KŪNŲ DEGINIMAS
Didžiai Gerbiamas Redaktoriau,
Norėčiau žinoti, ar katalikams yra draudžiama deginti kūnus po mirties? Ką apie tai sako Šv. Raštas? Ar gali katalikai dalyvauti kūno deginimo ceremonijose? Kodėl Bažnyčia neleidžia žmogui išreikšti paskutinę valią, nurodančią kaip elgtis su jo kūnu po mirties?
B. B.
Gerbiamasis,
Žmogus gali išreikšti laisvą savo valią tik tada, jei ji nesipriešina Dievo ar Bažnyčios valiai. Bažnyčios valia yra aiškiai išreikšta jos įstatymuose (žiūr. Codex Iuris Canonici, can. 1203), kur yra draudžiama, be svarbios priežasties, deginti po mirties žmonių kūnus.
Kokia yra to uždraudimo priežastis? Garsūs moralistai Lehmkuhl (II, n. 1174) ir Vermeersch (Period. XVIII, p. 62) sako, kad krikščionio kūnui, kurs yra Šv. Dvasios buveinė ir šv. sakramentais, ypač Šv. Eucharistija, tiek kartų pašventintas, didesnė pagarba parodoma, jei jam yra leidžiama pavirsti į dulkes, veikiant natūralioms gamtos jėgoms, negu kad jis būtų žiauriai sudeginamas. Žinoma, daugeliui gali atrodyti, kad didesnė pagarba parodoma kūnui sudeginant, negu leidžiant jam supūti. Bet tai yra skonio dalykas ir, kaip sakoma, de gustibus non est disputandum.
Antrą priežastį galime išvesti iš Šv. Rašto, kur žmogaus laidojimas yra prilyginamas grūdo sėjimui į žemę. Kaip iš pasėto grūdo išauga augalas, taip ir palaidotas kūnas kartą kelsis. “Iš tikrųjų, iš tikrųjų, sakau jums, jei kviečių grūdas nekris į žemę ir nebus apmiręs, jis pasilieka vienas, o jeigu jis bus apmiręs, jis neša daug vaisiaus” (Jono 12, 24). Panašiai sako ir Šv. Povilas, kalbėdamas apie mirusiųjų prisikėlimą: “Sėjamas gendąs kūnas, kelsis negendąs; sėjamas negarbėje, kelsis garbėje; sėjamas silpnybėje, kelsis galybėje; sėjamas gyvūninis kūnas, kelsis dvasinis kūnas” (1 Kor. 15, 42).
Vadinas, kūnų laidojimas mums simboliškai pavaizduoja mirusiųjų prisikėlimą. Žinoma, tai yra tik simboliškas pavaizdavimas. Kelsis visu žmonių kūnai, nesvarbu, ar jie būtų palaidoti, ar sudeginti ar žvėrių suėsti. Taigi, ir šita priežastis nėra pagrindinė. Tai tik padeda paprasto žmogaus vaizduotei. Bet jeigu kas mums padeda, dėl ko neturėtume tuo pasinaudoti? Dėl ko turėtume to be jokios svarbios priežasties atsisakyti?
Bet pagrindinės šio uždraudimo priežasties reikia ieškoti kitur. Paprotys kūnus laidoti, o ne deginti, Katalikų Bažnyčioje yra nuo pat jos pradžios. Tai nėra kokia nors dogma, bet yra paprotys, tradicija. Bažnyčios priešai, norėdami ją sunaikinti, kovoja ne tik prieš dogmas, bet ir prieš papročius bei tradicijas. Tik dėl šios priežasties jie, ypač masonai, skleidžia kūnų deginimo paprotį, priešingą katalikų papročiui. Argi Bažnyčia tik dėl to turėtų atsisakyti savo tradicijų ir nusilenkti masonams? Bažnyčia nėra šiame klausime aklai užsispyrus. Jei yra rimtas reikalas, ji, visai neabejodama, padaro išimtį. Gali Bažnyčia leisti deginti mirusiųjų kūnus, siaučiant pavojingoms epidemijoms, ji nedraudžia nei piaustyti lavonų anatomijos laboratorijose moksliniams tikslams.
Taigi, Bažnyčia, kovodama prieš kūnų deginimą, nekovoja prieš pažangą ir kultūrą, bet kovoja tik prieš aršiausius ir gudriausius savo priešus, kurie, prisidengdami kultūros ir pažangos nešėjų vardu, nori sugriauti Bažnyčios tradicijas ir jos dogmas. Ir bažnytinė mirusiųjų liturgija yra pritaikyta laidojimui o ne deginimui. Jeigu ji atsisakytų laidojimo, turėtų pakeisti ir savo liturgiją. Žinoma, jei būtų rimtas reikalas, ji tai galėtų padaryti, bet čia jokio reikalo nėra.
Iš praktikos matome, kad testamente užrašo po mirties sudeginti savo kūną tik tie asmenys, kurie visą savo gyvenimą nepraktikavo religijos ir kovojo prieš Bažnyčią. Tokį testamentą Bažnyčia laiko neturinčiu galios ir neleidžia katalikams jo vykdyti.
Ar gali katalikai dalyvauti kūno deginimo ceremonijose? Paprastai ne. Tačiau kartais grynai materiališkas dalyvavimas (formaliai nepritariant tam veiksmui) gali būti leidžiamas, ypač jei tas deginamasis yra giminė ar geras draugas. Tačiau dar kartą pastebime, kad tokiose aplinkybėse, kaip galima, reikia stengtis išvengti kokiu nors būdu parodyti, kad pritari tam papročiui. Dalyvavimas turi būti pasyvus.
Ar galima išpažinti nuodėmes savo gimtąja kalba dvasiškiui, kuris jos nesupranta? B. B.
Nuodėmes reikia sakyti taip, kad kunigas suprastų. Jau “L.L.” kartą minėjome, kad išpažintis yra lyg teismas, kur kunigas yra Dievo vietininkas — teisėjas, o atliekąs išpažintį žmogus — teisiamasis. Kad teisėjas galėtų teisingai nuteisti ir uždėti teisingą atgailą, jis būtinai turi pažinti kaltinamojo kaltę.
Jeigu kurioje vietoje visiškai nebūtų kunigo, kurs suprastų Tamstos gimtąją kalbą, o Tamsta negalėtum kita kalba atlikti išpažinties, tada būtų galima rasti kokią nors išeitį. Yra tokių lapelių, kuriuose būna atspausdintos įvairios nuodėmės įvairiomis kalbomis viena šalia kitos, panašiai, kaip žodyne. Su tokiu lapeliu galima nueiti pas kunigą ir pirštu parodyti tas nuodėmes, kurias esi padaręs, nurodant ir jų skaičių, jei nuodėmės būtų sunkios (jei yra tik lengvos nuodėmės, skaičiaus ne būtinai reikia). Tokių lapelių gale paprastai yra surašytos ir įvairios atgailos tomis pačiomis kalbomis. Po išpažinties kunigas Tamstai taip pat parodys atgailą, kurią turi atlikti, duos išrišimą, ir išpažintis bus baigta. Niekur negalint gauti tokių spausdintų lapelių, galima prašyti kokį nors draugą, kurs moka Tamstos ir to kunigo gimtąsias kalbas, kad jis tokį lapelį padarytų, surašydamas abiem kalbom viena šalia kitos įvairias nuodėmes.
Visiems mūsų gerbiamiesiems klausėjams pranešame, kad Redakcija visuomet atsako laikraštyje į rimtus ir visiems įdomius bei naudingus klausimus. Kartais pasitaiko tokių klausimų, kurie yra įdomūs tik pačiam klausėjui arba kurių dėl kitų priežasčių negalima dėti į laikraštį. Į tokius klausimus atsakysime privačiai, jei klausėjas duos savo adresą.
Nenusiminkite, jei kartais reikia ilgiau laukti atsakymo. Pirma atsakome tiems, kurie yra anksčiau atsiuntę klausimus.
Nemanykite, kad savo klausimais mus trukdote, priešingai — mums daug padedate, nes matydami kokios problemos daugiau mūsų skaitytojus domina, galime laikraščio turinį daugiau pritaikyti jų pageidavimams.
REDAKCIJA