J. Augustaitytė — Vaičiūnienė
 
Kieksyk buvai pakėlęs ranką,
Bet niekad ji nebuvo taip skaudi.
Kaip sausroje šaltinis, taip gyvybė senka,
Ir niekur niekur tikro žodžio negirdi.
 
     Dar vis tolyn nuo gimto krašto vėjo 
     Pajuodusiais laivais nuo audrų ir lietaus, 
     O kam, javai laukuose mūsų užderėjo 
     Ir kas iš kraujo kilusius į kluonus kraus.
 
Krūtinėj nešamės ugninę piūtį 
Žvaigždynuose įaustame rašte...
Jei neverti gyvent ir būti,
Tai leiski nors numirt savam krašte.
 
     Tegu į poilsiui paklotą guolį 
     Gaili rasa nuo rūbų kris,
     Ir užbaigtą kelionės toli 
     Apžers žalia laukų ugnis.