Ar jie pasigailėjimo verti?
Brangus Kunige,
Aną kartą, atsakydami į klausimą, dėl ko kunigai neveda ir vienuolės neteka, aiškinote, kad už ši pasiaukojimą jie verti pagarbos. Aš sutinku, kad jie yra verti pagarbos, bet dar pridėčiau du žodžiu “ir pasigailėjimo”. Tikrai, man atrodo, kad kunigai verti pasigailėjimo, tai yra nuskriausti žmonės- Pasakykite, ar tai ne žiauru: visiems yra leista mylėti, tik katalikų kunigui ne!
Sofija B-nė
Mieloji,
Nežinau nė kaip atsidėkoti už gerą širdį ir už jautrią užuojautą! Šv. Povilas savo laiškuose taip pat kartais paliečia ši klausimą. Ir jis gailisi ir reiškia užuojautą. . . tik ne kunigams bei vienuolėms. Štai ką jis rašo: “Jei vedi moteri, nenusidedi; ir jei mergaitė išteka, nenusideda. Tačiau tokie turės kūno vargų; aš gi jūsų gailiuos” (1 Kor. 7, 28). Ne, brangioji, katalikų kunigui niekas nedraudžia mylėti. Priešingai, jis gali ir turi daugiau mylėti, negu kiti, jo meilė neturi ribotis vienu kitu asmeniu, bet apimti visus. Kad būtų aiškiau, kas yra tikroji meilė, prašyčiau dar kartą paskaityti pereito “Laiškų Lietuviams” numerio straipsniuką “Mylėti draudžiama!”
Man atrodo, kad ne pasigailėjimo yra verti kunigai ir vienuolės, bet švento pavydo. Jie nepasitenkina žemiškais dalykais, bet ieško dangiškų. Jų nevilioja blizgantieji stiklo gabaliukai, tik tikri perlai.
Ar tai nedrums mūsų laimės?
O štai ką mums rašo šaunus jaunuolis, sportininkas Vytautas K.: “Aš labai domiuosi sportu, jeigu negalėčiau žaisti krepšinio ir futbolo, būčiau nelaimingas. Bet sakoma, kad Danguje tokių žaidimų nebus. . . Taip pat Dangaus laimę, man atrodo, mažins ir tai, kad ten vieni turės daugiau garbės, kiti mažiau.”
Krepšinis ir futbolas Danguje!
Brangus Vytautai,
Stenkis tik patekti Į Dangų ir tikrai būsi laimingas, niekas ten Tavo laimės ir džiaugsmo nedrums! Neįstengi įsivaizduoti, kaip galėtum būti laimingas, nežais-damas krepšinio ir futbolo? Žinok, kad didžiausias laimės ir džiaugsmo šaltinis Danguje bus pats Dievas. Žinau, kad Tau yra sunku tai suprasti. Bet atsimink, kad šioje žemėje mes tik sapnuojame, po mirties atsibusime, atsidarys mūsų akys ir pradėsime žiūrėti į visus dalykus pagal jų tikrąją vertę. Tada pamatysime, kad didžiausias mūsų meilės objektas yra Dievas, nes tik Jis vienas mus tikrai myli, Jis yra geriausias mūsų Draugas, didžiausias Geradarys, tikras Tėvas. Būti drauge su Juo, Jį mylėti ir būti Jo mylimu, mums bus didžiausia laimė.
Manai, kad gal kada nors nusibos? Bet ar nusibosta sužieduotinei būti šalia mylimojo? Ne, juo daugiau juodu bendrauja, tuo labiau didėja jų meilė. Nereikia neigti, kad Danguje bus ir kitokių “pramogų”, bet apie tai mes čia maža tegalime nusivokti, pamatysime, ten patekę.
Dėl krepšinio ir futbolo būk visiškai ramus, jei šiuo sportu ten ir netektų užsiiminėti, dėl to visai nesijaudinsi. Gal galėsi geriau suprasti iš pavyzdžio. Jeigu žindančiam spenuką kūdikiui arba su lėle žaidžiančiai mergaitei pasakysi, kad jie užaugę šių dalykų nevartos, tai jie labai nuliūstų, nes nesuprastų, kaip be šių“brangeny-bių” galėtų būti laimingi. Bet pasakyk, ar Tu dar gailiesi, kad nevartoji spenuko? Šypsaisi. Taip, dar labiau šypsosimės Danguje, prisiminę savo rūpesčius ir nemiegotas naktis dėl tuščiausių ir vaikiškiausių dalykų.
Publika koncerto salėje
Kitas klausimas, kurs sukelia Tau nerimo, tai, kad ne visi Danguje džiaugsis ta pačia garbe: vieni jos turės daugiau, kiti mažiau pagal žemėje Įsigytus nuopelnus. Ir dėl šios nelygybės nė vienas neliūdės. Įsivaizduok didelę koncerto salę. Scenoje groja puikus orkestras gražiausius meno kūrinius. Toje salėje yra Įvairiausių žmonių: ir žymių muzikų, ir šiaip inteligentų, turinčių daugiau ar mažiau išlavintą muzikos skoni, ir paprastų ūkininkų bei darbininku.
Visi klausosi tos pačios muzikos, visi ja gėrisi, bet ne visi vienodai jaučia jos grožį. Tačiau nė vienas negalvoja apie kitus, jis jaučiasi laimingas, kad gali tame koncerte dalyvauti. Paprastas žmogelis bus pilnai patenkintas gražiais traliavimais; inteligentas bus sužavėtas, klausys be žado, gal ir kokia ašara iškris; o muzikas viską gyvente pergyvens, prieš jo akis stos gyvi vaizdai, jis aiškiai pajus džiaugsmą ar liūdesį, laimę ar kančias, viltį ar nusiminimą bei kitus muzikos atvaizduojamus jausmus. Štai koks skirtumas, nors muzika ta pati!
Panašiai bus ir Danguje: kiekvienas matys tą patį Dievą, džiaugsmo, laimės ir meilės šaltinį. Kiekvienas bus pilnai laimingas, bet daugiau džiaugsmo, laimės ir meilės jaus ta širdis, kuri šioje žemėje bus daugiau kentėjimais ir aukomis tam paruošta.
Dievas ir pažanga
Didžiai Gerbiamas Redaktoriau,
Labai būčiau dėkingas, kad “Laiškuose Lietuviams” atsakytumėt į šį klausimą ir išblaškytumėt tas abejones, kurios mane dažnai kankina. Mes turime pripažinti, kad žmonijos civilizacija eina dideliais žingsniais pirmyn. Radijas, televizija, atominė bei vandenilio bomba, pagaliau penicilinas medicinos srity yra stebėtini išradimai. Jeigu ir toliau tokiu greičiu eis mūsų pažanga, tai žmogus, gal būt, galės ir gyvybę ant žemės sukurti. Tada jis turėtų teisės išdidžiai pasakyti: “Aš esu vienintelis pasaulio valdovas, Dievas man daugiau nereikalingas!”
Už atsakymą iš anksto dėkodamas,
Jūsų Stepas K.
Mielas Stepai,
Tikrai paskutiniais dešimtmečiais mokslas skuba dideliais šuoliais pirmyn. Atrodo, kad žmogaus protas stebuklus daro. Bet kas iš to? Tai yra tik įrodymas, kad mūsų protas yra be galo vertinga Dievo dovana. Žmogaus prote atsispindi bent dalelė begalinės Dievo išminties. Juo labiau žmogus pastebi savo proto tobulumą, juo daugiau jis turi nusižeminti prieš tą aukščiausiąjį Protą, juo daugiau turi būti dėkingas Dievui, be kurio pagelbos visa žmonijos kultūra žlugtų per vieną minutę.
Šia proga noriu Tau papasakoti gražų aprašymą, pavadintą “Maištas prieš saulę”, kurį esu skaitęs, būdamas Italijoj Kartą Žmogus išdidžiai tarė Saulei:
— Pagaliau man neesi reikalinga, galiu apsieiti be tavęs!
— O kas tau duos maisto? — nuolankiai paklausė Saulė.
Išdidžiai atsakė Žmogus:
— Mano išradimai!
— Bet kas tau duos šilimos? — vėl klausė Saulė.
Tuoj atkirto Žmogus:
— Akmens anglys ir nafta!
— Ir kas tau duos šviesos? — tęsė Saulė.
Pasipūtęs Žmogus trumpai atšovė:
— Elektra!
—- Tebūnie tavo valia, — ramiai atsakė Saulė ir nusileido.
Kitą rytą Saulė neužtekėjo; vidudienį dar tebemirgėjo žvaigždės juodame danguje. Žmogus buvo visiškai ramus. Bet po dvidešimt keturių tamsios nakties valandų jautė šaltį. Tada tarė:
— Rytoj daugiau anglių liepsiu mesti Į krosnis ir uždegti daugiau elektros lempučių gatvėse bei keliuose.
Ir taip buvo padaryta.
Antrą dieną susmuko nuo šalčio ir tamsos javai, nušalo medžiai ir kiti augalai. Tarė žmogus:
— Šimteriopai padidinsiu mano laboratorijų produkciją.
Ir taip buvo padaryta.
Bet trečią dieną sušalo visas vanduo. Vandenynai tapo lygūs, kaip stalas. Suledėjo upės ir ežerai. Iššalus vandeniui, neveikė nė elektros stotys, sustojo visos mašinos, visur viešpatavo neapsakoma tamsa. Tada tarė Žmogus:
— Pertvarkysiu elektrines mašinas, dabar jas varysiu anglimis ir benzinu.
Ir taip padarė.
Tačiau ketvirtą dieną pasibaigė ir anglys su benzinu. Tada Žmogus pradėjo kirsti ir deginti miškus, sudegino visus medinius baldus ir įrankius, bet negrįžo šviesa, nebuvo judėjimo, o šaltis dar padidėjo.
Tada Žmogus metė į ugni muziejų eksponatus, pinakotekų ir galerijų paveikslus, visų bibliotekų knygas, visus mokslo veikalus, išgelbėdamas tik tris: Homerą, Virgilijų ir Dantę. Norėjo bent kiek pasišildyti prie ugnies, kurioje degė VISA PASAULIO KULTŪRA. Bet nerado šilimos. Tada metė į ugni ir Homerą, Virgilijų, Dantę. .. Blykstelėjo vieną akimirką ugnis ir užgeso. Dingus paskutinei šviesos kibirkštėlei, žmogus krito žemėn ir verkė. Šaltis jam suparaližavo kojas, rankas, pradėjo spausti širdį. Prieš užmerkdamas amžinai akis, Žmogus jas įsmeigė į žvaigždėtą dangų ir tarė:
— Buvau kvailas.
Tada Saulė vėl sužibo danguje ir pradėjo skleisti suledėjusioj žemėj šviesą ir šilimą. Reikėjo iš naujo atkurti mirusį pasaulį.
Taip, brangus Stepai, jei kartą neužtekėtų saulė, tai visa pasaulio kultūra žūtų per keletą dienų. Dar blogiau būtų, jei Dievas nusigręžtų nuo pasaulio.