Spausdinti
      “Džarr, džarr. . . Džarr, džarr. . . Džarr, džarr. . . Ne, aš negaliu melstis bažnyčioje, tokiai muzikai skambant! Pinigai, pinigai ir pinigai! Eini mišiosna — stok! Duok. Jau prie durų mokėk. Tartum į teatrą, ne pas savo dangiškąjį Tėvą eitum. Atsiklaupi, imi telktis, kelti širdį į Visagalį — kyšt pintinukę. Džarr, džarr. . . Vėl duok! Laimė, jei tik viena kolekta, o jei dvi (kas gana dažnai pasitaiko), tai net švenčiausiu akimirksniu, kai tik sugrįžti nuo Dievo stalo ir nori nuoširdžiai išsikalbėti su apsilankiusiu Išganytoju — džarr džarr, duok dar!
 
      Kad tu kur surūktum! Visas pamaldumas dingsta. Ir jei aš dar einu bažnyčion, tai ačiū Dievui ir mano motinai už stipresnį tikėjimą. Kiek draugų nustojo eiti dėl to pinigų žvanginimo šventoje vietoje.
 
      Lietuvoje to nebuvo. Sykį, kitą per metus, per atlaidus, išeidavo kunigai aukų parinkti, bet ne kiekvieną sekmadienį. Ir vistiek bažnyčios ir kunigai gerai laikėsi.
 
      O čia. . . Tėve, ar negalima nutildyti tą prakeiktą Judo grašių žvangėjimą mūsų bažnyčiose?!”
 
      Mielasis Juozai, taip ir niežti man liežuvis Tau užvažiuoti: “Mesk popierinius, tai nežvangės”. Bet tai būtų pasityčiojimas iš Tavo skaudamos širdies ir Tavo gerų norų. O be to, Tau, kaip naujakuriui, net ir “nikelių” nepakanka, tai ką čia bekalbėti apie “bumaškas”. Į Tavo nuoširdų laišką štai nuoširdus ir atsakymas:
 
      Ar Tu žinai, kas ir kada įvedė rinkliavas pamaldose? Meilė!
 
      Tai įvyko seniai, labai seniai, pačiais pirmaisiais krikščionybės amžiais. Nakties glūdumoje, kurioje nors priemiesčio lūšnelėje, ar, bent apie Romą, žemės urvuose—katakombose, susirinkdavo maži būreliai Kristaus sekėjų. Buvo tai vargšai: vergai, darbininkai, tarnai, po ilgo sunkaus dienos darbo, ne retai savo ponų iki kraujo sumušti. Kristaus meilė vertė juos nutraukti taip reikalingą poilsį, pasiklausyti “linksmosios naujienos”, beturčiams skelbiamosios Evangelijos. Čia jie dalyvavo pamokymuose, “duonos laužyme”, tai yra šventose mišiose, kaip jos tuomet buvo vadinamos. Jie, kaip ir mes, tikėjo, kad duona ir vynas mišių aukoje yra paverčiami Kristaus kūnu ir krauju; kad čia jų tarpe atsiranda gyvas Jėzus, Dievas ir žmogus. Čia jie ėmė ir valgė “amžinojo gyvenimo duoną, iš dangaus nužengusią”, kaip Įsakė Išganytojas, stiprinosi gyvenimo kovai ir mirčiai.
 
      Mišių aukai reikalinga duona ir vynas. Kokia garbė, kokia laimė, jei tavo paties darbo išauginta, Tavo prakaitu sulaistyta duonelė būtų imama ir verčiama Dievo— Žmogaus kūnu krauju! Ir todėl tie vergai, tie darbininkai, tie užguitieji bedaliai, atsinešdavo duonos ir vyno į tuos susirinkimus. Pasibaigus pamokymams, psalmių giedojimams, atėjus aukojimo valandai, jie, vienas po kito, artindavosi prie vyskupo, laikančio indus, ir kiekvienas duodavo savo duoną, savo vyną mišių aukai. Vyskupas atskirdavo dali aukų našlėms, pavargėliams ir ligonims sušelpti, o kitą dalį aukodavo ir konsekruodavo mišiose, o komunijos metu sugrąžindavo aukojusiems jų pačių duotos duonos pavidalu prisidengusi Kristų.
 
      Juozai, ar ne žavingai graži paslaptis? Duona, vynas, žmogaus darbo vaisiai, mylinčių širdžių nešami Dievui, kaip pasiaukojimo ženklai, Viešpaties kunigo rankomis priimami, laiminami, paverčiami V. Jėzaus kūnu ir krauju ir vėl grąžinami žmonėms. Mišios, komunija yra dieviškosios ir žmogaus meilės lenktynės, katra katrai daugiau duos.
 
      Metų dešimtys plaukė. Vienas ir kitas šimtas jų susiklojo. Tikintieji gavo laisvę. Iš katakombų, iš lūšnelių išėjo viešumon, Į gražias bažnyčias. Mišiose dalyvavo jau nebe maži būreliai, o šimtai ir tūkstančiai. Jau buvo neįmanoma rinkti duonos gabaliukus, vyno lašelius. Imta jų vieton duoti pinigai. Pasikeitė dovanos išvaizda, bet širdis, mintis ir meilė pasiliko tos pačios. Ir tas pinigas, kaip ir duona, yra žmogaus darbo, jo prakaito vaisius, jo gyvybės palaikytojas. Už tą paaukotą pinigą kunigas parūpina ostijas ir vyną mišių aukai, žmonių meilės aukai. Štai mišių rinkliavos istorija ir jos giliausioji mintis.
      “Džarr, džarr. . . Džarr, džarr“, gali žvangėti kaip “prakeiktieji Judo grašiai“ ir gali skambėti kaip gryniausios meilės himno garsai. Skambės tikrai, kaip Judo grašiai, jei tu mesi gailėdamasis, pavydėdamas, širsdamas, murmėdamas, ar tik dėl renkančio kunigo akių, nuduodamas dosnų parapijos rėmėją. Tokiu atveju būtų geriau nieko neduoti, nes Judo grašiams ne vieta meilės aukoje. “Džarr, džarr, džarr, džarr“ bus žavi meilės giesmė, jei tu į savo auką sudėsi visą savo gyvenimą. Jei, Tau pinigą metant, širdis meldžiasi: “Viešpatie, mano Kūrėjau, Palaikytojau ir Mylėtojau, iš Tavo malonės esu visas, kas esu. Kiekviena gyvenimo akimirka, kiekvienas duonos kąsnis, gėrimas ir drabužis, kiekvienas džiaugsmas ir visa, ką aš turiu, yra Tavo meilės dovana man. Kuogi aš galėčiau Tau atsilyginti už tokią meilę? Ką aš Tau beduočiau, jei neduosiu savo širdies — nieko nereiškia. Tebūnie tas mano metamas pinigėlis išraiška mano gyvenimo: visų mano darbų, kančių ir džiaugsmo; kiekvieno žingsnio ir širdies plakimo. Tebūnie jis mano gyvybės ir mirties ženklas, kad aš Tau visas ir visai pasivedu, kaip mano Aukščiausiam Viešpačiui, mylinčiam Tėvui. Noriu būti Tavo, visada Tau priklausyti, nors man tai ir labai daug kainuotų. O Tavęs, Viešpatie, prašau, priėmęs mane mano aukoje, palaimink, permainyk mane, kaip permainai tą duoną ir vyną ant altoriaus Į savo kūną ir kraują. Permainyk, iš silpno, svyruojančio, žemiško žmogaus padaryk stiprų, dievišką, kiek begalima labiau panašų į savo Sūnų Jėzų, kurs už mus čia aukojasi.“
 
      Sakyk, Juozai, kaip galima piktintis tokia žmogaus širdies nuotaika? Kaip galima vadinti “Judo grašio žvangėjimu“ su tokios meilės ir atsidavimo jausmais metamą pinigėli šventose mišiose? Kaip geriau, kaip kitaip Tu beparodysi savo troškimą pasiaukoti Dievui? Juk tikra meilė dalinasi su mylimuoju visu, ką turi. Meilė duoda. Gailėjimasis, pavydas, murmėjimas nėra meilės ženklai. Ir jei kunigai nustotų daryti rinkliavą mišių metu, jie atimtų gražiausią progą tikintiesiems regimu būdu prisidėti prie mišių aukos, pabrėžti savo meilę išoriniu gestu.
 
      Rašai: “mokėk, duok“. Ne, kolekta nėra mokėjimas. Yra geros širdies auka. Niekas nereikalauja prievarta, tartum koks mokesčių ar muito rinkėjas. Ar kunigas, ar parapijos komiteto narys eina rinkti, juodu tik duoda progą tikintiesiems suteikti savo auką, neišeinant iš savo vietos.
 
      “Bet Lietuvoje to nebuvo”. Daug ko nebuvo Lietuvoje, o čia vartojame ir džiaugiamės. Be to, Lietuvoje bažnyčių reikalai buvo daug kuklesni, negu šičia. Kelios parapijos turėjo tenai savo privačią mokyklą? Klebonijos turėjo ūkius, kunigai gaudavo kad ir nedidelę algą iš valdžios. Kitiems bažnyčios tarnautojams buvo parapijos namai gyventi, daržai maistu apsirūpinti, tai, aišku, nebuvo reikalo nuolat prašinėti parapijiečių, kad jie išlaikytų savo patarnautojus. Bet čia, kaip Pats matai, viskas remiasi pinigais: ir bažnyčios, ir klebonijos, ir mokyklos, ir seserų mokytojų namai, ir senelių prieglaudos, ir ligoninės, pastatytos žmonių, parapijiečių aukomis. Juk nors seserys ir pusvelčiui darbuojasi, kad ir po 35 dolerius į mėnesi tegauna, vistiek esant jų 4, 5, ir 10, susidaro nemažos išlaidos per mėnesį ir per metus. O juk reikia ir kunigams suteikti pragyvenimo galimybes; pridėk dar vargonininko ir zakristininko algas. Iš kur ateis pinigai, jei parapijiečiai neduos? Valdžia čia nė cento neprideda. Ar neteisinga yra, kad išlaikytų tarnus tie, kurie naudojasi jų patarnavimais?
 
      Ir dar vienas klausimas: ar ne daug lengviau yra paaukoti kas sekmadienį 10, 25 ar daugiau centų, negu jei reikėtų duoti visą sumą iš karto?
 
      Galima, labai lengvai būtų galima sustabdyti pinigų žvangėjimą bažnyčiose, jei visi parapijiečiai sutiktų metų pradžioje atnešti parapijos kason iš karto tiek dolerių, kiek jie per metus, sekmadieniais vistiek suaukoja. Bet viena, tai tik gražūs norai, iki šiol niekur neįvykdyti. Kita, liturgiškai žiūrint, būtų gaila, nes žmonės nustotų progos kas sekmadienį atnaujinti savo meilės aktą Aukščiausiajam ir kartu lavintis dosnumo dorybėje.
 
      Žinoma, kiekvieną ir geriausią dalyką galima iškreipti, negerai panaudoti. Galima ir su rinkliavomis įkyrėti. Bet galite būti tikras, nė vienas kunigas neturi teisės ir neprasimano savo naudai kolektų. Jei kurį sekmadienį yra antroji kolekta, tai ji yra įsakyta vyskupo, visos vyskupijos ir net viso krašto katalikų reikalams. Pav., kasmet daromos ypatingos kolektos: Šv. Tėvui sušelpti, vyskupijos seminarijai išlaikyti, Tikėjimo platinimo draugijai, Katalikų universitetui Vašingtone, vyskupijos našlaitynams, senelių prieglaudoms ir kitiems labdaros darbams finansuoti. Tik tas gali pykti už rinkliavas, kuris nepripažįsta jokių gailestingumo darbų. Ir jei tai daro katalikas, tai jis dvasia nėra katalikas. Tikras katalikas galvoja: “Kas vargsta ir aš nevargstu? Kas kenčia ir aš nekenčiu?” Kristaus mylėtojas stengsis prisidėti prie visų gerų darbų, pagal savo išteklius, nes ir jo troškimas yra pereiti šį gyvenimą, darant gera, kaip jo Mokytojas. Jis atsimena: “Kas daug sėja, tas daug ir piauna, kas nesėja, tas nepiauna.”
 
      Vienintelis dalykas, kur aš sutinku su Tavim 100 nuošimčių, tai kad ir man nepatinka kai kuriose parapijose įsigalėjęs nelemtas paprotys imti už sėdynes mokestį prie bažnyčios durų. Tikrai, tai prilygina Dievo namus prie teatro. Tai nėra daroma visur. Tai atbaido nuo bažnyčios atšalusius ir duoda jiems puikią progą pasityčioti iš tikėjimo. Būtų geriau, kad to nebūtų. Bet ir čia nėra būtinai reikalaujama, tik prašoma. Kas neduoda, nėra pavaikomas iš bažnyčios. Ir jei kur tai yra įvesta, matyt, buvo rimtų priežasčių; pav., žinau parapiją, kur tie pinigai yra skiriami jos skoloms išmokėti.
 
      Aišku, nemalonu yra suvargusiam žmogui, neturinčiam gana pinigų savo šeimai išlaikyti, kai paprašo aukos bažnyčiai ir negali jos duoti. Bet nė vienam šviesiai galvojančiam nereikėtų dėl to rausti. Tai krikščioniškasis nuolankumas, prisipažinimas: “Viešpatie, norėčiau viską Tau atiduoti, bet dabar nieko neturiu. Negaliu atimti vaikams duonos kąsnio, Įmesdamas pinigą kolektai. Priimk mano neturtą, priimk mano gerus norus ir duok man nors tiek prasigyventi, kad galėčiau ir savo šeimos ir Tavo Bažnyčios reikalams ištekti”. Ar tai ne graži, ne išmintinga nuotaika?
 
      Pagaliau ne vienas tų, kurie taip labai burnoja prieš kolektas, nuėję smuklėn ar kur kitur, praleidžia ne centais, o doleriais ir dešimtimis ir nesigaili, ir nedejuoja! Tik tada ima skaičiuoti kiekvieną centą, murmėti, kritikuoti, kai reikia duoti šventiems tikslams. Yra “Judo grašių”, bet yra ir “Judo pavydo”, kurs murmėjo ant Magdalenos, kam ta išleido keletą šimtų denarų Kristui kvepiančiais aliejais patepti, o neatidavė vargšams. Kristus ją pagyrė, o Judui ne vargšai rūpėjo, bet savo paties kišenė.
 
      Ar duosi kolektos ar neduosi, visada žiūrėk, kad tai būtų iš Dievą mylinčios širdies daroma. Kai Pats negali duoti, džiaukis, kad kiti gali. Štai, mano supratimu, krikščionies vertas nusistatymas.
 
J. Kidykas, S.J.