Brangioji Mama,
Parėjau namo. Pavargęs, išsisėmęs. Klaidžiojąs žvilgsnis slankioja po kambario sienas, nejučiomis ieškodamas poilsio vietos, tai yra Tavo paveikslo, Mama. Sėdžiu, akis įsmeigęs į Tavo paveikslą. Aplinka pranyksta. Paskęstu praeityje. Motin, Tu esi mano gyvenimo šviesioji žvaigždė, mano gražioji laimė.
Ne tik iš paveikslo Tavo klausiančios akys žvelgia į mane. Tavo meile kupinas žvilgsnis persekioja kiekvieną mano žingsnį. Kiek kartų ta šventoji mintis apie Tave mane nupuolusi pakėlė, svyruojantį sustiprino, klystantį į tikrąjį kelią grąžino. . .
Motin, prieš Tave esu bejėgis. Tu turi raktą į mano širdį. Tu įeini į ją, kada Tau patinka. Net tada, kai jos durys visiems aklinai užtrenktos. Tu prisilyti savo kieta, nuo darbo surambėjusia ranka mano degančių širdies žaizdų. Jos nustoja degusios . . . Tada užmirštu gyvenimo kartumą. Atsiranda jėgų vėl dirbti, kovoti, aukotis. Tavo prisiminimas man duoda gyvenimo kryptį, lyg ta aušrinė jūreiviui. Tavo paveikslo kilnūs bruožai nustato mano idealų gaires.
Tu esi mano giedrasis džiaugsmas ir mano tikroji laimė. Motin, aš turiu pinigų, Tavo vaikas nejaučia alkio. Bet . . . argi už auksą galima laimę įsigyti, ar galima už pinigus nusipirkti meilę? . . . Kaip maža yra žmonių, kurie mane, o ne mano sugebėjimus mylėtų. Koks laimingas būčiau, jei dar kartą galėčiau prisiglausti prie Tavo kelių, užmiršti, kas esu ir ką galiu ir jaustis vien tik Tavo kūdikiu. Kaip norėčiau Tavo mylinčios širdies plakimo visa savo alkana siela klausytis! . . .
Tu apsupi mane, Motin, švelniu praeities prisiminimų apsiaustu, kuriame tiek daug praeities laimingų valandų įausta. Tavo, Motin, paveikslas yra brangiausias mano širdies turtas. Jo nepajėgs išplėšti pilna pavydo ranka, jo neaptemdys žiauraus gyvenimo rūkai, jis neišblės gyvenimo laimės ir džiaugsmo saulės spinduliuose.
Nežinau, ar Tu, Brangioji, tikėsi, kad savo ateities planus ir svajones matau Tavo bruožų linijose. Aukščiausiasis motiną su kūdikiu taip glaudžiai surišo, kad visuose žmogaus siekiuose ir troškimuose motina atsispindi. Tu davei man kūną, mano gyslose teka Tavo kraujas. Bet negaliu ai taip pat nė kitaip jausti ir galvoti, kitaip svajoti ir mylėti, negu Tu. Mano skonį, mano pasirinkimą nulemi Tu, Motin. Kartais tuo ir nusivilti tenka. Jei aš kartais tiesiu ranką ar širdį prie tos moters, kurioje įžiūriu Tavo bruožus, sustingsta mano rankos, karčiai nusivilia širdis—joje randu tik Tavo bruožų negyvą panašumą, be širdies, be Tavo meilės, be Tavo dvasios. Jei kartais palinkstu prie kokios nors moters visa savo būtimi, po kiek laiko palieku ją ir einu toliau, ieškodamas ir svajodamas — joje neradau Tavęs. . .
Kodėl aš apie save, tremtinį, rašau ir užmirštu Tave, tremtinio Motiną? Užmirštu Tavo vargus ir Tavo skausmą? . . . Užmirštu? Ne, Motin. Tave užmiršti! Visos mano pastangos, visos mano jėgos yra skirtos Tau. Tave bent kartą išvysti laisvoj Tėvynėj, ar. . . prie Tavo kapo prisiglaudus, išverkti visą savo širdies kartumą, kurs iš metų į metus be Tavęs jon rinkos, prie Tavo kapo sulenkti kelius padėkos maldai. . . Motin, Tu esi stipresnė, patvaresnė, negu aš. Tavo krūtinėje šviesiau liepsnoja tikėjimo ugnis, kuri Tau duoda jėgų ir tamsiausioj nevilties bei skausmo valandoj nepalūžti po sunkia gyvenimo našta, ištverti siaubingoje naktyje. Motin, melsk Aukščiausiąjį, kad Jis išsklaidytų mano širdį supančius dūmus. Tegul joje rusenanti tikėjimo kibirkštėlė įsiliepsnoja; ji bus man, šalia Tavo paveikslo, atrama ir kelrodis pasaulio vingiuose. Prašyk Aukščiausiąjį, kad Tavo paveikslo bruožai neišnyktų man dangoraižių fone, bet spaustus vis giliau ir giliau į širdį.
Tavęs išsiilgęs ir Tavimi gyvenąs.
Tavo sūnus Vytas.