Spausdinti
      Daugelis prieš šokius yra nusistatę ir laiko juos blogybe. Kiti taip į juos pasineria, kad užmiršta visa kita, nežiūrėdami nė moralinių dėsnių. Šokiai patys savyje nėra nei geri nei blogi. Jų dorine vertę nusprendžia vidujinė žmogaus laikysena. Pasinaudodamas T. G. Waldmann, S. J. mintimis, stengsiuosi atsakyti į daugelio jaunuolių statomą klausimą: ar šokiai yra geras dalykas, ar mums dabar galima ir verta šokti?
 
Šokiai ir žmogaus prigimtis
 
      Šv. Matas savo Evangelijoje mums užrašė šiuos Kristaus žodžius: “Su kuo palyginsiu šitą kartą? Ji panaši į vaikus, sėdinčius prekyvietėje, kurie šaukdami sau lygiems sako: “Mes jums grojome, o jūs nešokote”... Viešpats mato žaidžiančius ir šokančius vaikus ir tai panaudoja palyginimui pavaizduoti suaugusiųjų nuotaikos nepastovumą. Dieviškasis Mokytojas tuo visai nepaneigia šokio reikšmės vaiko gyvenime. Kristus, be abejo, daug daugiau, negu mes, susirūpina tuo vaiku, kuris nejaučia noro šokti ir žaisti. Toks vaikas yra sergąs. Sveikai augančio jauno žmogaus prigimtis yra reikalinga lengvų, ritmiškų kūno judesių. Ar mes vėliau savo gyvenime turėtume šios džiaugsmo normos, kaip kokio vaikiško dalyko, atsisakyti? Ne. Tačiau suaugusio žmogaus šokio teikiami džiaugsmai turi skirtis nuo vaiko džiaugsmų didesniu jų dvasingumu ir žmoniškumu.
 
Kas yra šokis?
 
      Tai yra kūno judesys, kurs nuo ėjimo ir marširavimo skiriasi savo lengvumu, lakumu ir laisvumu. Kiekvienam Šokiui yra būdingas ritmiškumas. Tie patys ir į juos panašūs judesiai vis kartojasi pagal tam tikrą eilę. O ritmiškumas yra žmogaus prigimčiai savas, įgimtas. Tą ritmiškumą mes matome savo ir viso pasaulio gyvenime. Mūsų širdis ritmiškai plaka, pasaulyje pasireiškia ritmika, kai po dienos vis ateina naktis, po žiemos pavasaris ir t. t.
 
      Ką jaučia žmogus šokdamas, kad taip tuos šokius mėgsta? Šokėjas stipriau pergyvena kūno ir sielos vienybę. Jis jaučiasi kūrybiškas savo kūno judesių meniškame apvaldyme. Taip auga pajutimas, kad jis pilniau gyvena (Lebensgefuehl). Šokio metu didingiau ir šventadieniškiau spindi gyvenimas, negu kitomis darbo valandomis. Jau ir ratelį žaidžiantis vaikas jaučia, kad čia atsiveria kelias į kitą žmogų ir į laimę teikiantį bendravimą.
 
 Atskleista paslaptis
 
      Jau šie trumpi šokio savybių aprašymai atskleidžia mums šokio paslaptį — šokyje nepaslepiamai pasireiškia mūsų siela. Iš juoko ir verksmo, iš kalbėjimo būdo tu gali labai daug pasakyti apie kito žmogaus vidaus pasaulį. Taip ir šokėjas šokdamas savaime išreiškia savo širdies turtingumą ir skaistumą ar jos skurdą ir gašlumą. Šokyje žmogus pasirodo, koks jis iš tikrųjų yra. Dažniausia šokis yra širdies džiaugsmo išraiška. Bet gražiausias dalykas, kurį žmogus šokdamas pareiškia, yra meilė. Šokimas be meilės tuoj visiems šiurkščiai kalba apie veidmainystę ir šokio sudarkymą. Jokiu būdu meilės vardu čia nesuprantame pojūtinį seksuališkumą. Lytiniam jausmui pasidavęs šokis jau sugedęs, nebeatitinkąs savo esmės. Religiniuose šokiuose meilė tiesiog į Dievą veržiasi. Pasauliniuose ir tautiniuose šokiuose meilė yra rodoma visų šokančiųjų bendravimu, išreiškiama drauge šokantiesiems. Kai šokama ne grupėmis, bet poromis, tame ritmingame vyro ir moters judesių bendravime meilės pasireiškimas gali, be abejo, tapti ryškesnis ir betarpiškesnis. Bet čia glūdi ir vienas tų slaptųjų, nelaimes nešančių šokio pavojų. Fr. Spee "Lakštingalos dainoje” sako: “Meilė yra ugnis. Niekad, prieš pradėdamas mylėti, nebūčiau pamanęs, kad ji turėtų tokią galią!”
 
      Niekas teneprikiša mums nepasitikėjimą žmonėmis ar nutolimą nuo gyvenimo, jei mes tvirtiname, kad kaip tik mūsų dienų bendruomeninis šokis dažnai ir net labai dažnai turi pavojingos ir gaisrą užkuriančios ugnies pobūdį. Kai mes rimtai apie šoki galvojame, laikome jį atitinkantį žmogaus prigimti ir pripažįstame jam galią aiškiai išreikšti, kas žmoguje yra verčiausia — meilę. Bet kiekvienas kilnus žmogus turi pripažinti ir didelį šokių pavojingumą. Kiekvienas didis dalykas mums gali būti naudingas, bet gali būti ir pavojingas. Taip ir Dievas, kurs yra pati meilė, gali išpuikusiam žmogui tapti taip pavojingas, kad Šv. Raštas sako: “Baisu yra papulti į gyvojo Dievo rankas.”
 
Dideli reikalavimai
 
      Taip mes jau priėjome prie antro fakto: šokiai išstato žmogų į didelius pavojus. Jums, be abejo, yra žinomas Evangelijos pasakojimas apie Erodijados dukters šoki karaliaus ir jo svečių akivaizdoje. Įsigėręs Erodas yra taip sužavėtas ir nugalėtas šokančios Salomės grožio, kad jis pažada šokėjai viską duoti, ko tik ji prašys. Kerštinga svetimoterė Erodijada per savo dukterį pasiekia tai, ko ji iki šiol veltui troško. Ji liepia prašyti Jono Krikštytojo galvos. Karalius išsigąsta, bet šokėjai duotas pažadas yra stipresnis. Jis įsako įvykdyti žmogžudystę. Ir štai ta pati drebančios mergaitės ranka, kuri dar neseniai taip grakščiai judėjo pagal cimbolų muziką, laiko kruviną šventojo galvą! Baisi yra šokio galia! Visi sielos ir kūno palinkimai šokančiuose gali gauti nepaprastą jėgą ir išraišką. Šokėją lygiai gali valdyti grožis ir begėdiškumas, džiaugsmas ir aistra, skaistybė ir gašlumas, meilė ir neapykanta. Šokiuose lengvai susidaro proga užliepsnoti lytiniam palinkimui ir aistrai. Doros sąmonė, pagarbos ir atsakingumo jausmai dažnai yra nustelbiami judesių ritmikos, svaigulio ir muzikos. Dėl to Šv. Pranciškus Salezietis rašo: “Šokyje širdis tartum dvigubai atsidaro blogiui ir prisiima jo.” Už vieną džiaugsmo valandėlę, už vieno šokio svaigią laimę nekartą žmogus paaukoja viską, kas jo sielai yra brangiausia: meilę ir ištikimybę, skaistybę ir garbę. Šią tiesą patvirtina tiek kultūros istorija, tiek ligonių ir kriminalistų prisipažinimai, tiek liaudies dainos bei rašytojų veikalai.
 
      Mes, krikščionys, nesmerkiame šokio ir nesakome, kad jis yra velnio išrastas. Dievas sutvėrė žmogaus prigimtį ir jai davė visus kūno ir sielos palinkimus. Bet mes tvirtiname: kaip kiekvienas svarbus dalykas mūsų gyvenime, taip ir šokis stato žmogui didžius reikalavimus. Jų nevykdymas yra teismas šokiui ir šokėjui.
 
      Pirmas reikalavimas — subrendimas. Motina atima vaikui iš rankų ugnį, nes jis tam dar nėra pribrendęs. Tiek daug jaunų žmonių perankstyvame šokyje, ypač ne su sau lygaus amžiaus asmenimis, yra skaudžiai apdegę. Šokis turi galią iki laukinio nuogumo apreikšti visą žmogų, jo sielą ir kūną, tai žmogus turi turėti reikiamą dvasios ir kūno subrendimą, kad galėtų atsilaikyti prieš padegančią šokio ugnį.
 
      Antras reikalavimas — pagarba sau ir šokio partneriui. Tas pagarbus susilaikymas ir dvasinis gėdingumas liečia tiek rūbus, tiek šokančiųjų elgesį. Giliausios širdies paslaptys, ypatingai meilė, nepakelia išvilkimo viešumon. Tada jos nustotų savo žavumo ir neapmokamo brangumo.
 
      Trečias reikalavimas yra saikas. Iš nesivaldančio šokančiųjų siautimo kultūros istorija sprendžia apie tautos sužlugimo laipsnį. Prigimtinio pakilumo ir laimės svaigulys šokyje yra reikalingas dvasinio blaivumo ir susivaldymo, jei norima jį turėti skaistų ir gryną.
 
      Paskutinis reikalavimas — ištikimybė sąžinės balsui. Ir šokį teisia kiekvieno sąžinės balsas, kurs yra lyg dieviškojo balso aidas. O mūsų sąžinei sako Sename Testamente Išminčius: “Kas pavojų myli, tas jame pražus”. O Kristus priduria: “Vargas tam, per kurį ateina papiktinimas...”
 
      Taigi, mielasis brolau ir mieloji sese, jei Tu sugebėsi savo dvasia ir pagarba sukilninti šokius, jei mokėsi būti drausmingas ir klausysi savo sąžinės balso, tai ir šokiuose galėsi pasisemti daugiau linksmumo vargingam šių dienų gyvenimui, o taip pat jais galėsi pagarbinti ir savo dangiškąjį Tėvą.
 
Ar tinka dabar mums šokti?
 
      Ne vienam dabar kyla šis klausimas, kai mes gyvename tremtyje, kai mūsų tėvynė kenčia. Jokiu būdu negalime pajuokti to lietuvio, kurs taip galvotų: kol mūsų partizanai miškuose lieja kraują, kol tūkstančiai tautiečių kenčia tėvynėje, miršta kalėjimuose ir koncentracijos stovyklose, kol tiek daug mūsų tremtinių skursta ir ligose dejuoja, tol aš gėdžiuosi šokti. Taip pat yra visai girtinas dalykas, jei kas šalinasi nuo “moderniųjų” (geriau sakant, negriškų) šokių, nes jie tikrai nepasižymi savo meniška verte. Kam mums atsisakyti savo gražių tautinių šokių ir senųjų klasinių?
 
      Bet yra ir kitaip galvojančių. Jie sako, kad liūdesio laikotarpis tęsiasi per ilgai. Jau pakankamai karo metu privargome ir prikentėjome, dabar norime vėl pasijusti žmonėmis. Bent keletą valandėlių norime šokio žavesy pamiršti vargingą dabartį ir taip neaiškią ateitį. Visai nemanome savęs apgaudinėti — šokyje mes tik norime rasti drąsos vėl gyventi ir kovoti. Juk ir Šv. Ignacas kartą savo baskiškais šokiais suramino savo labai nusiminusi bendrabrolį, Ar toks elgesys ir toks galvojimas būtų klaidingas? Visai ne. Ir Šv. Raštas pripažįsta, kad viskas turi savo laiką: yra laikas liūdėti, yra laikas ir šokti. Jeigu to laiko mums reikėtų laukti, kol visur įsigalės taika, tai gal niekados mes jo nesulauktume. Šiame pasaulyje visados bus ašarų, skausmo. Žmogus visada sutiks savo gyvenimo kelyje suvargusių, ligonių ir savuosius į kapus lydinčiu...
 
      Todėl, mielas tautieti, palikime šį klausimą spręsti kiekvieno širdžiai ir sąžinei ir nesipiktinkime tais, kurie kitaip elgiasi, negu mes.
 
P. Daugintis, S. J.