Spausdinti
     Perskaitęs paskutiniuose “L.L.” numeriuose straipsnį “Dangus skelbia Dievo didybę”, supratau, kad tie milijardai milžiniško didumo žvaigždžių mums kalbėte kalba apie Dievo, Visatos Kūrėjo, didybę ir galingumą. Galima suprasti ir Jo išmintį, nes visa tai Jis taip gražiai sutvarkė, kad tos žvaigždės, besisukdamos ir bekeliaudamos dideliu greičiu, niekados nesusiduria su kitomis, neįvyksta jokia katastrofa.
 
     Bet nesuprantu, kaip galima suderinti su Dievo išmintimi tą taip didelį nereikalingą eikvojimą. Juk, pavyzdžiui, jeigu mano reikalams pakanka vieno automobilio, tai būtų neišmintinga jų prisipirkti kokį tūkstantį; vistiek aš jų visų negalėčiau vartoti.
 
     Panašiai yra ir čia . Kad mums yra reikalinga saulė, kuri duoda šviesą šilimą, kad yra naudingas mėnulis, kurs naktį pašviečia, niekas tuo neabejoja. Na, pagaliau galėtume suprasti ir šiokią tokią naudą tų žvaigždučių, kurias matome savo akimis, jos bent pamirkčioja tamsią naktį. Bet kokia nauda iš tų žvaigždžių, kurias galima susekti tik per teleskopą? O astronomai sako, kad yra daugybės taip tolimų žvaigždynų, kad nė teleskopas nieko nepadeda. Tad koks jų tikslas? Kam jų Dievas tiek pritvėrė?    J. Sak.
 
     Teisingai sakai, kad stebėdami Dievo kūrinius, galime pažinti ir jų Kūrėją, patį Dievą. Begalinė daugybė taip gražiai sutvarkytų dangaus kūnų mums skelbia Dievo didingumą ir Jo išmintį. Pats supranti, kad saulė mums duoda šilimą ir šviesą, be jos nebūtų gyvybės žemėje. Sakai, kad naudingas yra ir mėnulis, nes jis naktį pašviečia. Bet ne tik šita yra jo nauda
 
     Žinai, kad jūrose būna, taip vadinami, potvyniai ir atoslūgiai. Jų priežastis yra mėnulio traukos jėga. Jeigu nebūtų mėnulio, nebūtų nei potvynių nei atoslūgių. Tada jūrų vanduo, stovėdamas visuomet vietoje sugestų, dugne prasidėtų puvimas, jūrų gyviams sąlygos pasidarytų nepakenčiamos.
 
     Jei mėnulis būtų toliau nuo žemės, potvyniai ir atoslūgiai būtų labai nežymūs. O jeigu jis stovėtų arčiau prie žemės, tai potvyniai būtų toki dideli, kad užlietų ir žmonių gyvenamas vietas.
     Tad matai, kokiu matematišku tikslumu viskas yra sutvarkyta, kad būtų apsaugota gyvybė tiek sausumoje tiek vandenyje. Argi tai galėjo pasidaryti be didžios Dievo išminties?
 
     Ir tų žvaigždučių Jis ’’prisagstė” danguje ne tik dėl to, kad jos mums “pamirkčiotų”. Ir jos turi savo tikslą, nors kartais silpnam žmogaus protui jis ir nėra visiškai suprantamas.
 
     Apie koki nors “eikvojimą” čia negali būti nė kalbos, nes Dievas viską sutvėrė iš nieko vienu savo valios veiksmu. Jam nė kiek nesakiau sutverti didžiausius žvaigždynus, už mažutį aguonos grūdelį.
 
     Jei Dievas, tverdamas dangaus kūnus, ir nebūtų turėjęs kito tikslo, visiškai pakankamas tikslas būtų tas, kad tie Jo nuostabūs tvariniai mums padeda pažinti Jį pati.
 
     O jeigu yra tiek žvaigždynų, kurių net nė tobuliausi instrumentai mums dar nepajėgia atskleisti. Jei yra tiek Dievo tvarinių, kurių tikslas mums yra nesuprantamas, tai ir iš to mums yra didelė nauda. Tokiu būdu mes stengiamės dar labiau tobulinti savo išradimus, ieškome vis naujų kelių naujų minčių, vis labiau ir labiau ryškėja mūsų proto jėga, kurioje vis geriau ir tobuliau atsispindi dieviškoji jėga ir dieviškasis protas.