Kartą jaunimo rekolekcijų metu kalbėjau apie santykius tarp berniukų ir mergaičių. Sakiau, kad glamonėtis ir bučiuotis, dar neesant susižadėjus, dažnai yra nuodėmė. Šis pasakymas sujudino visus, lyg širšes. Po konferencijos tuoj gavau keletą laiškų. Viename iš jų buvo rašoma:
‘"Didžiai Gerbiamas Kunige,
Klausydama Jūsų konferencijos, padariau išvadą, kad jeigu yra nuodėmė bučiuotis ir glamonėtis su priešingos lyties asmeniu, dar neesant susižadėjus, tai, be abejo, turėtų būti nuodėmė ir mintimis tai daryti. Bet nejaugi, Kunige, Dievas uždraustų mergaitei skrajoti su savo fantazijos sukurtu princu svajonių pasaulyje, justi jo karštą pabučiavimą bei glamonėjimą? Aišku, aš nekalbu apie neskaisčias mintis ir jausmus — Dieve gink — priešingai, tas išsvajotas “riteris” mergaitės fantazijoje dažniausiai būna nepaprasto kilnumo ir nežemiškų ypatybių įkūnijimas. Atleiskite už tokį atvirą pasisakymą, bet jeigu tas yra nuodėmė, jeigu yra uždrausta svajoti — nėra teisybės! Tad kam pagaliau Dievas mums sukūrė tokią nenuoramą širdį, kuri bent svajonėse aprimsta, pailsi . . . Juk, bendrai, mergaitė daugiau gyvena svajonėmis, negu realybe.
Jus gerbianti Violeta
Atsakydamas Tau, brangioji Violeta, įsivaizduoju šimtus jaunuolių, mergaičių ir berniukų, kuriuos panašūs klausimai kankina, kurie svajoja, skraido po pasakiškus pasaulius su savo fantazijos sukurtais “princais” ir “princesėmis”. Ar tai yra negalima, ar tai būtų nuodėmė? Klausiančiu žilgsniu, išplėstomis akimis Tu lauki atsakymo. Koks jis bus? . . .Žiaurus?. . . nemalonus? ... o gal palankus?. . .
Gali visiškai įsitikinti, kad atsakymas stengsis būti kuo palankiausias. Bet žinai . . . visuomet ir visur yra ribos . . .
— Meilei nėra ribų! — atkirsi.
Taip, tikrai. Bet, tur būt, skaitei pereituose šio laikraštėlio numeriuose, kad kaltais meile yra laikoma tai, kas visai nėra meilė. O tada tenka smarkiai apsivilti ir gailėtis .
Jaunuoliškos svajonės
Baigei savo laišką šiais žodžiais: “Juk, bendrai, mergaitė daugiau gyvena svajonėmis, negu realybe”. Bet nemanyk, kad tik mergaitė. Brendimo laikotarpy panašiai yra ir su berniukais. Ir jie daugiau ar mažiau palinksta į melancholiją, mėgsta svajoti, kurti pasakiškus pasaulius. Niekas nesakys, kad tos svajonės būtų neskaisčios, nuodėmingos. Svajojama tik apie tai, kas kilnu, gražu, idealu. Nežiūrima žemyn į pilką žemę, bet aukštyn į mėlyną dangų.
Aukštą dangų pamylėjo,
blaivią jo skaistybę;
sau akis susižavėjo
mėlyna gilybe.
Bet nenorėčiau sutikti su Tavim, Violeta, kad tokiose svajonėse širdis nurimsta, pailsi . . . Man atrodo, kad dažniausiai būna priešingai. Taip sako ir Maironis:
Nenurimstanti ieško dvasia to,
kas dora, gražu ir kilnu;
žiba ašaros man akyse,
apsigavusiam mielu sapnu;
bet ant žemės ieškot idealo,
tai vien troškulį kęsti Tantalo.
Gali svajoti apie tą savo “princą”, apie tą “riterį”, apie tą kilnų, nepaprastą sutvėrimą (deja, sutvertą tik Tavo fantazijos!), bet kai pabusi iš to sapno, pamatysi, kad šios žemės “princai” ir “riteriai” jokiu būdu neprilygsta tam, kurį buvo sukūrus Tavo laki fantazija. Paskraidžius saulėtose dangaus mėlynėse, nėra per daug malonu nusileisti vėl į šią vargingą, miglotą mūsų žemę.
Tas vaizduotės skrajojimas gali Tave užliūliuoti, nuraminti ir sužavėti tik labai trumpam laikui. Kai atmerksi akis ir vėl susidursi su realybe, ji Tau atrodys dar žiauresnė ir liūdnesnė, negu pirmiau. Taigi, tos svajonės Tau nieko gero neduos. Tik praleisi veltui daug laiko, tapsi vis labiau apsileidusi savo pareigose, o jei eini mokytis, tai apie tai pradės garsiai kalbėti ir Tavo pažymiai . . .
Nenuorama širdis
— Bet argi čia mano kaltė,—sakysi,— kam Dievas man davė tokią nenuoramą širdį?
Taip, žmogaus širdis yra tikrai nenuorama. Dėl jos kiekvienas turi tiek kentėti! Bet jeigu Dievas ją davė, tai, matyt, žinojo kam. Atsimeni, kai buvai dar mažesnė, tos savo širdies visai nejautei. Atrodo, kad kitaip ji tada ir plakė. Nė nenuorama nebuvo. Lengva atspėti, koks būtų Tavo atsakymas, jei Maironio žodžiais paklausčiau:
Aš nežinau, brangi sesute,
ar šluostei ašaras varguos,
kada mylėjai vien motutę
ir sargą — angelą danguos.
Aš nežinau, ar ko gailėjos
ramiai tebmieganti širdis,
kada neliūdo, neilgėjos
vienuolė tavo paslaptis.
Ar kiaurą naktį lig aušrinės
akių sumerkti negavai,
kada, prispaudus prie krūtinės,
tiktai kryželi bučiavai?
Kai tavo sąžinė jausminga
kas dieną vystėsi skaisčiau,
ar nebuvai tada laiminga?
Aš nežinau; atspėt bijau . . .
Bet taip greitai prabėgo tos laimingos dienos, šviesios kūdikystės jau nebėr. Dabar jau atėjo kitokios dienos . . .
Kitų dienų kita saulutė
tau sužavėjo akeles,
ir užmiršai dabar, sesute,
linksmąsias savo daineles.
Žemyn nusviro ant krūtinės
galvutė nuo jaunų pečių,
o mintys sunkios, begalinės
iš erdvių slenka paslapčių.
Jų neapveiksi, neužspausi,
gyvatos žengdama taku,
tik valandoj karčioj paklausi:
—Kodėl, Dievuli, taip sunku?
Bet, žinai ką? Aš čia drįstu nesutikti su Maironiu ir Tau noriu pasakyti, kad jeigu tose karčiose valandose turėsi drąsos ir jėgos kreiptis į Dievulį ir Jo paklausti, dėl ko yra taip sunku, tai gausi ir Tave nuraminantį atsakymą. Tada galėsi apveikti ir tas sunkias, begalines mintis. Gal būt, geriau suprasi ir, kam Jis Tau sutvėrė tą nenuoramą širdį. Dievas, tverdamas jau pirmą širdį, turėjo aiškius planus. Jis norėjo, kad to žmogaus širdis būtų nenuorama, kad ji vis ilgėtųsi kitos širdies ir nurimtų tik, su ja susijungus. Iš meilės Dievas sutvėrė žmogų, iš meilės tarp vyro ir moters tęsiasi ir toliau Jo tvėrimo darbas. Kad nebūtų tos nenuoramos širdies, nebūtų meilės, nebūtų pasaulyje nė žmogaus.
Nuodėmė ar dorybė?
—Kas ir reikėjo įrodyti! — gal triumfuodama atsakysi. — Vadinas, meilė yra kilnus dalykas, tas ilgesys ir svajonės taip pat yra visiškai pagal Dievo planus. Taigi, galima ilgėtis kitos lyties asmens, galima apie jį svajoti. O jeigu galima mąstyti, tai galima ir daryti. Užtat bučiuotis ir glamonėtis negali būti nuodėmė, priešingai, tai yra meilės įrodymas, todėl girtinas dalykas, graži dorybė.
Atrodo, kad tai būtų labai logiškas galvojimas ir dar logiškesnės išvados. Bet jei geriau pagalvosi, pamatysi, kad čia logikos labai trūksta. Tu sakai, kad meilė yra šventas dalykas, o bučiavimasis ir glamonėji-masis yra meilės Įrodymas, todėl ir bučiuotis bei glamonėtis yra šventas dalykas.
Taip, bučiuotis ir glamonėtis gali būti šventas dalykas, bet gali būti ir nuodėmė. Žiūrint, su kuo, kaip ir kada. Jei vyras ir žmona mylėsis, bučiuosis ir glamonėsis, tai bus geras dalykas. Apie tai jie gali ir mąstyti, nes paprastai, ką galima daryti, apie tai galima ir galvoti. Jei vyras ar žmona mąsto apie tokius dalykus, kurie jiems yra leisti daryti, tai tokios mintys nėra nuodėmingos. Bet jeigu bučiuosis ir glamonėsis jaunuolis ir jaunuolė, kurie nėra susižadėję ir nėra pasiryžę ateity sukurti šeimą, tai toks jų elgesys gali būti nuodėmingas, nors ne visuomet.
Jei sutikęs kitą arba atsisveikindamas su juo, vietoj paduoti ranką, jį pabučiuosi be jokių blogų minčių, ir tai galėsi daryti net savo tėvų ar kitų žmonių akyvaizdoje, tai toks bučiavimasis nebus nuodėmingas. Bet jeigu kitą bučiuosi ar leisi, kad tave bučiuotų, tik norėdamas jausti ar bent dalinai patenkinti lytinį patraukimą, toks veiksmas bus, be abejo, nuodėmingas.
Kad bučiuotis ir glamonėtis, dar neesant susižadėjus, nėra geras dalykas, Tau yra sunku suprasti tik tada, kai perdaug poetiškai ir abstrakčiai galvoji apie meilę. Jei pagalvotum konkrečiau, pamatytum, kad vengti tų bučkių yra labai protinga ir visai naturalu. Manau, kad Tu geriau tai suprasi ir įsitikinsi, jei pastatysiu porą klausimų. Atsakyk man atvirai, ar tas Tavo išsvajotas “princas” norėtų Tave vesti, jeigu jau būtum kitų išbučiuota ir išglamonėta? Ar tas “princas” Tau būtų toks idealus ir mielas, jei žinotum, kad jis jau daugelį kitų mergaičių yra bučiavęs ir glamonėjęs?
Manau, Tu trokšti, kad pirmas jo pabučiavimas ir pirmas apkabinimas bei priglaudimas prie širdies būtų Tau . . .
Platoniška meilė
Iš to, kas buvo pasakyta, jau gali padaryti išvadą, ar galima mylėtis, bučiuotis ir glamonėtis platoniškai, t.y. tik mintimis. Jei galvosi ir gėrėsiesi tokiais dalykais, kuriuos daryti būtų nuodėmė, tai ir tos mintys bus nuodėmingos. Bet jeigu svajosi apie tai, kas yra leista, tai nebus jokios nuodėmės.
Tau yra leista, kai ateis laikas, susirasti mylimą “riterį”, apie kurį kalbi savo laiške. Tu galėsi su juo susižadėti, už jo ištekėti ir sukurti šeimą. Galėsi glamonėtis, bučiuotis ir kitokiais gražiais būdais rodyti jam meilę. Galėsi tapti motina, turėti vaikučių, kas dar labiau padidins ir sustiprins judviejų meilę. Apie visa tai Tu gali svajoti, galvoti, nes tai yra Tavo idealas. O galvoti apie idealus negali būti jokios nuodėmės.
Tokios svajonės nebūtų geros tik tada, jeigu jos Tave per daug suerzintų, stumtų į nuliūdimą, atimtų norą dirbti. Jeigu Tu nori būti rami ir linksma, neleisk laiko veltui, nesvajok per dienų dienas, bet stenkis būti visuomet kuo nors užsiėmusi.
Savo būsimą laimę užtikrinsi ne svajonėmis, bet rimtu pasiruošimu, darbu ir mokslu. Kai prisimeni tą savo būsimą “riterį”, tuoj klausk savęs, kuo jam galėsi suteikti daugiau laimės, ko jis iš Tavęs laukia. O jis, jeigu tikrai bus riteris, o ne vėjavaikis, iš Tavęs laukia tyros širdies ir sugebėjimo būti gera šeimos motina.
Juozas Vaišnys, S. J.
Administracija dėkoja
visiems kokiu nors būdu parėmusiems mūsų laikraštuką. Ypatingai esame dėkingi ponui ir poniai Šidlauskams ir panelei N. Kubilinskaitei, Čikagoje. Kilnų darbą atliko N.N., Lawrence, Mass., užsakydamas šimtui tremtinių Vokietijoje “Laiškus Lietuviams”.
Visi platintojai turi teisę kas dešimtą egzempliorių gauti nemokamai.