Spausdinti
Skaudi tikrovė
 
     Kartais esti miela po ilgo laiko sutikti draugus. Tada kalba, bėgdama praeitin, grąžina nuaidėjusio džiaugsmo garsus. Tą patį aš jaučiau prieš vieną kitą dieną, sutikdama keletą idėjos draugų. Jie jau nebebuvo tie linksmi, užsimojimų pilni jaunuoliai, kuriems pasaulis teikia tiek daug vilčių, bet paliegę ir gyvenimo sąlygų palaužti daigai, neturį atramos. Su vienu iš jų teko atvirai išsikalbėti, ir jo žodžiai man buvo, lyg perkūnas. Jis prisipažino, jog tai, ką kitados garbino ir net dievino, yra pamynęs po kojomis ir riedąs bedugnėn. Jis gerai žinąs, kad tas užrištomis akimis šokis ant bedugnės krašto ilgai nesitęs, bet neturįs jėgų ir valios tam pasipriešinti.
 
     Prieš akis man stojo to paties jaunuolio vaizdas prieš kelioliką mėnesių prisiminiau jo džiaugsmo kupinus planus, o dabar . . . Norėjau klausti, priminti jam puikius idealistiškus užsimojimus, bet jis, matyt, išskaitė mano akyse klausimą ir tęsė savo pradėtus žodžius: “Vos trys mėnesiai buvo belikę baigti, pagalvok! Bet viskas sugriuvo . . . Buvau viename universitete, buvau kitame, ach, matyt, jau, iš to nieko neišeis. Sako, be trijų metų nė kalbos būti negali, o galimybės nėra . . .”
 
     Nėra reikalo pasakoti ir kartoti daugelį skaudžių, bet visai teisingų jo žodžių, nuaidėjusių, lyg skurdus skundas likimui ir daliai. Šiame laiške aš tik noriu Jums priminti, kad daugumos mūsų jaunuolių gyvenime įvyko skaudus lūžis, ir retas turi jėgos drąsiai eiti pirmyn. Laimingi tie, kuriems gyvenimas paliko ramstį, ant kurio jie gali kurti, statyti kad ir menką ateičiai rūmą, bet didžiai man gaila tų, kurie nerado paguodos nei pagalbos. Norėjau tam draugui tada pasakyti, kad džiaugsmą ir laimę galima rasti ne tik aukštoje visuomenės padėtyje, kad žmogus jos turi ieškoti kitur . . .
 
     Bet nežinojau, kaip pradėti. Kreipiuosi dabar į Jus, Kunige, kad patartumėte, kaip padėti mūsų jaunimui, kad jo idėjos nepaklystų klaikiuose Amerikos materija-lizmo labirintuose.
 
Jūsų V — tė.
 
Ką daryti?
 
     Tavo laiške iškelti klausimai yra, be abejo, skaudūs. Bet nepasiduokime per daug jausmams, stenkimės rasti kokią išeitį, blaiviai žiūrėkime, kokios yra kliūtys ir kaip jas nugalėti.
 
     Daugelis jaunuolių, kurie buvo jau visai bebaigią studijas, čia atvažiavę, nusivylė, nerasdami galimybių toliau jas tęsti. Bet dėl to, mano supratimu, nereikėtų maišyti žemės su dangumi ir didinti tragedijos, kuri jau ir taip yra skaudi. Juk gal mes per daug ir laukėme, kad, vos tik mums išsižiojus, pradės kristi į burną kepti karveliai. Persiorijentavimas pačioje pradžioje yra sunkus. Europoje, kad ir patėviškai, bet vis dėlto IRO davė nemokamai šiokį tokį baraką, davė maisto bent apsiginti nuo bado ir tokiu būdu kiekvienam suteikė galimybę studijuoti. Prie to mes buvome pripratę. Tikėjomės, kad ir čia atvažiavę, galėsime kieno nors šelpiami toliau gyventi. Deja, čia neradome jokios organizacijos, kuri mums duotų nemokamai butą ar maistą. Antrą, trečią dieną reikėjo ieškoti darbo. Nekaltinkime taip pat mūsų tautiečių Amerikoje šykštumu. Jie yra labai daug mums padėję per ilgus šešerius metus, o taip dar ir dabar padeda tiems mūsų broliams, kurie pasiliko Europoje ir be šios pagalbos tikrai kentėtų šaltį ir badą.
 
     Dažnai girdime sakant, kad amerikiečiams doleris yra Dievas Tėvas, o centas Jo sūnus. Kažin ar mes neklystame ir čia, ypač kad pradedame kalbėti apie “klaikius materijalizmo labirintus”. Tiesa mūsų tautietis “amerikonas” moka stipriai saujoje suspausti doleri arba jį išlaikyti kišenėje, bet juk jis geriausiai ir pažįsta jo vertę iš savo sunkaus darbo.
 
     Ieškokime nuoširdžiai tiesos, atsukime ir kitą medalio pusę. Juk ir mes jau dirbame ne pirmą mėnesi, o kiek dolerių mes esame paaukoję labdarybės ir kultūriniams tikslams, kiek jų pasidėjome savo studijoms baigti? Gal juos praleidom su draugais arba šiaip kur lengvapėdiškai išmėtėme. Bet gana mėtyti akmenis iš daržo į daržą, nuo to nepasidarys nė vienam lengviau. Verčiau žiūrėkime, kas būtų galima praktiškai padaryti.
     Nemanau kalbėti apie kūrimą kokio naujo bendro fondo padėti studijuojančiam jaunimui. Nors tai nebūtų negalimas dalykas ir, gal būt, apie tai reikėtų rimtai pagalvoti, bet toks fondo steigimas vis tiek visų sunkumų tuoj neišspręstų. Kol būtų surinktos reikalingos pinigų sumos, praeitų keli metai. Jei neapsirinku, jau yra keli tokie fondai Amerikoje, bet jų stalčiai yra tušti. Yra Ateitininkų, Motinėlės ir Kultūros fondai. Jų bent du kaip tik yra įsteigti padėti studentams. Kiek žinau, jų veikla tebėra dar labai rubežiuota ir vien tik dėl pinigų trūkumo. Iš principo fondų klausimas yra labai svarstytinas, bet tikėtis iš jų tuoj gauti paramos yra beviltiškas dalykas.
 
     Tad ką daryti? Atrodo, kad daugelis mūsų jaunimo stovi rankas nuleidę ir laukia, kad kas nors pagelbėtų. Gal čia ir yra didžiausia klaida. Man atrodo, kad įkritus į vandenį, pirmiausia reikia mėginti plaukti savo jėgomis. Tai yra galima, turint šiek tiek energijos.
 
     Ir Amerikos studijuojantis jaunimas dažnai panašiai daro. Tai esu matęs Bostono bei Fordhamo universitetuose, tą patį esu girdėjęs ir Čikagoje. Jie patys užsidirba sau pragyvenimą. Vieni dirba metus ar du ir paskui, susitaupę pakankamai pinigų, studijuoja. Kiti dirba dienos metu, o vakarais lanko kursus. Laukti mums geresnių sąlygų už pačius amerikiečius, būtų keistoka. Svarbiausia neprarasti drąsos ir nenuleisti rankų. Kai pirmus žingsnius padarysi savo jėgomis, tada gal ir kiti pagelbės.
 
     Mane labai sužavėjo du gražūs tokio pasiryžimo pavyzdžiai. Bostone šeši lietuviai, diplomuoti ir jau pagyvenę žmonės, keli ir su šeimomis, pasiryžo stoti į vakarinius kursus ir čia įsigyti diplomus. Jie visai nenusiminė dėl pirmų sutiktų sunkumų ir reikia tikėtis, kad viską nugalės. Prieš kiek laiko Čikagoje sutikau medicinos studentą, kurs turėjo atvažiuoti čia, nebaigęs išlaikyti paskutinių egzaminų. Žinoma, tuoj kalba užkliuvo už jo studijų baigimo. Sužinojau, kad jis susiradęs du kitus draugus ir vienas kitam padeda: du dirba, o vienas studijuoja. Kai jis baigs, kitam padės. “Galų gale, jeigu man kiti ir nepadėtų”, — kalbėjo jis, —- “tai vienus metus padirbėjęs, galėsiu porą metų studijuoti. O ir dirbdamas, galėsiu pastudijuoti privačiai arba lankydamas vakarinius kursus”.
 
     Didžiausias sunkumas, gal būt, ir nėra pinigai, bet pats mokslo sutvarkymas Amerikoje. Kai kurių profesijų europietiškų diplomų visiškai nepripažįsta, reikia pradėti studijas iš pradžios. Kai kurie fakultetai, ypač medicinos, yra perpildyti. Praėjusiais metais norėjo įstoti į medicinos fakultetus apie 20.000 studentų, bet tik 12.000 terado vietos.
 
     Jeigu jau patiems amerikiečiams taip sunku, tai ką bekalbėti apie dabar iš kitur atvykusius. Tad vėl klausime, ką daryti. Medicinos studentams būtų dvi galimybės: arba važiuoti į Europą ir ten baigti studijas, ypač tiems, kuriems teliko nedaug egzaminų išlaikyti, arba mėginti susirasti vietos vakarų Amerikos valstybėse, nes ten galima rasti geresnes sąlygas. Esu girdėjęs, kad Amerikos valdžia sutiktų studentus išleisti į Europą, kaip emigrantus, studijoms baigti. Kitų šakų studentams tiek daug sunkumų nebūtų, jie rastų universitetuose vietos. Žinoma, turėtų perlaikyti kai kuriuos egzaminus ir gal vienus metus ilgiau pastudijuoti.
 
     Bet didžiausia mūsų studijuojančio jaunimo nelaimė, atrodo, yra netekimas drąsos ir dvasinis bei moralinis sužlugimas, susitikus pirmuosius sunkumus. Tokių ir aš jau esu sutikęs, apie tokį ir Tu kalbi. Tai yra skaudžiausia. Tokio dvasia palūžusio jaunuolio nereikia smerkti, bet negalima nesistebėti, kad taip greitai yra užmirštami kilniausi idealai. Jeigu tikrai taip būtų, ar nereiktų abejoti tokio žmogaus naudingumu tautai ir žmonijai? Bet aš manau, kad tai yra tik pirmųjų nepasisekimų sukrėtimas ir pirmosios oro pakeitimo slogos. Negalėčiau suprasti, kad šiandien jaunuolis, matydamas tokius savo tautos vargus, savo draugų, pasilikusių tėvynėje, kančias ir pasišventimą, nebesu-rastų jėgos grąžinti į savo širdį išblaškytus idealus.
 
     Pavyzdžiu jam turėtų būti ne vien tik kenčianti mūsų tauta, bet ir tie lietuviai, kurie, turėdami ne lengvesnes sąlygas, ėjo mokslus Rusijoje prieš aną didįjį karą. Didžioji jų dalis patys užsidirbdavo sau pragyvenimą. Tai buvo pirmieji mūsų tautos gaivintojai, išaugę varge. Vargas žmogaus nesilpnina, bet stiprina jo dvasią, tik reikia nepasiduoti nusiminimui. Toki žmonės kartais nuveikia didžius darbus. Tokių žmonių šiandien laukia ir mūsų tauta.
 
     Gal Tau bus naudinga viena kita čia iškelta mintis. Jeigu aš galėčiau šiandien grąžinti praėjusius laikus, su kokiu džiaugsmu mes į juos grįžtume! Deja, tuo tarpu esame bejėgiai toje žiaurioje kovoje. Mes galime tik prisiminimais gyventi ir, suspaudę kietai kumštį, stengtis pasisemti kuo daugiausia stiprybės iš mūsų praeities.
 
Tavo J. Kubilius, S. J.