Spausdinti
 Gerbiamasis Tėve!
 
      Neiškenčiau nepaskaitęs Jūsų laiškų savu namiškiams. Visiems jie patiko. Tik viena mūsų kaimynė niekaip nesutiko, kad moterystė galėtų būti gražus dalykas.
 
      —    Tai paties velnio prasimanymas, ne Dievo! — šaukė susijaudinusi.
 
      —    Jei būčiau žinojusi, koks yra gyvenimas moterystėje, niekada nebūčiau tekėjusi.
 
      Nesuprantamas man jos jaudinimasis. Ką būčiau galėjęs jai pasakyti?
 
      Šeimos vardu dėkoju už pirmu du laišku ir nekantriai laukiame žadėto trečiojo.
 
Kazys
 
Mielasis Kazy!
 
      Susijaudinusiam žmogui geriau nieko nesakyti. Jūsų kaimynės gyvenimas moterystėje galėjo būti toks žiaurus, kad nestebėtina, jog jai atrodo esąs '‘velnio prasimanymas”. Iš tiesų, yra labai nelaimingų moterysčių. Bet jos yra nelaimingos ne todėl, kad būtų piktosios dvasios išgalvotos, o todėl, kad jos nėra pagal Dievo planą. Atsimink: be galo išmintingas ir geras Dievas gali turėti tik gerus planus. Žmonėms reikia stengtis tuos planus suvokti ir prie jų derintis. Bandysiu atskleisti Tau, kokia didybė ir koks grožis slypi moterystės sakramente.
 
 Sakramentas,
 
jei dar prisimeni, yra Kristaus įstatytas regimas ženklas pašvenčiamajai malonei Įsigyti. O pašvenčiamoji malonė yra ne kas kita, kaip paties dieviškojo gyvenimo kibirkštėlė. Visuose sakramentuose Dievas dalijasi savo prigimtimi su žmogumi. Tai reiškia, kad Dievas nori susijungti su žmogum ir padaryti jį dievišką. Padarydamas moterystę sakramentu, V. Jėzus norėjo, kad vyro ir moters vedybinis gyvenimas būtų drauge ir dieviškojo gyvenimo ugdymo šaltinis. Kad moters pasivedimas vyrui ir vyro moteriai būtų drauge glaudesnis jų susijungimas su Viešpačiu. Šv. Augustinas pabrėžia, kad moterystės sakramentas, panašiai kaip kunigystės kunigui, suteikia vedusiems naują, ypatingą, šventą galią viens kitą pašventinti, ir šios galios niekas nebegali iš jų atimti.
 
 “Ta paslaptis didelė”
 
rašo šventas Povilas efeziečiams apie moterystę. Didelė paslaptis todėl, kad moterystės sakramentas sumezga naują paslaptingą ryšį tarp vyro ir moters; ryšį, panašų į tą, kurs jungia Kristų su jo Bažnyčia (visais tikinčiaisiais, arba Eklezija).
 
      Kas yra Kristus Bažnyčiai? Pirmiausia tai jos Išganytojas. Savo krauju ir mirtimi jis gelbsti mus iš amžinojo pasmerkimo. Antra, Kristus yra Bažnyčios šventintojas, nes suteikė jai visas priemones nuodėmei sunaikinti ir padaryti tikinčiuosius Dievo vaikais. Trečia, Kristus yra Bažnyčios atbaigėjas, t.y. jis perkels ją Į amžinąją laimę.
 
      Moterystės sakramentas uždeda vyrui tas Kristaus pareigas. Kaip jis pats yra Bažnyčios galva, taip vyras yra moters galva, liudija tas pats šv. Povilas. Todėl vyras turi būti moters išganytojas. Šv. Augustino žodžiais tariant: “Jis privalo budėti, kad neatsimestų nuo tiesos nei jo žmona, nei sūnus, nei dukterys, nei pagaliau jo tarnai, nes jie yra atpirkti brangia kaina”. Kristus atpirko kančia ir mirtimi. Ir vyras turi būti pasiryžęs kentėti ir net kraują lieti už savo žmonos ir šeimos išganymą. Tai jis įstengs tik tada padaryti, jei tikrai mylės. Todėl ir tautų Apaštalas ragina vyrus: “Mylėkite savo moteris, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir pats save atidavė už ją”.
      Vyras turi būti šventintojas. Jis turi panaudoti Kristaus paliktus malones turtus “kad ją (moterį) pašventintų. . . tarpininkaujant gyvenimo žodžiui, kad ji būtų šventa ir nesutepta”.
 
      Pagaliau vyrui, kaip ir Kristui, turi labai rūpėti įvesti žmoną ir visą savo šeimą amžinojon laimėn. Štai, kokios šventos, kokios garbingos pareigos tenka vyrui, tėvui, šeimos galvai. Užtat tikrai krikščioniškose šeimose vaikai gerbia ir myli tėvą ne tiek už tai, kad jis davė jiems gyvybę, kiek už tai, kad yra paties Kristaus vietininkas, šeimos vyskupas, kunigas. Labai gaila, kad daugybė vyrų neturi jokios nuovokos apie tą savo didybę ir garbę. Kad jie pasitenkina patinėlio ir duonos uždirbėjo vaidmeniu. Gaila, kad daugybėje šeimų tik motina rūpinasi savęs ir vaikų dorinimu. Tėvui, atrodo, tai visai nerūpi. O iš tiesų niekas negali atleisti jo nuo tos pareigos.
 
 Moteris
 
krikščioniškoje šeimoje užima Bažnyčios vietą. Bažnyčia pirmiausia myli Kristų ir jo klauso. Taip ir “moterys tebūna pasidavusios savo vyrams, kaip Viešpačiui,” ragina tas pats šv. Povilas, “nes vyras — moters galva, kaip Kristus yra Bažnyčios galva”. Taigi, moters pirmutinė pareiga— šeimos galvai klusnumas. Daugeliui moterų tie žodžiai baisiai nepatinka. Kuone piestu šoka prieš tai, girdi, jos atiduodamos vyrų vergijon. Tai daro tik tos, kurios nesugeba rimčiau pagalvoti, kurios neturi gyvo tikėjimo ir visai nepažįsta Dievo planų. Dar ir tos moterys negali klausyti vyro, jei tas yra niekam netikusi šeimos galva: girtuoklis, apsileidėlis, bedievis ir panašiai. Tuo paskutiniu atveju tikrai moteris negali klausyti vyro ir turi imti šeimos valdžią į savo rankas. Bet tai yra ne pagal Dievo planą, tai yra šeimos blogybė, kurią reiktų stengtis pašalinti. O tos moterys, kurios turi tikrai krikščioniškus vyrus, kurios mato, kaip vyras supranta savo pareigas ir kaip jis stengiasi būti joms antras Kristus, tos neturi jokio vargo paklausyti vyro.
 
      Bažnyčia saugoja tikėjimą. Moteris šeimoje irgi saugoja tikėjimą: vyro ir vaikų. Bažnyčia palaiko krikščioniškuosius gerus papročius. Moteris šeimoje palaiko šventas mūsų Bažnyčios ir tautos tradicijas Bažnyčia visada yra “laukianti”, tai yra, vis laukia šviesesnės, dieviškesnės ateities, vis neša žmonijai didžią viltį ir meilę. Ir moteris šeimoje turi būti didžių kilnių daiktų nešėja, vilties ir meilės puoselėtoja. Popiežius Pijus XI yra pasakęs: “Moteris šeimoje turi meilės pirmenybę”.
 
      Matai, mielasis Kazy, kokie nepaprasti, šventi ir didingi dalykai yra sukrauti moterystės sakramente! Su kokia pagarba turėtų vyras ir žmona žiūrėti į viens kitą! Juk jie artimiausi Dievo ir Kristaus bendradarbiai! Žemiškasis moterystės gyvenimas kartu tampa dangišku, dieviškojo gyvenimo atvaizdu. Kita vertus, kokie baisūs nuostoliai, kai vedusieji nemato vienas kitame jokio aukštesnio prado. Jie iš savo moterystės negauna nė šimtosios dalelės to, ką jie turėtų gauti pagal Dievo planus.
 
      Turėdamas laiko, pasiskaityk Naujajame Testamente šv. Povilo laišką efeziečiams, ypač penktame skyriuje, nuo 22 iki 33 eilutės.
 
      Sveikinimai Tavo mieliesiems tėveliams! Lik ir Pats sveikas.
 
Tavo Kunigas Jonas

      “LAIŠKAI LIETUVIAMS” leidžiami Tėvų Jėzuitų kas mėnesį. Redaguoja T. Juozas Vaišnys, S.J. Redakcijos ir Administracijos adresas: 8101 Champlain Ave., Chicago 19, Illinois, U.S.A.
 
Metinės prenumeratos kaina 1 doleris, atskiras numeris 10 centų.
 
      “LAIŠKAI LIETUVIAMS” (Letters to Lithuanians) Published monthly by the Jesuit Fathers. Office of Publication R.F.D. 2, Putnam, Conn.    Subscription $1.00 yearly. “Application for entry as second class matter is pending”. April, 1950. Vol. 1 No 3
 
Vinjetės dail. Vijeikio