Spausdinti
1950 m.    birželio (June) men.    Vol. 1 No. 5
 
    Šių metų birželio 25 diena Romoje. Jau nuo pat ryto minių minios plaukia į Šv. Petro baziliką. Ne tik milžiniškoje bazilikoje, bet ir didžiulėje Šv. Petro aikštėje knibždėte knibžda tūkstančiai žmonių. Netoli altoriaus garbės vietose sėdi kardinolai, aukščiausi valstybės vyrai ir užsienio diplomatai. Nežinia, ar labiau turėtų didžiuotis ši sena bazilika, susilaukus tiek garbingų svečių, ar šie svečiai, galėdami šiandien būti šioje garbingoje bazilikoje.
 
    Bet nė vienam, tur būt, net nė į galvą neateina kokia nors pasididžiavimo mintis. Nuaidėjus per bažnyčią Popiežiaus dekreto garsams, visi nulenkia galvas ir klaupia pagarbinti paprastą kaimo mergaitę, dar tik prieš kelias dešimtis metų mirusią mažame Neptūno miestelyje, netoli Romos. Šiandien jai teko aukščiausia altorių garbė — ji iškilmingai paskelbta šventąja.
    Jos motina Assunta Goretti buvo neturtinga našlė, turėjo tik labai mažą sklypeli žemės prie Neptūno miestelio, apie 20 mylių nuo Romos. Iš viso ji susilaukė septynių kūdikių, bet kai kurie mirė dar visai maži. Vaikų negalėjo leisti į mokslą, bet stengėsi jiems įdiegti Dievo meilės ir doros jausmus. Daugiausia džiaugsmo ir paguodos motinai teikė dvylikmetė Marytė. Nors ji buvo dar tokia jauna, bet savo protu ir elgesiu jau atrodė pilnai subrendusi. Džiaugėsi ir kaimynai, matydami šios mergaitės pavyzdingą elgesį, angelišką skaistumą. Daugelis ją angeliuku vadindavo.
    Bet jos grožis ir skaistumas ne visiems sukėlė tokių kilnių jausmų. Netoli gyveno našlys Serenelli, kurs turėjo sūnų Aleksandrą, jau subrendusi, bet visai neišauklėtą, pasileidusi vaikėzą. Kaip Marijos Goretti dvasinis penas buvo gražūs motinos pamokymai ir malda, taip Aleksandras Serenelli nuodijo savo sąžinę pornografiškais laikraščiais ir biauriausiomis iliustracijomis. Jau seniai jo aistros degė, žiūrint į šią gražią mergaitę, į ši žemės angelą. Ieškojo progos, kada galės ją vieną rasti namie ir pagaliau sulaukė. Kaip tigras puolė prie savo aukos, bet pajuto energingą ir griežtą mergaitės pasipriešinimą. Mėgino ją nugalėti, bet nepasisekė. “Aleksandrai, tai yra nuodėmė, jokiu būdu to negalima daryti, jei darytum, eitum į pragarą...” Sužvėrėjusi Aleksandrą šie žodžiai dar labiau supykino ir suerzino. Matydamas, kad mergaitė nenusileis, jis nutveria ją ir pradeda badyti jos kūną ilga yla, kurią buvo tyčia atsinešęs. Nieko negelbsti mergaitės šauksmas ir vaitojimas; jis, lyg netekęs proto, bado jos kūną ir liaujasi tik tada, kai ta, netekusi sąmonės ir visa paplūdusi krauju, krenta prie jo kojų ant žemės.
 
    Parbėgusi iš darbo motina randa savo mylimą dukrelę, gulinčią kraujo klane. Vaitodama klausia, kas atsitiko, ir Marytė silpnu balseliu papasakoja, kad Aleksandras, jai nesutikus daryti negražių dalykų, taip ją sužalojo. Tuoj buvo nuvežta Į ligoninę, lydint apsiašarojusiems kaimynams ir jau dabar ją garbinant, kaip šventąją. O vedant Aleksandrą į kalėjimą, reikėjo policijai saugoti, kad įtūžę ir pasipiktinę žmonės jo nenulinčiuotų.
 
    Gydytojai, norėdami išgelbėti mergaites gyvybę, darė skaudžiausias operacijas. Marytė kantriai kentėjo, melsdamasi už savo budeli ir iš širdies jam atleisdama. Jos maldos Dievas išklausė, Aleksandras dar ir dabar gyvena, kapucinų vienuolyne atgailaudamas už savo nuodėmes.
 
    Gydytojų pastangos nieko negelbėjo, ir kitą dieną Marija Goretti nuėjo ten, kur jos laukė dvi garbingiausios palmės: skaistybės ir kankinystės.
 
    Šiais dorinio sugedimo laikais nauja šventoji Marija Goretti, kaip skaisti žvaigždė šviečia mūsų jaunimui ir kviečia, kad jis kovotų ir nebijotų aukų, saugodamas brangiausią savo turtą — skaistybę.