Žiauri gyvenimo tikrovė šaukia, kad Kristaus pergalė, toli gražu, dar nėra sunaikinusi viso blogio pasaulyje. Nukrikščionėjusių pulkus didina ne vien tik nieko negalvojantieji, bet kartais ir gana didelio išsilavinimo asmenys. Net ir mūsų pačių, krikščionių, širdyse Kristaus mokslas ir jo iš numirusių prisikėlimas nebesukelia tokio tvirto tikėjimo ir vilties, kurie galėtų įveikti bet kokius puolimus.
 
      Ir štai, noromis nenoromis, į protą ir širdį skverbiasi mintis, nejaugi du tūkstančius metų išgyvenusi krikščionybė būtų nustojusi savo gyvos, išganingos ir patraukliosios jėgos? Nejaugi Kristaus išlietas kraujas būtų taip giliai susisunkęs į žemę, kad būtų netekęs pašventinamosios galios jos paviršiuje gyvenančiai žmonijai?
 
      Pripažįstant žmonių nukrikščionėjimo ženklus, visgi reikia pasakyti, kad krikščionybė ir šiandieną, lygiai kaip pirmaisiais savo gyvavmo metais, tebėra tokia pat jauna ir patraukli ir galinga. Nelaimė yra ta, kad mes ją labai paviršutiniškai tesuprantame ir todėl ji neturi mums tos gyvybinės reikšmės, kokios ji turėtų pakankamai giliai ir plačiai suprasta. Kristaus Evangelija, jei ir nėra visai pamiršta, tai lieka daugelio sąmonėje neišryškinta, miglota. Juridine ir statistine žodžio forma išreikštos dogmos kartais atrodo atsiliekančios nuo gyvenimo, kurs, nuolat verždamasis pirmyn, atskleidžia žmonijos sąmonei vi naujas perspektyvas. Žmonija klajoja proto išvedžiojimuose, susiraizgo ir pamiršta įsigilinti į tikrosios savo išminties šaltinį - Evangeliją. Būtinai reikia grįžti mums prie svarbiausių mūsų tikėjimo paslapčių ir mėginti rasti jose gilesnį mūsų gyvenimo supratimą.
 
 Atpirkimo reikšmė
 
      Viena iš pačių pagrindinių katalikiškojo gyvenimo paslapčių yra mūsų atpirkimas. Dažniausiai mes apie jį taip kalbame, tartum jis būtų įvykęs ir visai baigtas dalykas. Pamirštame, kad atpirkimas nėra baigtas, kad jis turi būti įgyvendinamas kas dieną kiekvieno žmogaus gyvenime ir kad net visas pasaulis ilgisi ir laukte laukia atbaigiamas. Kaip dažnai šv. Povilas kartoja savo laiškuose tą mintį, kad Kristus pasieks visos savo pilnybės, kad jis bus atbaigtas tik tada, kai jis suims į save visus sutvėrimus ir juos grąžins Dievui. Mes gi turime padėti jam tai įvykdyti, “mes turime papildyti savo kūne, ko netenka Kristaus kančioms” (Kol. 1, 24). Kaip ir viso pasaulio kūrimas nėra baigtas, o vyksta nuolatos toliau, taip ir atpirkimas tebeina toliau ir eis iki jo pabaigos. “Visas sutvėrimas tebedejuoja ir gimdo” ir tas atgimdymo darbas Kristaus nebus baigtas, iki visa nebus Kristuje, (omnia constat in Christo), iki pasaulis nebus sudievintas ir grąžintas Tėvui.
      Šitaip žiūrint į atpirkimo vyksmą, mūsų tikėjimas įgauna gilios prasmės. Jis tada apima ne tik proto sutikimą, ne tik valios pripažinimą, bet ir kiekvieną žmogaus veiksmą. Tada vienas žmogaus pasireiškimas tampa išganingas Kristuje. Žmogus tada gyvena, kenčia, dirba, miršta ir prisikelia su Kristumi ir Kristuje. Tas kentėjimas ir veikimas iš vieno su Kristumi (co-laborare, com-pati) apima ne vien religijos ir gailestingumo darbus, o visus žmogaus veiksmus. Ir čia tinka: “ar jūs geriate, ar valgote, ar ką kitą darote” viską darykite Kristuje. O tai ir yra ne kas kita, kaip tęsimas atpirkimo darbo.
 
      Įjungus visą žmogaus gyvenimą Į Kristaus atpirkimo darbą, tas gyvenimas įgauna neapsakomos vertės ir didingumo. Žmogui tada ne vistiek, ar jo gyvenimas šioje žemėje pasiseks, ar nepasiseks. Jis dės visas savo jėgas kuo daugiausiai paimti iš ’'žemės, iš gyvenimo ir kuo daugiausiai grąžinti Dievui. Atpirkimo paslaptis tada persunkia jį iki pat smulkiausių jo smulkmenų. Jis susiderina su pačiu visatos gyvenimu, kurs jau milijonai metų nesulaikomai ieško savo vienybės, gimdydamas vis naujas ir aukštesnes formas, kad, galų gale, pats save supratęs, sąmoningai grįžtų į Dievą.
 
      Vaismedžio ir šakelių, galvos ir sąnarių palyginimuose atidengtoji mūsų vienybė su Kristumi (ir vienų su kitais) nėra tiktai simboliška, bet kartu labai tikra, reali. Šakų gyvybei ir medžio pilnam išsivystimui nėra gana, kad šakos nebūtų atkirstos nuo medžio, o reikia, kad jos, gaudamos gyvybinės jėgos iš kamieno, ir pačios veiktų su visa jose esama energija. Tik tada medis išaugs pilnas. Kristus, žmonijos kamienas, savo prisikėlimu iš numirusiųjų, yra įleidęs šaknis į patį gyvybės centrą. Žmogus, to kamieno šaka, semdamas sau jėgų iš šitos gyvybės versmės, turi sukaupti visas savo energijas, kad šis medis augtų ir didėtų tol, kol pasieks visas gyvenimo sritis ir apims bet kokią, pasaulyje pasireiškiančią gyvybę.
 
      Mūsų gyvenimas visuose savo siekimuose turi ne vien išsilaikyti prie medžio kamieno - Kristaus, kaip šaka, bet, kad išsilaikytų, privalo gyventi ta pačia gyvybe ir kiekvieną savo energiją suvesti į jį. Esame antras Kristus, todėl turime atbaigti įsikūnijusiojo Kristaus svarbiausią darbą - atpirkimą.
 
      Šiandien atsidūrėme toje gyvenimo kryžkelėje, kur žmonijos dalis ima abejoti Kristaus atpirkimo galia ir jo pergalės tikrumu. Reikia, kad mūsų krikščioniškoji sąmonė atgytų mumyse visoje savo pilnybėje. Krikščioniui tenka atsidurti prieš ir už Kristų verdančioje kovoje ir jis to nesibijo. Jis žino, kad Kristus neatėjo suteikti mums tingios ramybės, bet mesti ugnies, kad ji uždegtų pasaulį.
 
 Neigiamoji ir saldžioji krikščionybė
 
      Reikia dar paminėti ir kitą krikščionių gyvenime svarbų dalyką. Šiandien krikščionybė dažnai suprantama perdaug neigiamai ir sykiu perdaug saldžiai. Perdaug saldumo, ir nepakankamai jėgos. Kažkas yra pasakęs: “Gana kalbėti apie aveles, mes norėtumėme matyti pasirodant liūtus”. Mėgstame galvoti, kad mūsų skelbiamas idealas yra perdaug tobulas ir perdaug kilnus, kai pagonys, ar taip vadinamieji naujieji pagonys, nenori jo priimti. Bet tai yra tik liuzija! Kilnus idealas visuomet žavi. Geriau atvirai prisipažinkime, kad mūsų skelbiama Evangelija ne visuomet yra suprantama. Mūsų kalba šių dienų žmogui dažnai yra svetima. Pasaulis nustojo buvęs vaikų darželis, į kurį mus ištrėmė trumpam laikui Kūrėjo fantazija. Žmogaus dvasia junta pasaulį kaip didingą veiksmą, beieškantį savo pilnybės ir išsigelbėjimo. Žmogui tenka įtempti visas savo dvasios ir kūno jėgas padėti tam pasauliui išsigelbėti, gelbstint pati save.
 
      Daugeliui krikščionybė yra tartum kokia apdraudimo įstaiga nuo nelaimingos amžinybės, o krikščionybės uždedamos pareigos tai mokėjimas neišvengiamo apdraudos mokesčio. Todėl sakramentų priėmimas tampa tik įpročiu, be jokio gilesnio jų supratimo, be jokios įtakos kasdieniniam gyvenimui. Ne visai be pagrindo rimti krikščionybės priešai šaiposi iš mūsų “mažųjų dorybių”, kurios ne kartą dengia tiek daug tingumo, bailumo, neapykantos, pavydo bei pagiežos. Kiek kartų girdėjome sakant, kad norint pasiekti Dievą, reikia visko išsižadėti, viską mesti ir pamiršome, kad jį pasiekti galime tiktai pasinaudodami šios žemės sutvėrimais. Pamirštame, kad pats Dievas suteikė žmonėms savo kuriamosios galios, kad jie tvarkytų šį pasaulį ir vestų jį prie paskutiniojo tikslo. Šv. Jokūbo žodi: “Tikras, nesuteptas pamaldumas yra lankyti našlaičius ir našles ir sergėti save nesuteptą šiuo pasauliu” mes susmulkinome, suskaldėme iki raidžių suskirstymo, bet sykiu pamiršome tikrąjį jame glūdintį pamokymą.
 
      Garbinti Dievą reiškia ne vien laikyti Jį virš visų daiktų, Jam viską aukoti, bet taip pat, ir ypatingai, reiškia savo darbais prisidėti prie Kūrėjo veikimo ir taip padėti Jam atbaigti šį pasaulį.
 
      Mylėti artimą reiškia ne vien mylėti ir gydyti jo žaizdas, bet atsiduoti iki mirties, kad bendrasis žmonijos gyvenimas eitų vis geryn ir geryn.
 
      Būti skaisčiu reiškia ne vien išsilaikyti nesuteptu, bet palenkti kūno ir dvasios aistras aukštesniems tikslams.
 
      Būti indiferentišku nereikia nieku nesidomėti ir pasitenkinti vdutiniškumu, o siekti kuo daugiausiai ir kuo geresnių dalykų, neprisirišant prie jų pavidalo ir išviršinės vertės.
 
      Krikščionies širdyje neturi būti vietos nusileidimui, bet iki mirties jis nori kovoti ir kovoja.
 
      Krikščionies siekiamas idealas nėra pasirinkimas dangaus ar žemės, gyvybės ar mirties, o per žemę ir per gyvybę pilnas tikras gyvenimas, turįs savo pamatus žemėje ir besireiškiąs visomis jame esančiomis jėgomis. Būtų tokia pat klaida krikščionybę atskirti nuo žemės, ją nu-žeminti, kaip ir ją nu-dvasinti. Atpirkimo ir įsikūnijusios krikščionybės veiksmas yra tos pačios dieviškosios meilės apsireiškimas, kaip ir pasaulio kūrimas bei jo vystymasis. Dievas yra visur ir jis veikia. Žmogaus sąmonė turi tą jo veikimą atidengti ir sąmoningai vesti jį prie Dievo. Tai yra žmogaus gyvenimo prasmė ir krikščionybės esmė.
 
J. Kubilius, S.J.

SKAITYTOJAMS IR PLATINTOJAMS
 
      Mūsų prenumeratoriai, negaunantieji laikraščio, tuoj tepraneša Administracijai, nes kartais grįžta išsiųsti numeriai dėl mums nežinomų priežasčių.
 
      Pakeitusieji adresą, tuoj tepraneša Administracijai naująjį ir senąjį.
 
      Išleidome gražius plakatus platintojams. Kas jų norėtų, tepraneša. Mes tuoj pasiųsime nemokamai. Juos galėtumėte iškabinti prie bažnyčios durų, prie susirinkimų salių ir kitose tam tikslui tinkamose vietose.
 
      Mūsų įgaliotinis Australijoje yra Rev. St. Gaidelis, Brisbane “Manresa”, Toowong, Queensland, Australia. Jam siųskite pinigus už prenumeratas.
 
      Nuoširdžiai dėkojame visiems mūsų rėmėjams, o ypatingai tiems, kurie užsako “L.L.” tremtiniams, gyvenantiems Vokietijoje.
 
Red-j a ir A dm-ja