Spausdinti

 

     Klausi manęs, kas yra mendelizmas. Labai malonu, kad Tu domiesi gamtos mokslais. Neapsivilsi! Gamtoje yra daug įdomių slėpinių, atskleidžiančių Dievo galybę ir begalinę išmintį. Jos tyrinėjimas šviečia protą, auklėja būdą, aštrina pastabumą, moko branginti laiką, atitraukia nuo tuščių niekniekių ir, pagaliau, uolios pastangos gali privesti studentą prie žymesnio išradimo, naudingo visai žmonijai. Linkiu Tau geriausios kloties ir ištvermės. Kas žino, gal ir Tave pagerbs kada nors ne vien lietuvių tauta, bet ir visas kultūringasis pasaulis!
 
     Trumpiausias atsakymas į Tavo klausimą būtų šis: mendelizmas yra mokslininko Mendel pradėta gamtos mokslų sistema. Bet tai be galo mažai Tau tepasako. Todėl šitame laiške supažindinsiu Tave su pačiu mokslininku, o kitame su jo mokslo sistema.
 
Kas buvo Mendelis?
 
     Mendelis buvo kunigas, šv. Augustino ordeno vienuolis. Jis pats su namiškiais švęsdavo gimimo dieną liepos dvidešimt antrąją. Bet parapijos krikšto knygose įrašyta liepos dvidešimtoji. Istorikai nesutinka, katra jų yra tikroji. Paprastai žymima jį gimus 1822 metais liepos mėn. 22 dieną.
 
     Pakrikštytas Jonu, vienuolyne gavo Gregoriaus vardą. Pats visada pasirašinėdavo Gregor Johannes Mendel. Pirmu žvilgtelėjimu jo pavardė atrodo žydiška. Tačiau geriausi jo biografai tai neigia, o sutinka buvus jame šalia vokiško ir čekiško kraujo. Jis gimė neturtingų ūkininkų šeimoje, Moravijoje, Heinzdendorfe (čekiškai Hincziez). Jonelio jaunystė riedėjo šypsančiais saulėtais laukais, kvepiančiomis pievomis ir žieduose skendinčiais sodais; lenktyniavo su Oderio ir jo įtako Rosshacho srovėmis. Nenuostabu, kad gražios gamtos vaikas pamėgo gėles, bites ir sodus.
 
     Jis turėjo dvi seseris. Vyresnioji Veronika, jaunesnioji Teresė. Verutės šaltas būdas netraukė berniuko ir ji pati neprisirišo prie broliuko. Teresiukė gi turėjo stačiai lemianti vaidmenį Jonuko ateičiai, kaip vėliau matysime.
 
Mokslo keliais
 
     Tais laikais mokslas nebuvo privalomas. Mendeliai, betgi, suprato jo vertę ir leido Jonuką mokyklon, kur jį mokė rašyti, skaityti, istorijos, sodininkystės ir bitininkystės. Už paskutinių dviejų dalykų dėstymą mokykloje kaltas buvo vietos klebonas, kurs tuo netiesioginiu būdu prisisidėjo prie busimojo gamtininko parengimo.
 
     Mokytojas Tomas Makitta, pastebėjęs nepaprastus vaiko gabumus, įkalbėjo tėvus siųsti jį gimnazijon. Artimiausioji gimnazija buvo Leipnike, 14 — 15 km nuo Heinzdendorfo. Tėvas nesiskubino sutikti. Bet mamytė, kaip ir visos pasaulio motinos, tartum nujausdama savo Jonuko garbingą ateitį, perkalbėjo tėvą ir nugalėjo visas kliūtis. Leipniko mokyklos knygos, 1834 metais mini Jonuką kaip nepaprastai gerą ir gabų berniuką, vadindamos jį “eminens”, mūsiškai — prasikišąs, atsižymėjęs. 1839 metų gruodžio 15, Mendeliukas persikėlė Troppau gimnazijon, kur tėvams buvo lengviau pristatyti maistą ir už tai sumažinti mokestį už mokslą. Keletos mėnesių liga buvo pertraukusi jo mokslą, bet atkutęs vėl buvo tarpe geriausių mokinių.
1840 metais, rugpiūčio 7 dieną gauna brandos atestatą.
 
     Tų pačių metų rudenį randame Joną bestudijuojantį filosofiją Olmuetze. Čia jam kelią pastojo pirmoji nelaimė. 1838 metais, gerokai sutriuškino rąstas tėvo krūtinę. Nebegalėdamas vesti ūkio, perdavė jį žentui, dukters Veronikos vyrui. Tiesa, tėvas kontrakte įpareigojo žentą sumokėti pažymėtą sumą Jonui, kad šis galėtų tęsti mokslus ir tapti kunigu. Bet suma buvo tokia maža, kad apie tolimesnį mokslą nebegalėjo būti nė kalbos. Nusiminusiam broliui pagalbon atėjo jaunesnioji sesutė Teresė. Ji atidavė jam savo dalį. Kas pažįsta kaimiečių gyvenimą, tas supras, kokią didelę auką darė ta mergaitė. Kas norės imti merginą be pasogos? Jonas per visą savo gyvenimą nepamiršo sesers geros širdies ir stengėsi jai atsilyginti, vėliau išleisdamas tris jos vaikus į mokslus. Vienas jų mirė jaunas. Kiti du tapo medicinos daktarais. Taigi, sesers Teresės padedamas Jonas baigė filosofiją. Kaip tik tada subrendo jo įsitikinimas, kad Dievas šaukia jį vienuolynan. 1843 metais, spalio 9 dieną Jonas atsidūrė naujokyne Koeniginkloster, Altbruenne Moravijos sostinėje.
 
 Mokslininkas vienuolyne
 
     Apie Jono Mendelio pirmuosius metus vienuolyne maža žinių terandame. Pažymima, kad jis išėjo kunigams skirtus mokslus su dideliu pasisekimu. Šventimus gavo 1847 m. rugpiūčio 6 dieną ir buvo paskirtas parapijos darbui. Bet tas darbas nebuvo jaunam vienuoliui prie širdies. Jo vyresnysis, abatas Cyril Franz Napp, labai plataus masto ir didelės kultūros žmogus, pastebėjęs Jono sunkenybes parapijoje, paskyrė ji darbuotis mokyklon. Iš pradžių galėjo būti tik mokytojo pagalbininku. Gauti tikro mokytojo vietai teko laikyti egzaminai. Egzaminų neišlaikė,, nors visą laiką buvo vienas iš geriausių mokinių. Vyresnysis ir čia jo neapleidžia. Duoda jam dar vieną progą pabandyti. Siunčia jį Vienos universitetan, kur jis studijavo dar dvejus metus (1852 — 1853).
 
     Vienos universitete, kaip ir daugelyje kitų to meto aukštųjų mokyklų, viešpatavo liberalinės nuotaikos. Todėl buvo negirdėtas dalykas, kad kunigai ir net vienuoliai, imtųsi jose gamtos mokslo studijų. Abatas Napp parodė didelio pasitikėjimo jaunu vienuoliu, pasiųsdamas ji tokioms studijoms. Bet štai gyvenimo ironija! Būsimas didžiausias pasaulio gamtininkas, po dviejų metų specįjalių studijų antrą kartą neišlaiko valstybinių mokytojo egzaminų! Ir taip jis visą savo gyvenimą pasilieka mokytojo “pagalbininku”. Kodėl jis neišlaikė egzaminų? Yra manančių, kad jis galėjo susikirsti su savo egzaminatoriais, universiteto profesoriais, dėl darvinizmo teorijos, kurios jis pats nepripažino, bet kuri tais laikais buvo mokytojų rateliuose labai populiari. Gal tas nepasisekimas ir buvo Mendeliui akstinas pradėti savo paties tyrinėjimus ir tiems ponams eksperimentais įrodyti, kad jie klysta. Dabar prasidėjo Mendelio gražiausias kūrybinis darbas mokykloje. Buvo jaunas, energingas ir mokinių mylimas.
 
 Vienuolyno abatas
 
     Apie Mendelio tyrinėjimus parašysiu kitą kartą. Tuos jis pradėjo grįžęs iš Vienos ir lesė savo iki buvo išrinktas savo vienuolyno vyresniuoju, vadinamu Abatu. Užėmęs abato pareigas, turėjo dėti į šalį mokslinius tyrinėjimus. Paprastai mokyklos surengia savo mylimam mokytojui šaunias išleistuves. Bet Mendelis griežtai pasipriešino bet kokioms iškilmėms. Jis tik pasikvietė tris pačius neturtinguosius mokinius ir jiems padalino savo paskutinio mėnesio algą. Gal prisimindamas savo jaunystės vargus, jis visada labai atjautė neturtingus mokinius ir jiems visomis išgalėmis stengėsi padėti.
 
     Pradėjęs eiti vienuolyno vyresniojo pareigas, tikėjosi galėsiąs dar daugiau pasidarbuoti mokslui. Bet įvyko priešingai.
 
     Administracija tiek paėmė laiko, kad mokslo darbus teko dėti į šalį. Tiesa, meteorologijos stotį vedė jis pats iki savo gyvenimo galo. Tęsė jis ir eksperimentus su bitėmis. Bet rašyti jau nieko neberašė.
 
 Nemalonus ginčas
 
     Atsiliko tikra nelaimė Mendelio gyvenime, kai jis įsivėlė į ilgus ir aštrius ginčus su valdžia. 1874 metais vokiečių Liberalų Partija pasiūlė parlamentui apkrauti vienuolynus mokesčiais. Iš jų sudaromos sumos būtų skiriamos religijos ir auklėjimo fondui. Gegužės mėnesio 7 dieną pasiūlymas tapo įstatymu. Abatas Mendelis griežtai atsisakė mokėti mokesčius, sakydamas, kad tas įstatymas esąs priešingas valstybės konstitucijai. Valstybės pareigūnai, aišku, su abatu nesutiko. Jiems įstatymas yra įstatymas ir turi būti vykdomas. Valdžia pasiuntė antstolius ir tie prievarta paėmė iš jo vienuolyno mokesčius. Abatas Mendelis buvo įsitikinęs turįs šventą pareigą ginti vienuolyno turtą nuo neteisėtų užpuolikų ir gynė kuo smarkiausiai. Toje kovoje su valdžia jo niekas kitas, nei vyskupai, nei kiti vienuolynai nepalaikė. Užtat jis nustojo daug draugų ir pats pergyveno daug nemaloniu valandų. Valdžia stengėsi palenkti jį savo pusėn visokiausiais būdais. Žadėjo Leopoldo ordeną, patį aukščiausią, kokį Austrija tada turėjo, jei tik jis nusileistų. Davė vilčių jam patekti į senatą. Niekas nepadėjo. Nežinia, kuo ta jo kova būtų pasibaigusi, jei liga ir mirtis nebūtų nutraukę jo gyvenimo siūlo. Po jo mirties vienuolynas susitarė su valdžia. Jis pripažino valdžios teises į mokesčius, o valdžia neėmė pinigų iš vienuolyno, nes jo pajamos buvę labai menkos.
 
     Mendelis sirgo inkstų liga. Mirčiai rengėsi iš anksto, sudegindamas visus savo asmeniškus popierius, laiškus ir užrašus. Todėl mažai ką težinome apie jo dvasios vidujinį gyvenimą. Jis mirė 1884 metais, sausio mėnesio 4 dieną.
 
J. Venckus, S. J.