Spausdinti
Mielieji mano Bičiuliai-Džanai ir Andriau,
 
      Gana pavėluotai gavau skaityti Judviejų laiškus tilpusius 1 ir 3 “Laiškų Lietuviams” numeriuose. Dar tebegyvenu Vokietijoje, tremtinių stovykloje, kuri, po penkerių metų gyvavimo, šiomis dienomis baigiama panaikinti. Oi kaip nudžiugau, tokio nuoširdaus ir atviro leidinėlio sulaukęs. Tiek daug ten gyvenimiškų temų paliečiama ir tai taip nuoširdžiai, atvirai, kaip tik du geri bičiuliai, toli vienas nuo antro atskirti, tegali savo sielvartus ir džiaugsmus kits kitam išlieti.
 
      Žinoma, ir Judviejų laiškai tikrai draugiškos nuotaikos persunkti, o draugams juk galima ir patepti, ir papiauti... Mielasis Džanas pajudina gana opią žaizdelę, vėliau skundžiasi, kad jo žodžiai gerokai ir padulkinę. Bičiulis Andrius pro tas “dulkes” bando šiek tiek pūstelėti, kad būtų aiškiau. Tikrai gražu, tik, mano supratimu, ne visai aišku.
 
      Dar caro priespaudos laikais salantiškis Bendikas savo elementoriuje pasakojo apie du draugus, kurie susipyko besiginčydami. Gi visa susipykimo priežastis buvo ta, kad vienas kalbėjo apie tvorą, antras apie akėčias. Kažkas panašaus juntama ir Judviejų laiškučiuose, kur vienas kalbate apie gimtinę, antras apie tėvynę, bet abu vartojate tą patį vardą - tėvynę. Kas gi yra tėvynė? Džanas pirmame laiške kalba apie “mano” ir “tavo” tėvynę, antrame-sakosi esąs “dviejų tėvynių žmogus”. Andrius, nors bendrai kalba apie tikrąją tėvynės sąvoką, bet Džano abejonės neišsklaido ir jam neatsako į tą nuoširdų prašymą, “įrodyti jo minčių klaidingumą”. Negalėčiau nieko pasakyti dėl pareikštų minčių, jų esama ir labai gražių, teisingų, bet tėvynė nėra tas pats, kas ir gimtinė. Gimtinė yra šalis ar kraštas, kuriame esame gimę, o tėvynė tai šalis, kur tėvų tėvai gyveno, kur gyvena mūsų tauta, kur tos tautos kalba, tradicijos, papročiai, tautos kultūra ir charakteris vystėsi, formavosi. Taigi, mielas Džanai, tėvynė ir gimtinė nėra tas pats, ir žmogus negali turėti dviejų tėvynių, lygiai kaip ir dviejų gimtinių. Juk jau senovės romėnai sakydavo, kad “klaidingai galvoja tie, kurie sako, kad ten tėvynė kur gerai: ir teisingai tie, kuriems ten gerai kur tėvynė.”
 
      Andrius mini tautas, kurios per daugelį metų nesusiranda “antrosios tėvynės”. Sykį Šiaulių gimnazijos abiturientams, per baigiamuosius egzaminus buvo duota tema: “Mano tėvynė”. Toje klasėje buvo ir žydė, kuri rašomąjį darbą labai gerai parašė. Ir nuostabu! Jau šimtus metų jos tėvai ir tėvų tėvai gyveno Lietuvoje, bet ji rašė: “Mano tėvynė yra ten, kur bėga Jordanas, kur Dovydas ir Saliamonas karaliavo. Mano tėvynė Palestina, o gimtinė - Lietuva”. Tikrai, ji praleido savo jaunystę ir vaikystę Lietuvoje, klausėsi šios šalies paukštelių giesmių, upelių čiurlenimų, Lietuvos laukais žengė pirmuosius žingsnius, maitinosi jos duona, glaudėsi po lietuviška pastoge..., o vis dėlto Lietuva nebuvo jos tėvynė, nors ji ir labai gražiai lietuviškai kalbėjo bei rašė. Negalėčiau ginčyti, kad ji nė sapnuose nebūtų mačiusi savo tėvynės Palestinos, bet esu tikras - jei matė, tai tik sapnuose, nes juk neretai sapnuojama tai, kas mylima, apie ką dažnai galvojama. Tad nesistebėkime, jei ir antrą tūkstantį metų gyvendama svetimuose kraštuose, būdama įvairiausių valstybių piliečiais, žydų tauta liko žydais, nes jų tėvynė visada buvo Palestina. Gražus ir girtinas dalykas, Mielas Džanai, mylėti savo gimtinę, bet aš nemoku suprasti nebejautimo meilės savo tėvynei. Tremtinių stovyklose yra nemaža lietuvių, kurie gimė ar net ir gyveno Rusijoje, Lenkijoje, Latvijoje bei kur nors kitur, bet jie ir šiandien tebėra lietuviai, o jų tėvynė Lietuva.
 
      Pagaliau bandykime kiek giliau pažvelgti, kodėl šiandien “amerikoną” ir “dypuką” skiria kažkokia siena? Kodėl mes nebemokame vieni su kitais susikalbėti? Kam reikalingi šie ilgi laiškai? Ar iš viso, pagrindinė kaltė yra aname tėvynės bei jos meilės nevienodame supratime? Aš manyčiau, kad kaltės tenka ieškoti kur nors kitur. Esu gavęs daugelį laiškų nuo lietuvių - amerikonais vadinamų. Iš jų aiškiai matosi, kad ir jie skundžiasi, kad jų “atsitrauktieji į Ameriką” esą kitoki - sunkiai suprantami ir nesistengią “amerikonų” suprasti. Mano įsitikinimu, pagrindinė to nesusipratimo priežastis yra tie du žodelyčiai: “mano” ir “tavo”. Viskas gera, kas mano; viskas niekis, kas tavo. Taigi, viskas gerai, jei vieno nuomonei antrasis pritars, jei vienas antrąjį visada girs, juo džiaugsis, stebėsis, jei jis pajėgs būti laimingas tuo, ką antrasis turi, kuo jis didžiuojasi... Ir priešingai! Mes pamirštame, kad ir vieni, ir kiti esame žmonės, kuriems ne viskas, ne visur ir ne visada gali patikti. “Ne tas gražu, kas gražu, bet kas kam patinka” sako lietuviška patarlė, todėl turėtume prisiminti ją, kada reikalaujame vieni iš kitų pritarimo, pagyrimo. O kokios menkutės ir mažavertės paprastai yra tos nesusipratimų priežastys! Būkime atviri, mano Bičiuliai, ir prisipažinkime, kad turime kažkokios savimylos, puikybės, kada tariame tuos žodelius “mano” ir “tavo”. Tikėkite man, kai išmoksime tai, kas mano, nepabranginti ir tai, kas tavo, nenupiginti, suprasime geriau vieni kitus ir galėsime susikalbėti, nors vienas tik angliškai, o kitas tik lietuviškai temokėtume.
 
      Jau seniai girdime sakant, kad reikia ieškoti ne to, kas mus skiria, bet to, kas vienija, jungia. Ar šiandien neatėjo laikas apie tai tikrai pagalvoti? Anuomet šv. Povilas reikalavo iš tikinčiųjų, kad tarp jų nebebūtų nei graikų, nei žydų, argi šiandien mes patys neturime sau pastatyti reikalavimą, kad tarp mūsų nebebūtų nei amerikonų, nei dypukų, bet būtume visi vieni ir vieningi savos tėvynės Lietuvos sūnūs ir dukros?
 
      Mokame mes vieni kitiems daug ko ir net gana gražaus pasakyti, bet nepamirškime, kad privalome mokėti ir sakančius suprasti, jų išklausyti.
 
      Judviem, mano Mielieji Bičiuliai, kaipo pirmiesiems pasiryžusiems sujungti “amerikonus” su “dypukais”, linkėčiau po savo laiškais pasirašyti: “Tavo Dža-nas”,... “Tavo Andrius”, jau be jokių sponsorių ir tremtinių.
 
      Mūsų kliūtys labai mažos, daug pasispirti nereikės, norint jas peršokti, o kai vieni ir antri šoktelėsime, nė nepasijusime, kaip jokių sienų tarp mūsų nebebus. Tepadeda gerasis Dievas mums tai įvykdyti.
 
Jūsų Paulius
Bavaria, 1950 Šv. M. birželio men. 13 d.