Spausdinti
Mielasis Kazy!
 
     Ar Tau dar neįgriso tokie ilgi laiškai apie vaikus? Gal Tave, kaip dar nevedusį, tas klausimas ne labai tesvilina? Bet, žinai, Brolyt, jis yra beveik kertinis laimingo šeimos gyvenimo akmuo! Kiek jis opus ir kokio gyvo atgarsio rado vedusiųjų širdyse, liudija pluoštas laiškų mano stalčiuje.
 
     Juk sakome: “Ne laikas lakinti šunis, kai vagys kieme”. Panašiai ne laikas teirautis kunigų patarimo, išgyvenus moterystėje metų metus ir gerokai apgriovus ar net ir visai sunaikinus savo ir kitų laimę. Dabar apsisvarstyk ir nusistatyk, kaip laikysies moterystėje vaikučių klausimu.
 
     Vienas man pastebėjo, kad laiškai sudarę jam įspūdžio, jog vaikai ir lyčių santykiai moterystėje esą vienintelis ir svarbiausias veiksnys. Ne, aš negaliu taip manyti, nes Bažnyčia, kurios mintį stengiuosi Tau išdėstyti, taip nemano. Gyvenimo tikrovė sako: didelė daugybė žmonių, ypač vyrų, tiki, kad moterystė yra Dievo palaiminimas neribotiems lytiniams išgyvenimams. Ir pačioje meilėje jie mato tik lytinį elementą. Lytinis prisisotinimas daugeliui yra tapęs didysis gyvenimo tikslas, o moterystė virtusi priemone jam pasiekti.
 
     Šitokia pažiūra yra perdėm klaidinga. Ji sunaikina žmoguje visas aukštesnes ir kilnesnes vertybes ir veda moterystę prie iširimo. Mat, dėl bet kurių priežasčių dingus lytiniam patraukimui, dingsta ir jų meilė. Jie nebeturi jokio tikslo bendram gyvenimui.
 
Kas daugiau?
 
     Be abejo, pirmutinis moterystės tikslas yra vaikučiai. Bet jis nėra vienintėlis. Kitas, antraeilis, gal net lygiagretis ir vargiai mažesnės svarbos tikslas yra ir dvasinė, ir moralinė, ir medžiaginė pagalba viens kitam.
 
     Tai ypač aišku moters atžvilgiu. Ji sukurta vyrui “padėjėja”, papildytoja, atbaigėja. Nei vienas vyras, nei moteris viena neišvysto visų savo žmogiškųjų savybių. Abu juodu yra viens antram reikalingu. Reikalingu ne tik vaikams gimdyti! Kūrėjui nebūtų reikėję suteikti moteriai tiek daug ir tokių nuostabių ypatybių, kokiomis ją iš tiesų apdovanojo, jei būtų planavęs sutverti ją tik vaikų gimdytoją. Tam būtų pilnai pakakę gimdymo organų, kaip jų pakanka kitiems gyvūnams ir augalams.
 
     Ilgus metus tyrinėję moters savumus, gydytojai ir psichologai randa joje didelį vaiko troškimą ir sykiu pastebi, gana silpną susidomėjimą lytiniais santykiais, kuris žymiai smarkiau pasireiškia vyruose. Moters meilė, žinovų liudijimu, yra dvasiškesnė už vyro. Ji labiau trokšta draugo, širdies, didvyrio, kuriuo galėtų žavėtis, kuriam galėtų pašvęsti savo gyvenimą, prie kurio prisiglaudusi, galėtų jaustis saugi gyvenimo audrose.
 
     Baisi tragedija ištinka ne vieną moterį, kai po vestuvių jos išsvajotasis didvyris pasirodo beesąs tik žiaurus savimyla, kurs joje nieko kito nemato ir neieško, kaip kūno. Dažnai moters dvasia palūžta visam gyvenimui ir ima stačiai nebekęsti savo vyro.
     Tie reiškiniai yra aiškus įrodymas, kad lyčių santykiavimas ir vaikų gimdymas neišsemia viso moters tikslo, kad jos laimei būtinai reikia ko nors daugiau.
 
     Panašiai ir normalus, doras vyras nepasitenkina vien žmonos kūnu. Jis turi idealų ir ilgisi asmens, kurs juos suprastų, jais žavėtųsi ir juose dalyvautų. Jis nori tuos savo idealus įgyvendinti ir dažnai jaučiasi bejėgis. Jis eina, bėga, rungiasi su gyvenimu, kovoja su kliūtimis ir priešais ir taip jis pavargsta, nusikamuoja, nusivilia, pasijunta vienišas. Kokia laimė, jei jis turi tikrą žmoną, tikrą “padėjėją”! Prieš porą mėnesių aprašytasis karininkas Ollė Laprune prisipažino savo žmonai: “Koks neapsakomas džiaugsmas turėti tave savo žmona! Matai, man labai reikėjo žmonos, galinčios suprasti mano idealą iki pačių giliausių jo gelmių ir norinčios be rezervų jame dalyvauti. Ir tu, Alicija, ne tik ji supratai, tu ji ir pamilai ir gyveni juo drauge su manimi... Aš noriu darbuotis kartu su tavimi. Kai tu esi šalia manęs man daug sklandžiau eina darbas. Tu mane suramini, sutvirtini. Aš nesijaučiu slegiamas to jausmo, kad man nepasiseks. Prie tavęs man atrodo viskas lengva”. Net ir karo frontan išvykdamas, Juozas nori bendradarbiauti su žmona: “Tu už mane melsies. Juk mudviem reikia bendradarbiauti, nes bendras darbas yra vaisingas... Ar tu sutinki pavesti Dievui kiekvieną kartą viską, kas tau teks kentėti, mano veikimui (kariuomenėje K. J.) apvaisinti? Ir aš tą pat darysiu. Ta neaprubežiuojama, nenutraukiama ir visus tolius įveikianti vienybė — kokia ji gera! Kiekviena auka mudu suartins, stipriau sujungs ir padarys labiau “viena” amžinai. Ta mintis mane nepaprastai kelia ir guodžia. Ak, kaip gera, kaip gera būti visiškai tavo, tave mylėti visa širdimi, visomis jėgomis ir suprasti, kad niekada, niekada tos meilės nebus per daug!”
 
“Visų pirma...”
 
     Aišku, tose eilutėse nėra kalbos apie kūnų bendradarbiavimą nei apie lytinę meilę. Vyras džiaugiasi, radęs širdį, užuojautą, supratimą, pagalbą. Jis čia žavisi sielų, proto ir valios vienybe. Tos reikia siekti moterystėje pirmoje vietoje. Ją išlaikant, visa kita, ir lytinis gyvenimas, lengviau išsispręs. O be šito vyro ir moters dvasių sutapimo, moterystė bus tuščias kevalas, be branduolio ir ji negalės patenkinti giliausių jų prigimties troškimų.
 
     Bet kaip tik tos dvasinės pusės labiausiai trūksta šių dienų moterystėms. Kuris vyras, kuri moteris nuoširdžiai stengiasi pažinti, įsijausti į savo gyvenimo draugo visas dvasios savybes, polinkius, idealus, baimes ir viltis? Ar daug kam rūpi padėti viens kitam įveikti karakterio ydas, arba lavintis dorybėse? Pagaliau, imk kad ir patį svarbiausį kiekvieno žmogaus gyvenimo tikslą — Dievą. Ar daug vedusiųjų jaučia šventą pareigą padėti viens kitam geriau pažinti savo Viešpatį, į Jį įsimylėti ir Jam ištikimiau tarnauti? Kiek porų tai daro sąmoningai ir planingai? O jei nėra bendradarbiavimo tame pirmų pirmiausiame gyvenimo uždavinyje, ką bekalbėti apie bendradarbiavimą mažesnės reikšmės dalykuose!
 
     Ir moterystei tinka Išganytojo žodis: “Ieškokite visų pirma Dievo karalystės ir Jo teisybės, o visa kita bus jums pridėta”. T.y., ieškokite visų pirma dvasinių gėrybių, stenkitės nuoširdžiai bendradarbiauti su Dievu, įgyvendinti Jo planus, o visa kita — sugyvenimas laimė, pasisekimas, ne tik duona ir drabužis, bus jums pridėta. Žmogaus gyvenimas yra panašus į visos mūsų gamtos gyvenimą. Vienos žemės ir visų jos turtų nepakanka nė mažiausiai žolelei užauginti, nė menkiausio gyvūnėlio gyvybei palaikyti. Būtinai reikia saulės. Žmonių gerovei, laimei taip pat neužtenka gyventi pagal gryną savo prigimtį. Būtinai reikia viršprigimtojo gyvenimo įtakos, reikia dieviškosios Saulės šviesos ir šilimos. Pilnam ir normaliam moterystės gyvenimui reikia, kad moteris vyrą ir vyras moterį keltų į dieviškojo gyvenimo plotmę, kurioje gyventi mes esame Apvaizdos šaukiami. Grynai gamtiniai žmogiškoje plotmėje, kad ir idealiausioje, gyvenanti pora, negyvena savo normalioje aplinkoje ir todėl negali būti pilnai laiminga.
 
     Moterystę šitaip imant, atsiveria didžiausi bendrų ir be galo svarbių interesų plotai. Lytiniai santykiai tampa tik viena iš daugelio sudedamųjų turtingo gyvenimo dalių, kuriais jie naudojasi tiek, kiek jiems padeda įgyvendinti didžiuosius Kūrėjo planus. Sielų, karakterių, širdžių tobulinimas lieka ir tada aktualus, kai aistros yra seniai jau išblėsę ar kai dėl kurių nors rimtų priežasčių tenka lytinius santykius sustabdyti. Aukavimasis viens kito iškėlimui Į aukščiausias tobulybės viršūnes reikalingas iki pat grabo lentos. Ir kaip kiekvienas laužan įmestas ręstas didina ugnį, šviesą ir šilimą, taip ir kiekvienas vyro ir moters pasiaukojimas kito labui, iškėlimui, tobulinimui didina jų meilę ir laimę. Gyvenimo sunkenybės yra brangiausios progos pasireikšti tikrajai meilei, kuri ieško padėti, mylimajam nelaimėn patekus. Juo didesnėn nelaimėn įpuola vyras, juo labiau rūpi moteriai padėti jam iš jos iškopti. Ir taip vyrai ir moters žygiuoja gyvenimo keliu ranka rankon, petys petin, viens kitą paremdami, paguosdami, vesdami, saugodami, į amžinosios laimės glėbį.
 
     Belaukdamas savo sutuoktuvių dienos, Mielasis Kazy, dažnai ir nuoširdžiai melskis, kad Dievas padėtų Tau rasti tikrai kilnią, didžių dvasios polėkių mergaitę, kuriai nerūpėtų Tavo pinigai, bet kuri sielotųsi būti Tavo “padėjėja”. Bet ir Tu pats lavinkis įžiūrėti mergaitėse ir moteryse dvasiškuosius turtus, gražiąsias jų žmogiškąsias savybes, kurios turės Tavo gyvenimui didžios, didžios reikšmės. Ir Tu pats stenkis išvysti savyje pačias geriausias tikrojo vyriškumo ypatybes, kurios bus reikalingos Tavo busimosios moters gyvenimo laimei.
 
     Jau senokai man berašei. Būčiau dėkingas už vieną kitą žodį, ypač jei pabrėžtum, kokio atgarsio randa šios eilutės Tavo sieloje.
 
Kunigas Jonas