Spausdinti
      Man reiktų pranašų įkvėpimo, poetų jautrumo, šventųjų pagarbos. Rašyti apie Dievo planus moterystei, šeimos gyvenimui, reiškia susidurti su pačiais giliausiais ir švelniausiais būties ir gyvenimo slėpiniais, su amžinuoju Gėriu ir Grožiu, ir su jo atspindžiais žemėje. Todėl man gaila, mielasis Kazy, kad mano žodžiai bus perdaug skurdūs tam dieviškajam grožiui pavaizduoti. Šis laiškas bus tartum kalbėti besimokančio kūdikio švebeldžiavimas. Pats išminties ir visokio žinojimo Šaltinis tepapildo šių eilučių trūkumus ir teatskleidžia Tau dieviškąjį moterystės planų grožį.
 
Pradžioje buvo meilė.
 
      Ta meilė buvo pas Dievą ir Dievas buvo meilė. Visa per ją padaryta, kas padaryta, ir be jos nepadaryta nieko. ...” Taip galėtų skambėti šv. Jono evangelijos pradžia, pakeitus vienui vieną žodį. Ir tas pakeitimas nebūtų erezija, tik ryškiau atžymėtų tą didžią, to paties Evangelisto pirmame laiške iškeltą tiesą — “Dievas yra meilė”. Begalinė, neišmatuojama, neaprėpiama, neišsenkanti, niekuomet pilnai nesuprantama meilė! O meilė, kaip žinai, yra laimė. Begalinė meilė — begalinė ir laimė. Taigi, be šešėlio nelaimės, skausmo, nevilties. Amžina, niekada nemažėjanti, nenusibostanti, pati savęs visuomet tikra laimė!
 
      Ar tu pastebėjai, koks yra pirmutinis ir didžiausias laimingos meilės troškimas? Kaip alkis ieško maisto, troškulys gėrimo, kaip akis šviesos, ar plaučiai oro, taip tikroji meilė trokšta duoti. Duoti save pačią. “Meilė, tai laimės veržimasis nešti vaisių”, rašo vienas autorius. Meilė negali pasilikti užsidariusi. Užtrokštų. Ji turi sklisti, lyg ugnis sausoje pievoje, vėjui pučiant.
 
      Todėl ir dieviškoji meilė neša vaisių. Nors Dievas tėra vienas, tačiau meilė nepalieka jo vienišo. Iš Apreiškimo žinome, kad yra trys asmenys: Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Sūnus yra gyviausias Tėvo meilės paveikslas, atspindys, nes Tėvas sudeda į jį visa, ką jis savyje turi, kas jis yra; duoda jam visą savo dieviškąją prigimtį, laimę. Todėl Sūnus gali sakyti: “Kas mato mane, tas mato ir mano Tėvą. Tėvas yra manyje ir aš jame. . . Aš ir Tėvas esame viena”.
 
      O Sūnus mato esąs Tėvo meilės vaisius. Mato visą Tėvo tobulumą, gėrį laimę ir negali jo nemylėti. Myli Tėvą tokia pat gyva, begaline, visiška meile ir taip pat visiškai pasiveda Tėvui, kaip Tėvas jam. O ta Tėvo meilė Sūnui ir Sūnaus meilė Tėvui yra tokia pilna, tokia galinga ir gaivalinga, tokia tobula ir dieviškai begalinė, kad ii taip pat yra gyva asmenybė, trečiasis dievybės asmuo, Šventoji Dvasia. Štai dieviškosios meilės ir laimės pats giliausias ir intymiškiausias gyvenimas, patys gaivalingiausieji santykiai dalinimasis meile, laime.
      Bet ir to nepakako Dievui. Jis, atrodo, nori turėti dar daugiau dalyvių savo meilės laimėje. Jis sukuria žmogų “pagal savo paveikslą ir panašumą”. Duoda jam širdį, galinčią ir trokštančią mylėti ir mylint būti laiminga. Bet, pagal tolimesnį Šv. Rašto žodį, žmogus nebuvo pilnai patenkintas ir laimingas. Nors žmogui Viešpats pavedė visą pasaulį, pristatė Adomui visą kūriniją, Adomas nerado nė vieno panašaus į save, nerado, su kuo galėtų dalintis giliausiu savo širdies troškimu—meile. Ir Dievas taria: “Negera žmogui būti vienam. Sutverkime jam padėjėją, panašią į jį patį”. Ir sukuria Dievas moterį, ir pristato Adomui, palaimina juodu: “Aukite, dauginkitės, pripildykite žemę.” Adomas, matyti, įsimylėjo pirmąją moterį iš pirmo pamatymo: “Štai kaulai iš mano kaulų, ir kūnas iš mano kūno!... ir todėl žmogus paliks savo tėvą ir motiną ir laikysis savo moters ir du bus vienas kūnas...”
 
      Šitose keliose šv. Rašto eilutėse randame pačias pagrindines Dievo planų linijas vyro ir moters gyvenimui. Prie jų pridėję dar abiejų prigimties nuodugnesnes studijas, gauname visai aiškų šeimyninio gyvenimo vaizdą. O tas vaizdas parodys, jog moterystės gyvenimas turi būti dieviškojo Švenčiausios Trejybės gyvenimo atspindys.
 
V y r a s
 
      Dievo kūrėjo paveikslas. Jis gimęs nenuorama, kovotojas, valdytojas. Jo protas nuolatos rausiasi po gamtos paslaptis, ieško tiesos, stengiasi paimti savo rankon visą žemę ir jos gelmes, nusileisti į vandenynų dugną, iškilti aukščiau debesų, prasiveržti iki pat tolimų tolimiausių žvaigždžių. Mūsų laikų kultūra yra bent 95% vyriško proto, valios ir pastangų laimėjimai.
 
      Bet tas lakstymas, kovojimas, dirbimas, tie išradimai neįstengia pilnai pasotinti jo širdies, neneša jam pilnos laimės. Jo dvasia trokšta kažko daugiau.
 
Moters pašaukimas
 
      “Negera žmogui būti vienam. Sutverkime jam padėjėją. . .” Tie Šv. Rašto žodžiai gana aiškiai pasako moters paskyrimą pasaulyje. Ji skirta panaikinti“negero-vei”, sudaryti sąlygas, įnešti tai, be ko žmogui nėra gera. Tam Dievas apdovanojo moterį ypatingais savumais. Jei vyras sukurtas atvaizduoti Dievą kūrėją, valdovą, tai moteris yra jo gerumo, švelnumo, meilės paveikslas. Jos gabumai priderinti ramiam, tyliam, paslėptam namų gyvenimui. Jos protas ir širdis mieliau užsiima smulkesniais gyvenimo reikalais, kurie vyro beveik visai nedomina, bet kurie yra tokie svarbūs, “kad būtų gera”. Jai duota švelnesnė širdis, daugiau jautrumo, malonumo, kantrumo. Jei vyras gyvybės sėjėjas, tai ji tartum ta trąši dirva, kurioje gyvybė auga, klesti. Dėl tų jos savybių vyras ja žavisi, pats sušvelnėja, jos trokšta, iš jos semiasi įkvėpimo, energijos kurti, dirbti, kovoti. Kadangi moteris skirta vyrui, tai jos širdis žavisi vyro jėga, sumanumu, išmintimi; ji nori jam priklausyti, jam pasiaukoti, susukti jam jaukų lizdelį pareiti po dienos darbų ir kovos. Mylinti moteris visai pamiršta save, pasiaukoja mylimam vyrui ir taip vienas antrą papildo, praturtina. Tas jųdviejų vienas kitam pasiaukojimas, susijungimas pažadina juose naujas, iki šiol tartum snaudusias jėgas. Vyras tampa “tėvas”, moteris tampa “motina”. Tėvas ir motina, tai du pasaulio stebuklai. Tėviškumas ir motinystė du nauji, gilūs laimės šaltiniai.
 
T ė v a s
 
      Ar Tu, Kazy, pagalvojai kada, ką reiškia “tėvas”? Tai vyras jau nebe vien užkariautojas, valdytojas, perdirbėjas, bet vyras gyvybės kūrėjas, artimiausias Visagalio bendradarbis. Viešpats yra viso pasaulio kūrėjas, o tėvas to mažojo pasaulėlio, šeimos, kūrėjas. Vyras pasiaukoja savo žmonai be rezervų. To pasiaukojimo vaisius —kūdikis. Tai jo paties meilės, jo paties laimės vaisius, tai jo paties laimės ir meilės įsikūnijimas naujoje gyvybėje. Ir jis gali sakyti: “Tai kaulai iš mano kaulų, kraujas iš mano kraujo.”
 
 M o t i n a
 
      Bet vyras gali būti tėvas tik moters padedamas. “Tik motiniška žmona suteikia pasauliui tėvišką vyrą”, sako viena rašytoja. “Tik moteris motina atveria gilųjį tėvo meilės ir gyvybės šaltinį”. Niekada nebūtų tėviškumo stebuklo, jei nebūtų drauge ir motiniškumo stebuklo.
 
      Motina. Gera motina. Koks malonus žodis kiekvienai ausiai, koks mielas sutvėrimas kiekvienai širdžiai! Viktoras Hugo turi nepaprastai gražų puslapį apie motiną. “Jei aš ir visais atžvilgiais būčiau nieko nevertas, vistiek aš turėjau motiną. Ar tu žinai, ką reiškia turėti motiną? Ar tu ją turėjai? Ar tu žinai, ką reiškia būti kūdikiu? Vargšiuku, silpnučiu kūdikiu, alkanu, vienui vienu pasaulyje ir jausti, kad netoli tavęs, prie tavęs, kad ant tavęs lenkiasi, eina su tavim, tau einant; sustoja, tau stojant, šypsos, tau verkiant, moteris. . . Ne, tu dar nesupranti, kad tai ne moteris, o angelas, kurs žiūri į tave, kurs moko tave kalbėti, skaityti, mylėti; kurs šildo savo rankose tavo pirščiukus, tavo gležnutį kūnelį savo glėbyje, o tavo sielą savo širdyje. Iki tu mažas, ji duoda tau savo pieną; užaugusiam duoną ir visuomet savo gyvenimą. Tu šauki ją “Mama”, o ji tave “mano vaikuti” tokiu švelniu, tokiu jautriu balsu, kad pats Dievas džiaugiasi tais dviem žodžiais.” Aš dar pridėčiau, kad Dievui tiek patiko tiedu žodžiai, jog ir jis pats sudėjo visą savo dievišką meilę tardamas Marijai: “mama”. Ir vienai moteriškei Marijai, leido vadinti save “mano vaikuti”. Kiek meilės, kiek laimės tuose žodžiuose! Kokie turtai! Neįkainuojami viso pasaulio bankų valiutomis. Nors tu būtum ir milijonieriaus vaikas, bet jei neturėtum motinos, būtum tik vargšas našlaitis. O būk nors elgetos vaikas, jei tik turi mylinčią motiną, esi laimės milijonierius!
 
      Dar daugiau galima pasakyti. Motina yra artimiausia ir panašiausia į V. Jėzų Kristų. Jis myli ir todėl duoda mums savo kūną ir kraują valgyti, gerti, kad mus išaugintų amžinajam gyvenimui. Ir motina duoda vaikui savo kūną ir kraują, geriausius savo syvus, kad užaugintų jį ir šiam ir amžinam gyvenimui. Koks pasišventimas, koks nesavanaudiškumas sudėtas Kūrėjo jos prigimtin! Tame pasišventime, tame gyvenime kitu labui ji randa savo pačios laimę. Jei šiandien yra tiek daug nelaimingų moterų, tai tik todėl, kad jos “streikuoja”, kad nenori būti tuo, kuo Dievas jas yra sutvėręs. Kad jos nebėra dieviškosios meilės, švelnumo, ir laimės, ir pasišventimo nešėjos. Kad jos pamiršo pirmutinį ir vienintelį savo paskyrimą — gyventi ne sau, o tik tam, kad žmonijai būtų gera. Tik savęs težiūrinti moteris nėra tikra moteris. Motiniškumo nekenčianti moteris nebėra tikra moteris. Vaikų nemylinti moteris nebėra tikra moteris. Todėl ji ir neberanda laimės. Tik Dievo planą supratę ir priėmę, vyrai ir moters gali tikėtis laimės.
 
      Trumpai suglaudžiant šio laiško mintis, reikia pasakyti: begalinė dieviškoji meilė sukūrė vyrą ir moterį, kaip savo laimės vaisių ir paveikslą. Kaip toje dieviškojoje meilėje Tėvas pasiveda Sūnui ir Sūnus Tėvui, ir jų meilės bei visiško pasiaukojimo vaisius yra Šventoji Dvasia, taip panašiai moterystėje, vyras pasiveda moteriai, moteris vyrui ir tos jų meilės vaisius yra kūdikis. Šeimos gyvenimas yra kad ir silpnas dieviškojo Švenčiausios Trejybės gyvenimo atspindys. Taip suprasta moterystė yra kažkas brangu, nepaprasta, didu ir kilnu. Bet čia dar ne visas ir ne pats didžiausias moterystės grožis, ne pati giliausioji jos paslaptis. Kristus iškėlė moterystę į Sakramento garbę. Ką tat reiškia, pamatysime kitame laiške. Tuo tarpu Viešpats telaimina tave ir tepadeda Tau įsigilinti į čia išdėstytas mintis.
 
Tavo Kunigas Jonas