Spausdinti
 (Skiriu jauniausių lietuvių jėzuitų motinoms)
 
      Giliai įsmigo man į širdį mano motinos rauda ir ašaros, kai, vykdamas į vienuolyną, su ja atsisveikinau. Nuoširdžiai atjaučiu todėl ir Tavo, jauniausių mano brolių Kristuje, Motina, skausmą, kurį pergyvenai, leisdama sūnų į vienuolyną. Tačiau ne guosti ir raminti Tave noriu šiuo laišku — to Tau jau nebereikia, nes Tu pati, giliai tikinti Motina, aukos dvasioje besimelsdama, supratai Viešpaties valią, supratai, kad Dievas tos aukos iš Tavęs norėjo, ir dabar esi patenkinta, net džiaugies . . .
 
      Pagarba ir dėkingumas verčia mane tik pasakyti bei priminti tai, kas Tavo džiaugsmą ir laimę galėtų dar padidinti.
 
      Didis Tavo troškimas sūnui laimės prasidėjo, kai sužinojai, kad Visagalis suteikė Tau didžią dovaną — naują žemės ir dangaus pilietį — kūdikį. Jau tada visus Tavo norus ir troškimus stelbė tas pats noras, kad tik jis būtų laimingas! Vėliau kiekvienas jo nusišypsojimas ir krykštavimas džiugino Tave ypač dėl to, kad tai buvo mažutis Tavo jam trokštamos laimės ženklas. Viską Tu padarei ir atlikai, nepaisydama jokio vargo, rūpinais, auginai jį, saugojai nuo blogo, mokei ir vedei prie gero, prie laimės.
 
      Gilus Tavo tikėjimas aiškiai sako, kad kiekvieno žmogaus tikroji laimė glūdi tik Dievuje, tik Jis — Dievas gali žmogų padaryti tikrai laimingą. Tik Apvaizdos Troškimus įspėdamas ir juos vykdydamas, žmogus randa sau tikrąją laimę. Todėl daug Tu meldeis už savo sūnų, kad Visagalis padarytų jį laimingą.
 
      Žinome taip pat, kad Dievas ne visiems žmonėms dalina vienodas malones, ne iš visų Jis nori vienodo dėkingumo. Drąsiai betgi galime tvirtinti, kad Tavo sūnus, tiesa, ne be Tavo pasiaukojimo ir už jį maldaujančių ašarų, gavo vieną iš didžiausių žmonėms žemėje tiekiamų malonių — pakvietimą aukotis, dirbti ir kovoti didesnei Dievo garbei ir sielų naudai. Kai po rimto apsisvarstymo jis ryžosi eiti ten, kur Viešpats šaukia, drebančia ranka palaiminai jį ir bučiuodama aukojai Dievui brangiausią dovaną — savo mylimą sūnų.
 
      Nebeminėsiu vienuolyne jo atrastos ramybės, džiaugsmo, laimės, nes tai jis pats gražiai aprašė savo pirmame ir kituose laiškuose iš naujokyno (Tu saugoji tuos laiškus, kaip brangią relikviją). Atrodo, Mamyt, kad ir Tavajai laimei pakaktų tik žinoti, kad sūnus yra tikrai laimingas. Bet Tavo laimę ir džiaugsmą dar kai kas keleriopai padidina.
      Man atrodo, kad Tavo auka, kurią padarei, leisdama sūnų į vienuolyną, turi panašumo į šv. Mišių auką. Šv. Mišiose Dievui mes aukojame duoną, vyną ir kitas aukas; Dievas mūsų aukas priima, pašvenčia, pakeičia jas savo Sūnaus Kūnu ir Krauju, po to grąžina jas mums šventoje Komunijoje. Panašiai ir Tavo sūnų Dievas pakvietė, priėmė; Jis pakeis bei pašvęs jį, padarydamas savuoju draugu ir atstovu, savo darbininku ir kariu, po to grąžins vėl jj Tau su visais jo darbo vaisiais, nuopelnais ir malonėmis. Tiesa, toji “komunija”, tas bendravimas, atgavimas ir gavimas tobuliausiu būdu bus išpildytas tik danguje, kai mes vėl su savo artimaisiais susitiksime, vienas kitą pažinsime ir kartu gyvensime amžiname Viešpaties džiaugsme. Bet ir čia žemėje Dievas nesileidžia pralenkiamas dosnumu. Kai apaštalai kartą paklausė, ką iie gaus už visa tai, ką paliko, Kristus atsakė: “Kiekvienas, kurs palieka namus, ar brolius, ar seseris, ar tėvą, ar motiną, ar moterį, ar vaikus, ar dirvas dėl mano vardo, gaus šimteriopai ir paveldės amžinąjį gyvenimą” (Mt. 19, 29). Tas pats Kristaus pažadas galioja ir mūsų laikų apaštalams. Bet argi sūnaus — apaštalo nuopelnai, garbė ir visa kita nėra kartu ir jo motinos teisėta nuosavybė?
 
      Vienuolio — kunigo Motina, kai Tavo sūnus krikštu, malda, auka, nuodėmių atleidimu ar savo žodžiu bei veikimu amžinybei laimi naują pilietį, tas žmogus yra ypatingu būdu jo dvasios “laimikis”, jo sūnus, kurį jis, Kristaus jam suteikta salia, tarsi pagimdo amžinam gyvenimui. Betgi ar tas žmogus netampa kartu ir Tavo sūnumi. Argi už savo amžinąją laimę jis neturės būti dėkingas ir Tau, kuriai Dievas suteikė malonę būti apaštalo motina?!
 
      Tavo sūnus dabar yra mūsų tikras brolis Kristuje, o Tu ir mūsų Motina! Štai viena iš Jūsų neseniai man rašė: “Jūs ir visi Jėzaus Draugijos nariai man dabar atrodote kažkas mano sūnaus...” Ir mes puikiai jaučiame Tavo, Mamyt, motiniškos meilės dvelkimą, nes per Kristų ir su Kristumi esame tikri broliai ir todėl tikri Tavo sūnūs. Ar žinai, kiek tokių sūnų Tu dabar turi? . . . Jėzaus Draugija šiuo metu jau skaičiuoja per 30,000 narių!
 
      Dar vienas dalykėlis. Berods, visi vienuolynai dalinasi savo dvasiniais turtais, nuopelnais bei malonėmis su tais žmonėmis, kurie savo medžiagine auka jiems daro gera. Tai visai teisinga, nes dažnai be tos materialinės geraširdžių žmonių pagalbos vienuolynai neįstengtų daug ko nudirbti. Dėl to tikimės, kad tą “kooperaciją” — bendradarbiavimą laimina ir Dievas. Jeigu tad materialinė auka geradariui duoda teisę dalyvauti vienuolijos nuopelnuose, argi gali būti tas dalyvavimas sulaikytas tiems geradariams, kurie paaukoja vienuolynui savo širdies bei kraujo auką — savo sūnų ar dukrą?!
 
      O kad šias mintis nuoširdžiai apsvarstytų tos motinos, kurios iš savo vaikų laukia vien tik materialinių turtų ir dėl jų kartais net priešinasi vaikų dvasiniam pašaukimui! Kokią baisią atsakomybę prieš Dievą jos užsitraukia tokiu savo elgesiu! Tu, Mamyt, esi ne iš tų.
 
      Tebūnie visad kupina Tavo širdis džiaugsmo, kurį Dievas jau čia žemėje gausiai teikia Jį mylintiems ir Jam nieko neatsakantiems.
 
Nuoširdžiai Tave mylintis, visad dėkingas
 
Tavo sūnus Kristuje
 
Br. P. Kleinotas, S. J.

      Kas nori suprasti ir kitus įtikinti, kad visa tai, kas yra kalbama apie nežmoniškus komunistų žiaurumus Lietuvoje, nėra propaganda, bet gryniausia tiesa, teįsigyja angliškai parašytą knygą “GENOCIDE”. Kaina 2 dol. Rašykite šiuo adresu: M. Jazbutis, 7257 S. Talman Ave., Chicago 29. 111.