Artėdami prie naujojo žemyno, mes tolstame nuo Lietuvos. Kiekviena banga, pastumianti laivą pirmyn, kiekvienas laivo ratų pasisukimas mus tolina nuo senojo Europos žemyno, kur prie Baltijos jūros, prie Klaipėdos ir Palangos yra prisiglaudusi Lietuvos žemė.
 
     Ten kur seneliai Vilnius ir Kaunas stūkso, kur Nemunas, anot Adomo Mickevičiaus, apkabinęs Neri neša savo vandenis į jūrą, kur per krauju ir ašaromis paplūdusius laukus, pievas ir miškus plaukia Šešupė, Nevėžis ir Dubysa bei Šventoji, ten paliko toji brangiausia mums žemė, kuriai Praamžius suteikė tiek daug ir tokių kietų bandymų, kad ji galėtų tapti vis tobulesnė, kad išpirktų pablūdusios žmonijos, o dalinai ir savo, kaltes.
 
     Mes jau primiršome netolimą praeiti, mūsų žaizdos, gyvenimo dulkių apneštos, prigeso. Bet jos niekad neužges! Mūsų kelionės pradžioje, pradėjus tolti nuo Tėvynės laukų, jos atgijo visu žiaurumu. Mums vėl stojosi prieš akis toji tautos tragedija, kurios dalyviai buvome ir mes patys, kad dešimtys tūkstančių Lietuvos sūnų ir dukterų apleido savo tėvynę, nenorėdami būti sunaikinti mums jau pažįstamo grobuonio —bolševiko. Mums vėl atgijo nemiegotos naktys ne vien dėl to, kad bombų kruša siekė mus kelyje, bet ir dėl to, kad palikom neapgintą Tėvynę, kad joje, žiauriai naikinamoje, paliko sūnus, kartais motina arba tėvas, nespėję prisijungti prie bėgančios šeimos, o daugelio paliko seni tėveliai arba jų dar nesužėlę kapai.
 
     Prisiminėm mes ir Sibiran išvežtas motinas, tėvus, brolius ir seseris. Skaudžiais smūgiais pasikartojo gautieji iš anapus laiškai bei spaudos žinios apie mūsų žmonių naujus kapus ir Tėvynėje ir tolimam Sibire, kur šaltoji žemė vis daugiau ir daugiau priglaudžia mūsų tautos kankinių, kurie neišlaikė žiaurių bandymų arba krito bolševikų kulkos pakirsti. Taip, prisiminėm palaidotas viltis, kad, bolševizmą nugalėjus, ant savo namų slenksčio pasitiksim begrįžtančius nusilpusius kankinius arba organizuotu būdu juos parsigabensim Tėvynėn.
 
     Taip, fiziškai mes tolstame nuo Tėvynės. Atrodo, kad mūsų gyvos širdies gabalai išplėšiami iš mūsų krūtinių. Bet jei mūsų grįžimas Tėvynėn pasidarė galimas tik per Australiją, Kanadą ir Jungtines Amerikos Valstybes bei kitus emigracijos kraštus, tai ši mūsų kelionė, ateities akimis žiūrint, mus net ir fiziškai artina prie savo Tėvynės. Bet tas artėjimas virs tik tada realybe, kada savo dvasia mes išliksime gyvi lietuvių tautos kūno nariai, kada didžių visos tautos ir savo širdies žaizdų nenuslopinsime naujo gyvenimo triukšmu bei vien tik dolerių ieškojimu, o blogiausia, besaikiu alkoholio vartojimu. Kada Tėvynė silpsta nelygioje mūsų partizanų kovoje su Maskvos slibinu, kada kraujo, ašarų ir kančių taurė jau sklidina mūsų Tėvynėje, negalima būti susnūdusiems arba apsileidusiems! Visi kaip vienas, kas kuo išgalėdami, neškime savo dali ant tautos išvadavimo ir ant tautos išlikimo aukuro!
 
     Nuvažiavę, sustiprinkim seniau nuvykusių mūsų tautiečių likučius, jie labai daug nusipelnė Lietuvai, nors vienur kitur ir prarado savo tautai prieauglio dalį. Sustiprinkime jų parapijas, jų organizacijas bei spaudą. Būkime jautrūs ne tik bendriems tautos reikalams, bet ir tarpusaviuose santykiuose tiek su senais tiek su naujais emigrantais. Nepraraskim lietuviškos širdies! Neužmirškime, kad esame vaikai vienos ir tos pačios kankinamos motinos Lietuvos!
 
     Nepramiegokime Tėvynės laisvės aušros! Visi įsijunkime į laisvės žygį, kai ateis kovos valanda, o toji valanda gal jau artėja.
 
     Tenelieka nė vieno lietuvio tolimuose pasaulio kraštuose. Laikui atėjus, visi turime atsirasti Tėvynėje!
 
     Lai Dievas mums tai padeda!
 
   A. Mantautas, senj.
 
Atlanto vandenyne,
 
“Gen. Howze” laive,
 
1949 m. rudenį.