes priimame už tiesą, tik žinodami, kad anas asmuo, kuris mums ką nors sako, gerai dalyką žino ir supranta. Taip mes tikime inžinieriui, kai jis kalba mums apie mašinas, nes jis apie jas žino, bet jau sunku būtų mums tikėti ūkininkui, aiškinančiam atominės bombos paslaptis.
 
     Bet juk taip galvojant, atrodo, kad mes visi tikime. Taip, tai yra tiesa, mes tikime visi, tik ne pilnai! Dėl to nepilnai atliekame ir svarbiausią savo pareigą, dėl to ir neesam pilnai laimingi.
 
      Tikėjimas yra būtinas žmonijos gyvenimo pagrindas
Brangus Drauge,
 
     Tu klausi manęs, ką reikia manyti apie Dr. Hermann Sander, kurs, norėdamas sutrumpinti nepagydoma vėžio liga sergančios 59 m. amžiaus moteriškės Abbie Barroto skausmus, įleidžia jai į veną keturis kartus po 10 kubinių centimetrų oro, kas, sukėlęs oro emboliją, privedė prie greitos mirties. Tas daktaras pradėjo injekcijas 1949 m. gruodžio 4 d. 11 val. 15 min. ryto ir po 40 min. moteris buvo daktaro paskelbta mirusi. Tas įvyko Hillsborough County ligoninėje, Manchester, N.H. Visiškai atvirai yra sudaromas tikras įvykio protokolas, po kuriuo pasirašo pats Dr. Sander. Visam įvykiui duodamas ir vardas “Mercy Killing”.
 
     Šitame atsitikime yra visa eilė įdomių dalykų.
 
     1. Medikus ir gamtininkus nustebino metodo paprastumas. Numarinti tai moteriškei nereikėjo nei kokių ypatingų vaistų nei nuodų, pakako 40 kubinių centimetrų oro. Kas gali būti paprasčiau ir pigiau!
 
     2. Stebina Dr. Sander drąsa ir atvirumas. Atrodo, kad jis nejautė jokių moralinių priekaištų ar sąžinės abejonių, įvykdydamas tą darbą.
 
     3. Viso to tikslas yra sutrumpinti nepagydomo asmens skausmus.
 
     4. Ligonis žinojo ir sutiko su tuo, kas daktaro bus daroma. “Volenti non fit iniuria”. Atrodo, kad ir tos moters giminės su viskuo sutiko.
 
     5. Tai įvyko ligoninėje, todėl kyla klausimas, ką reikia manyti apie ligoninės vadovybę ir jos personalą. Atrodo, kad Dr. Sander žinojo, kokia bus jo kolegų reakcija-
 
     6. Plačios visuomenės reakcija. Sakoma, kad buvo surinkta daug vietinių žmonių parašų, užstojančių daktarą.
 
     Pats svarbiausias klausimas yra:
 
     Ar galima atimti gyvybę, norint sutrumpinti skausmus?
 
     Kyla klausimas, ar reikia pakeisti Dekalogo ir visų civilizuotų tautų teisių kodekso įsakymą: Nežudyk. Dekalogo, žinoma, niekas nepakeis, nes jis yra duotas paties Dievo. Šį įsakymą, kaip ir kitus Dekalogo įsakymus, Katalikų Bažnyčia, be abejo, visuomet gins. “Nežudyk”, nes tik vienas Dievas yra gyvybės ir mirties Viešpats. Žmogui nėra leista ne tik kitų ar savo gyvybės siūlą nutraukti, bet negalima net sveikatos gadinti ir jai kenkti. Katalikų Bažnyčios nusistatymas ir mokslas yra aiškus.
 
     Įdomu, kaip viešoji opinija reaguoja. Iš to galima spręsti, koks yra aktualus žmonių moralinis lygis. Gydytojas savo profesijoje daug ką gali padaryti, ką tik vienas Dievas ir jo sąžinė težino, bet šitame atsitikime Dr. Sander viešai padarė tai, kas daugelio žmonių yra laikoma neleistinu, nemoralu, ką patys valstybės įstatymai dar draudžia, už ką ir didelės bausmės nusikaltusiems buvo skiriamos. Įvykio svarba yra ne ta, kad vieno žmogaus gyvybė buvo sąmoningai sunaikinta (daug žmogžudysčių įvyksta pasaulyje), bet, ar valstybės ir visuomenė pakęs tuos dalykus, ar besilaikys ateity vieno principo, kuris buvo laikomas nepakeičiamu: “Nežudyk”!
 
     Šiandien yra daug Sandėrių ir daug Borroto, kurie turi tą pačią problemą. Jeigu gydytojui Sander ir poniai Borroto leidžiame švirkšle naudotis, norint pabaigti skausmus, tai dėl ko neleisti kitiems? Jeigu visiems leisime, tai kas galės nustatyti ribas, kur leistina ir neleistina “Mercy Killing”? O jeigu ir nustatysi, kas jas galės kontroliuoti praktiškame gyvenime? Faktas yra, kad tie žmonės, kurie gina eutanaziją, pajuto, kad dabar yra labai geras momentas pažvejoti drumstame vandenyje: sujudinti plačią visuomenę, kad paspaustų įstatymų davėjus, valdžią ir teismus pakeisti įsakymą “Nežudyk”.

     —    Atrodo, kad kunigai, jei galėtų, visuose keliuose ir visose gatvėse prikabinėtų didelių plakatų su žiauriu užrašu: “Mylėti draudžiama”! Dar blogiau — gal norėtų šiuos negailestingus žodžius šaltomis plieno raidėmis įrašyti į kiekvieno jaunuolio ir kiekvienos jaunuolės širdį. . .
 
     Taip skundėsi šešiolikos metų gimnazistė. Nežinau, iš kur jai tokia mintis atėjo; gal ką nors girdėjo per pamokslą ir gerai nesuprato, o gal kunigas per išpažintį ką nors pasakė, kas jai nepatiko. Viena tik yra aišku, kad jei kunigas draustų mylėti, tai jis nebūtų vertas kunigo vardo. Pirmutinė ir didžiausia kiekvieno kunigo pareiga — skelbti žodžiu ir rodyti darbais meilę.
 
     —    Bet. . .
 
     —    Gerai, gerai, žinau, ką Tu nori pasakyti tuo “bet”. Tu nori paaiškinti, kad ne apie tą meilę kalbi, kurią kunigai skelbia, bet apie tą, kurią jie draudžia. Trumpai ir aiškiai: kunigai liepia mylėti Dievą, tėvynę, artimą, tėvus ir brolius, bet draudžia mylėti kokį nors jauną simpatišką kitos lyties asmenį. Na, ar neatspėjau Tavo minties? Žemyn nuleistos Tavo akys, nedrąsi šypsena ir bepradedąs rausti veidas sako, kad taip.
 
     Bet žinok, kad meilė visuomet yra meilė. Jos objektas gali būti įvairus, bet ji pasilieka ta pati. Tai gražiausias žodis tautų žodyne, tai didžiausioji dorybė krikščioniškoje teologijoje. Todėl nemylėti ar drausti mylėti būtų negražiausias darbas ir didžiausia nuodėmė. Nemylėti ir drausti mylėti, tai neapykantos ir pavydo mišinys, išplaukiąs iš egoizmo. Ir kas biauriausia, kad šią šlykščią žmonijos pabaisą, šį didžiausią meilės priešą — egoizmą kartais žmogus vadina meile! Tai yra tikra profanacija — šventų dalykų išniekinimas! Prieš tai kunigai kovoja, nes tai yra jų švenčiausia pareiga.
 
     Kad būtų aiškiau, pagalvoję atsakykime, kas yra meilė. Šį klausimą kartą daviau aukštesnių klasių gimnazistams. Vienas tuoj atsakė, kad negalima žodžiais išreikšti, kas yra meilė, galima tik jausti. Tai yra visai teisinga, bet kai kurie mėgino ją aprašyti ir žodžiais. Štai keletas įdomesnių meilės apibrėžimų: meilė yra širdies liepsnojimas, jausmų išsiliejimas, tikroji poezija, širdies niežėjimas, nesuprantamas ilgesys, beviltiška širdies kankynė, savęs užmiršimas. . .
 
     Brangus jaunuoli, miela jaunuole, neskaityk toliau; sustok minutėlei ir pagalvok, kuris iš šių meilės apibrėžimų Tau labiausiai patinka ir atrodo teisingiausias.
 
     Na, pagalvojai? Ir ką pasakysi? Nujaučiu, kad vienam labiau patiks tas, kitam kitas. Tai priklauso nuo įvairių psichologiškų priežasčių. Šie apibrėžimai nėra tobuli, nes parodo tik vieną kitą meilės elementą, kiti daugiau išreiškia tik geriau ar blogiau suprastos meilės efektą. Atrodo, kad iš šių apibrėžimų teisingiausias yra tas, kurs sako, kad meilė yra savęs užmiršimas. Altruizmas yra vienas iš svarbiausių meilės elementų, o egoizmas, arba savęs ieškojimas, yra didžiausias meilės priešas, tikras jos kapas.
    Prieš keletą dienų atėjo redaktoriui šio turinio laiškutis:
 
Gerbiamas Kunige,
 
    Atleiskite, kad aš Jums taip atvirai rašau viską, kas man ateina į galvą. Manau, kad neužsigausite ir atsakysite į šį klausimą, kurio niekaip negaliu suprasti. Dievas rojuje mūsų pirmiesiems tėvams pasakė: “Veiskitės ir dauginkitės ir pripildykite žemę”. Man atrodo, kad kunigai nevesdami ir vienuolės netekėdamos nelaiko šio Dievo Įsakymo.
 
Jus gerbianti Birutė D.
 
Brangioji Birute,
 
    Būk visiškai rami ir klausk, kas tik Tau ateina Į galvą, aš niekuomet dėl to neužsi-gausiu. Priešingai, man labai patinka atvirumas, aš gerbiu tuos jaunuolius ir tas jaunuoles, kurie nesigėdi drąsiai kelti net ir jautriausių jiems rūpimų klausimų.
 
    Tu neesi vienintelė ir pirmutinė, kuriai yra nesuprantama, dėl ko kunigai neveda ir vienuolės neteka. Juk sukurti šeimą ir dalyvauti Dievo kūrimo darbe yra toks gražus, toks kilnus dalykas! Bet Tu turi suprasti, jog Dievas nori, kad žmonija augtų ne tik skaičiumi, bet ir tobulumu: yra svarbu kiekybė, bet dar svarbiau kokybė. Jau net ir Nietzsche tai suprato, sakydamas, kad žmonės turi augti ne tik daugyn, bet ir aukštyn — “nicht fort sollt ihr euch pflanzen, sondern hinauf”. Todėl teisingai pastebi J. Gobis knygoje “Meilė ir gyvenimas”, kad visi žmonės, kurie dirba kokiai nors idėjai, kaip dvasininkai, misijonieriai, dailininkai, mokslininkai, visuomenininkai moralės atžvilgiu yra vertesni už tuos, kurie tarnauja tik žmonių skaičiui didinti.
 
    Dėl to Katalikų Bažnyčia nelaiko “visuotinės moterystės” idealu, kaip tai daro protestantai, ir celibatą dėl aukštesnių idealų laiko kilnesniu dalyku, negu šeimyninį gyvenimą. Bet jei celibatas nėra priemonė aukštesniems idealams realizuoti, tada šeimyninis gyvenimas yra vertesnis už jį, ypač kai tėvai rūpinasi ne tiek savo vaikų žemiškąja gerove, kiek jų moraline tobulybe.
 
    Bet Tu gal sakysi, kad kunigas galėtų šiuos du idealu sujungti: būti geras kunigas ir geras šeimos tėvas. Teorijoj atrodo, kad tai yra galima, bet praktikoj būtų sunku.
 
    Kunigas, būdamas šeimos tėvas, turėtų pirmoje eilėje rūpintis savo šeima, kitiems pasišvęsti maža laiko terastų. Kai kunigas yra nevedęs ir neturi savo vaikų, visi jo globai pavesti berniukai ir mergaitės yra jo vaikai. Jais visais jis vienodai rūpinasi. Jei jis turėtų savo vaikų, kiti jam būtų svetimi ir jų negalėtų taip mylėti, kaip savus.
 
    Dabar kunigas neretai pasiaukoja kitiems karo ar kokių epidemijų metu, išstatydamas pavojun net savo gyvybę. Jeigu jis turėtų šeimą, negalėtų daryti tokių herojiškų aukų, nes jo pirmoji pareiga būtų rūpintis šeima, nepalikti jos be globos.
 
    Nebūtų lengva dabartinėse sąlygose ir materijališkai išlaikyti šeimą. Kunigai iš valdžios nieko negauna, turi gyventi ir išlaikyti bažnyčią tik iš parapijiečių aukų. Jau ir dabar žmonės murma, kai reikia duoti kokį centą, bet pagalvokite, kas atsitiktų, jei kunigas prašytų aukų, turėdamas šeimą. Ne vienas sakytų, kad jis prašo pinigų ne bažnyčiai, bet norėdamas žmonai nupirkti skrybėlaitę ar naują suknelę.
      “Džarr, džarr. . . Džarr, džarr. . . Džarr, džarr. . . Ne, aš negaliu melstis bažnyčioje, tokiai muzikai skambant! Pinigai, pinigai ir pinigai! Eini mišiosna — stok! Duok. Jau prie durų mokėk. Tartum į teatrą, ne pas savo dangiškąjį Tėvą eitum. Atsiklaupi, imi telktis, kelti širdį į Visagalį — kyšt pintinukę. Džarr, džarr. . . Vėl duok! Laimė, jei tik viena kolekta, o jei dvi (kas gana dažnai pasitaiko), tai net švenčiausiu akimirksniu, kai tik sugrįžti nuo Dievo stalo ir nori nuoširdžiai išsikalbėti su apsilankiusiu Išganytoju — džarr džarr, duok dar!
 
      Kad tu kur surūktum! Visas pamaldumas dingsta. Ir jei aš dar einu bažnyčion, tai ačiū Dievui ir mano motinai už stipresnį tikėjimą. Kiek draugų nustojo eiti dėl to pinigų žvanginimo šventoje vietoje.
 
      Lietuvoje to nebuvo. Sykį, kitą per metus, per atlaidus, išeidavo kunigai aukų parinkti, bet ne kiekvieną sekmadienį. Ir vistiek bažnyčios ir kunigai gerai laikėsi.
 
      O čia. . . Tėve, ar negalima nutildyti tą prakeiktą Judo grašių žvangėjimą mūsų bažnyčiose?!”
 
      Mielasis Juozai, taip ir niežti man liežuvis Tau užvažiuoti: “Mesk popierinius, tai nežvangės”. Bet tai būtų pasityčiojimas iš Tavo skaudamos širdies ir Tavo gerų norų. O be to, Tau, kaip naujakuriui, net ir “nikelių” nepakanka, tai ką čia bekalbėti apie “bumaškas”. Į Tavo nuoširdų laišką štai nuoširdus ir atsakymas:
 
      Ar Tu žinai, kas ir kada įvedė rinkliavas pamaldose? Meilė!
 
      Tai įvyko seniai, labai seniai, pačiais pirmaisiais krikščionybės amžiais. Nakties glūdumoje, kurioje nors priemiesčio lūšnelėje, ar, bent apie Romą, žemės urvuose—katakombose, susirinkdavo maži būreliai Kristaus sekėjų. Buvo tai vargšai: vergai, darbininkai, tarnai, po ilgo sunkaus dienos darbo, ne retai savo ponų iki kraujo sumušti. Kristaus meilė vertė juos nutraukti taip reikalingą poilsį, pasiklausyti “linksmosios naujienos”, beturčiams skelbiamosios Evangelijos. Čia jie dalyvavo pamokymuose, “duonos laužyme”, tai yra šventose mišiose, kaip jos tuomet buvo vadinamos. Jie, kaip ir mes, tikėjo, kad duona ir vynas mišių aukoje yra paverčiami Kristaus kūnu ir krauju; kad čia jų tarpe atsiranda gyvas Jėzus, Dievas ir žmogus. Čia jie ėmė ir valgė “amžinojo gyvenimo duoną, iš dangaus nužengusią”, kaip Įsakė Išganytojas, stiprinosi gyvenimo kovai ir mirčiai.
 
      Mišių aukai reikalinga duona ir vynas. Kokia garbė, kokia laimė, jei tavo paties darbo išauginta, Tavo prakaitu sulaistyta duonelė būtų imama ir verčiama Dievo— Žmogaus kūnu krauju! Ir todėl tie vergai, tie darbininkai, tie užguitieji bedaliai, atsinešdavo duonos ir vyno į tuos susirinkimus. Pasibaigus pamokymams, psalmių giedojimams, atėjus aukojimo valandai, jie, vienas po kito, artindavosi prie vyskupo, laikančio indus, ir kiekvienas duodavo savo duoną, savo vyną mišių aukai. Vyskupas atskirdavo dali aukų našlėms, pavargėliams ir ligonims sušelpti, o kitą dalį aukodavo ir konsekruodavo mišiose, o komunijos metu sugrąžindavo aukojusiems jų pačių duotos duonos pavidalu prisidengusi Kristų.
 
      Juozai, ar ne žavingai graži paslaptis? Duona, vynas, žmogaus darbo vaisiai, mylinčių širdžių nešami Dievui, kaip pasiaukojimo ženklai, Viešpaties kunigo rankomis priimami, laiminami, paverčiami V. Jėzaus kūnu ir krauju ir vėl grąžinami žmonėms. Mišios, komunija yra dieviškosios ir žmogaus meilės lenktynės, katra katrai daugiau duos.
 
      Metų dešimtys plaukė. Vienas ir kitas šimtas jų susiklojo. Tikintieji gavo laisvę. Iš katakombų, iš lūšnelių išėjo viešumon, Į gražias bažnyčias. Mišiose dalyvavo jau nebe maži būreliai, o šimtai ir tūkstančiai. Jau buvo neįmanoma rinkti duonos gabaliukus, vyno lašelius. Imta jų vieton duoti pinigai. Pasikeitė dovanos išvaizda, bet širdis, mintis ir meilė pasiliko tos pačios. Ir tas pinigas, kaip ir duona, yra žmogaus darbo, jo prakaito vaisius, jo gyvybės palaikytojas. Už tą paaukotą pinigą kunigas parūpina ostijas ir vyną mišių aukai, žmonių meilės aukai. Štai mišių rinkliavos istorija ir jos giliausioji mintis.
Brangus Lietuvi,
 
     Štai jau ir antras nuoširdžių laiškų rinkinėlis Tave aplanko. Į pirmąjį gavome ir atsakymų. Visi yra tais laiškais patenkinti, tik vienas kitas nenori sutikti su “Sponsoriaus Džano“ mintimis. Manome, kitam numeriui koks nors “dypukas” parašys, kaip jam atrodo tas tautiškumo klausimas. Juk mums, norintiems vienas kitą suprasti, yra naudinga žinoti tiek vietinių lietuvių tiek tremtinių pažiūras ir įsitikinimus. Redakcija, dėdama tokius straipsnius, nepasisako nei už nei prieš.
 
     Rašykite, ko dar pageidaujate ir laukiate iš “Laiškų Lietuviams“. Mes norime, kad jie visiems patiktų, kad aplankytų ir sujungtų po visą pasaulį išblaškytus lietuvius. Norėtume juos ir iliustruoti, todėl siųskite gražių fotografijų.
 
     Visi, kurie gavote 1 ir 2 nr. susipažinti, malonėkite užsisakyti, nes mes norime žinoti, kiek egzempliorių turėsime toliau spausdinti, o taip pat jau Administracijoje guli ir kelios sąskaitos už spausdinimą ir persiuntimą...
 
     Paraginkite ir kitus lietuvius, kad užsisakytų, nes gauti ir skaityti laišką visiems yra įdomu, o čia bus ne tik įdomu, bet ir naudinga.
 
     Iš pradžių manėme leisti tik aštuonių puslapių laikraštuką, tikrai nežinodami, ar galėsime padidinti, todėl ir prenumeratą buvome nustatę 50 centų metams. Nuo šio numerio, skaitytojams ir bendradarbiams pageidaujant, jis visuomet išeis 16 puslapių, todėl esame priversti ir prenumeratą pakelti iki vieno dolerio. Kas jau atsiuntė 50 centų, jei galite, prašytumėm pridėti dar 50.
 
     O jei kas visai negalėtų užsimokėti ir norėtų gauti laikraštėlį, tepraneša, siuntinėsime nemokamai.
 
     Šia proga tariame nuoširdų lietuvišką ačiū pirmiesiems savo bendradarbiams, platintojams ir rėmėjams “Draugo“ Redakcijai, “Darbininko“ Redaktoriui Prof. S. Sužiedėliui, T. J. Bružikui, Kun. Dr. J. Navickui — Šveicarija, Kun. Pr.Jurui — Lawrence, Mass., Kun.K.Balčiui — Amsterdam, N.Y., V. Prižgintui — Los Angeles, Cal., Mok. K. Keblinskienei — Brockton, Mass., A. Mantautui — Elmhurst, Pa., P .Eitutienei, A.Rimkienei, A.Kirstukaitei — Čikaga, E.Vilučiui — Ind. Harbor, Ind. ir visiems kitiems, kurie jau suspėjo bet kokiu būdu mums padėti. Tegul Dievas atlygina visiems!
 
Redakcija ir Administracija

     “LAIŠKAI LIETUVIAMS” leidžiami Tėvų Jėzuitų kas mėnesį. Redaguoja T. Juozas Vaišnys, S.J. Redakcijos ir Administracijos adresas: 8101 Champlain Ave., Chicago 19, Illinois, U.S.A.
 
     Metinės prenumeratos kaina 1 doleris, atskiras numeris 10 centų.
 
     “LAIŠKAI LIETUVIAMS” (Letters to Lithuanians) Published monthly by the Jesuit Fathers. Office of Publication R.F.D. 2, Putnam, Conn.    Subscription $1.00 yearly.
 
Šv. Kazimiero klišė paskolinta Š.K.Aidų.     Vinjetės dail. Vijeikio