Mielas Juozai,
Tu rašei man į Vokietiją, kad lietuviški vardai čia, Amerikoje, vadinami pagoniškais. Nenorėjau tikėti Tavo žodžiais. Rodžiau tą laišką keletai kunigų, ir jie netikėjo. Ar gali kam ateiti į galvą toks priekaištas! Juk tūkstančiai geriausių mūsų jaunuolių ir vaikų turi šiuos vardus, ir nei vienas Lietuvos kunigas ar vyskupas nemanė, kad jie būtų priešingi krikščionybei. Tur būt, nugirdot neatsakingų žmonių kalbas ir parašėt, — taip mes visi nusprendėm.
Dabar, atvykęs Amerikon, gavau antrą Tavo laišką. Ir vėl rašai tuo pačiu reikalu. Sakai: “Čia kai kurie asmenys, ypač seserys mokyklose, smarkiai kovoja prieš lietuviškus vardus, juos vadina pagoniškais, katalikams netinkančiais. Algius ir Birutes vadina Jonukais ir Marytėmis, visai ne-klausdamos vaikų, ar jie turi pridėtą prie savo “pagoniško” vardo ir ši katalikiškąjį."
Dabar tikiu Tavo žodžiais, nes ir pats girdėjau tokių priekaištų iš čia gimusių ir augusių lietuvių. Dar daugiau nusiskundimų girdėjau iš tėvų, kurių vaikai, atvykę iš tremties, lanko lietuviškų parapijų mokyklas.
Iš kur tie priekaištai?
Tu žinai, Juozai, kad labai gerbiu seseles. Iš to, ką pats rašai, negalima daryti išvados, kad visos seselės darytų šią klaidą. Pažįstu tokių seselių, kurios labai myli tremtinių vaikus ir jiems visokiais būdais stengiasi padėti. Jos gerbia ir brangina visus tuos papročius, kuriuos jie yra atsinešę iš Lietuvos. Iš tos Lietuvos, kuri yra ir tų lietuvaičių seselių Tėvynė. Jeigu viena kita kartais kitaip elgiasi, tai jos nesąmoningai yra paveiktos kitų Įtakų, kitų nuolaikų. Šitos nuotaikos yra nepalankios visoms lietuviškoms mūsų katalikybės formoms, atsineštoms iš Tėvynės. Čia gimusieji ir augusieji jau pasisavino vietines katalikybės formas. Daugumas jų nematė platesnio pasaulio ir negalėjo pastebėti vienos didelės tiesos, kad katalikybė kiekvienoje tautoje Įgyja savus pavidalus, kuriuos Bažnyčia gerbia ir pripažįsta. Dabartinis Popiežius Pijus XII sako: “Susijimas su žeme ir įaugimas į pergyventas tradicijas yra nepakeičiamas sveikam ir subrendusiam žmogui. Ilgas Bažnyčios, kaip tautų auklėtojos, patyrimas tai patvirtina. Todėl ji stengiasi religinį gyvenimą susieti su tėvynės papročiais”.
Savo kalėdinėj kalboj (1945 m.) tas pats Popiežius pabrėžia: “Bažnyčia nesisieloja dėl papročių, Įstatymų, institucijų skirtingumo, kuris reiškiasi atskirose tautose; ji visa tai saugoja ir prie jų prisitaiko. Pagaliau net tai, kas atskirose tautose yra skirtinga, Bažnyčia nukreipia į vieną ir tą pati tikslą — išlaikyti taiką žemėje, kiek tai neprieštarauja vieno aukščiausiojo tikrojo Dievo garbinimui.”
Reikia labai apgailestauti, kad yra senųjų Amerikos lietuvių, kurie šito Popiežiaus balso (o jis yra senas Bažnyčios praktikos balsas) nepažįsta. Galvodami, kad jų pasisavinti katalikybės savumai jau yra viskas, ką Bažnyčia leidžia, parodo labai negilų Bažnyčios paskirties supratimą. Jie kovoja prieš lietuviškus religinius papročius, kurie per šimtmečius buvo suaugę su lietuvių katalikiškąja sąmone. Jie sako kovoją prieš mūsų pagoniškumą, o iš tikrųjų kovoja prieš pačią katalikybę. Jie turėtų panašiai kovoti prieš prancūzišką, vokišką, lenkišką katalikybę, nes ji taip pat skiriasi nuo amerikietiškos (arba, geriau sakant, airiškosios) katalikybės.
Nesusipratimas, kurį mes dabar patiriame iš vietinių lietuvių, nėra naujas. Kitados lenkai, laikydami vieninteliu katalikiškumo mąstu savo lenkiškąją katalikybę, mus lietuvius ilgai dar pravardžiavo pagonimis, nors mes ne kartą buvome krikščioniškesni už juos. Pagoniškumas buvo mums kaišiojamas, kaip pikčiausias ginklas, dažnai ne religiniais, bet politiniais tikslais. Net lietuviškoji kalba lenkams buvo pagoniška. Net kunigas, kurs savo žmonėms skelbė Dievo žodį lietuviškai, buvo pagonis. Kodėl? Dėl to, kad lenkai norėjo suniekinti visa, kas lietuvių tautą vedė į savitą jos gyvenimą. Nežinau, mielas Juozai, ar šitos lenkiškos atorūgos nesireiškia iš dalies ir vietiniuose mūsų lietuviuose. Prisiklausę lenkų kalbų, senieji tėveliai gal nesąmoningai perdavė tą pagonybės baimę ir čia gimusiems savo vaikams. Lenkai visą laiką dėjosi mūsų krikštytojais ir daug kartų “perkrikštinėjo” ne tik mūsų vardus, bet ir pavardes. Argi neprimena Tavo minimas kai kurių asmenų elgesys anų lenkų elgesio?
Nevalia pažeisti tėvų teisės!
Vaikus krikštyti turi teisę kunigai, o juos perkrikštyti iš viso niekam nėra duota teisė. Jei kartą, tėvams parinkus vardą, kunigas juo pakrikštijo vaiką, niekas daugiau negali jo pakeisti ar iškreipti. Tėvų teisė į savo vaikus, o tuo pačiu ir teisė parinkti jiems vardus, yra pagrindinė. Joks pašalietis negali čia kištis, įsakyti ar priversti. Kitados Šv. Elzbietai giminės patarė krikštyti sūnų ne Jonu, bet Zachariju, nes pagal paprotį vaikas turįs gauti tėvo vardą. Tačiau giminės turėjo nusileisti, nes tėvų valia buvo kitokia.
Tėvų teisė parinkti vardą savo vaikams yra labai sena. Ši teisė yra prigimtinė ir Dievo duota. Tik tėvams Dievas suteikė galią gimdyti vaikus — juos pašaukti į gyvenimą, pašaukti tuo vardu, kokį jie, nesipriešindami Dievo valiai, randa tinkamiausiu. Šią prigimtinę teisę dideliu rūpestingumu saugoja Bažnyčia. Ji, tiesa, nori, kad vaikas turėtų šventąjį globėją. Bet jeigu tėvai nori kito, ne šventojo vardo, Bažnyčia duoda bent antrąjį vardą šventą. Ir šiuo atveju tėvai gali rinktis tokį šventąjį, koks jiems patinka.
Nevalia iškreipti Bažnyčios minties!
Matai, mielas Juozai, kaip toli nueina žmonės, norėdami būti didesni krikščionys, negu pati Bažnyčia nori. Nėra tokios dogmos, kad krikščionis turėtų tik šventąjį vardą. Pirmaisiais amžiais juk visai nebuvo šventųjų vardų, o Senojo Testamento šventųjų vardų niekas nevertė vartoti. Nebuvo nei reikalo, nes kiekvienas vardas, kuris per krikštą pašventinamas, tampa šventas. Taip šventais vardais tapo net pagoniškų dievų vardai, kaip Dionyzas, Apolonas, Jovita arba pagoniški graikų, romėnų ir persų herojų vardai—Archilejus, Valentinas, Celsus, Valerijonas, Saturninas, Kyras, Nemezijus. O kiek yra vardų, paimtų iš gamtos ir gyvulių pasaulio: Ursula — Meškutė, Leo—Liūtas, Silvester—Miškinis, Coelestinus—Danguolis. Arba kiek yra vardų, išreiškiančių kokią nors savybę: Ignatius—Ugninis, Petrus—Uola (paties Kristaus duotas vardas!), Faustinus— Kumštinis, Bonifacas—Geradaris, Victor— Nugalėtojas, Felix—Laimingasis. Nevienas, šiuo vardu pakrikštytas, vėliau tapo šventasis. Kodėl šventaisiais negali kada nors būti paskelbti tokie vardai, kaip Birutė, Milda, Laima, Danutė, Algis, Vytautas, Rimantas, Kęstutis? Maironis, kurs buvo ne tik poetas, bet ir didelis moralinės teologijos žinovas, kartą dėl lietuviškų vardų teisingai išsitarė:
— Tai kas, kad Birutė ar Algis ne šventųjų vardai? Kada nors jie bus šventieji!
Iš tikro, mielas Juozai, šiandien, atrodo, nebe vienas kitas, bet šimtai tų lietuviškų vardų bus šventieji, nes šimtai ir tūkstančiai jų praliejo kankinių kraują už tikėjimą. Daug bus Dalyčių, ir Vaidilučių, ir Nijolių, kurios, Marijos Goretti pavyzdžiu, už skaistybės idealą mirė kankinėmis. Kaip tat skaudu girdėti priekaištus, kaip tik šiandien daromus, kad šie vardai pagoniški, mums netinkami!..
Iš viso yra keista, kad savi vardai galėtų pasidaryti pagoniški. Nei viena tauta nesibaido savo senųjų vardų ir neteko girdėti, kad kur nors tokie vardai būtų vadinami pagoniškais. Juk Boleslovas, Vladislovas, Vaclovas, Stanislovas, Hermenegildas, Henrikas kitados taip pat buvo pagoniški. Ne visi šiandien vartojami slavų ar germanų katalikų vardai turi savo šventuosius. Jie yra tautiški, krikštu pašventinti, ir daugiau nebėr pagoniški. Kaip galima krikštu pašventintus vardus vadinti pagoniškais? Ar lūpos, kurios šitaip niekina Švenčiausios Trejybės vardu ištartą ir, šv. krikšto vandenį liejant, įspaustą naujagimio širdin vardą, nenusideda prieš Dievą? Turėtų susigėdyti vieną kartą tie, kurie nežino, ką kalba, o dar labiau tie, kurie nežino, ką daro, drausdami ar iškraipydami šiuos vardus.
Nevalia žaloti vaiko sielos!
Jie užgauna ne tik krikštą, ne tik tėvus ir kunigus, kurie šiuos vardus parinko ar leido, bet skaudžiai paliečia ir vaiko sielą. Keletą, gal keliolika metų vaikas girdėjo iš motinos ir tėvo, iš kunigo ir mokytojo lūpų su didele meile tariant jo vardą. O dabar kažkas ima ir jam užgauliai pasako: tavo vardas nekrikščioniškas, pagoniškas!.. Ką turi išgyventi vaikas ir jo tėvai? Vaiko širdyje užmušama kažkas, kas jam yra ir buvo labai brangu, tas tėvų mylavimas, tas maloniausiais jausmais šaukimas, šaukimas paklusti, juos mylėti ir gerbti. Juk viskas yra surišta su tuo vardu. Galima įsivaizduoti lūžį, kurį vaikas pajunta savo gyvenime. Jis nebėr tas, kas buvo iki šiol. Jis pasidaro nebe žmogus, bet tarsi šunelis, kuriam naujas šeimininkas pakeičia vardą. Asmenys, kurie šito nepaiso, nusikalsta prieš vaiko sielą. Ką vaikas galės galvoti apie tą asmenį, kurs išplėšė iš jo sielos gražiausius ir švenčiausius atsiminimus? Taip jį iki šiol vadino ne tik tėvai, bet ir seneliai, ir giminės, ir mokytojai ir kunigai. O dabar vienu metu kažkas ima ir nubraukia visą šią praeitį ir suniekina visus, kurie tuo vardu jį maloniai vadino.
Mano Drauge, Tu matai, kad aš nerandu žodžio apibudinti šitam elgesiui. Daug ką galima atleisti—ir žmonių tamsumą, ir iškreiptą uolumą, bet mažutėlių papiktinimo atleisti negalima. Kaip kunigas gal neturėčiau taip kalbėti apie mano luomui artimus asmenis. Bet šiuo kartu vaiko siela man yra brangesnė. Suaugusieji, darydami neleistiną veiksmą, užsitarnauja būti barami. Yra blogiau tylėti ir leisti, kad mažutėliai būtų žalojami. Jei kunigai šiuo atveju tylės, jie patys bus apkaltinti prieš Dievą. Kunigai pritarė tėvams, laimino ir pašventė jų vaikų vardus, todėl jie turi juos ir ginti nuo tų, kurie iš per didelio uolumo prasilenkia su Bažnyčios leistina tvarka.
Nevalia nepaisyti civilinės tvarkos!
Ir civiliniai įstatymai draudžia kaitalioti vardus. Jokia valstybė neduoda privatiems asmenims teisės pakeisti savo ar kitų vardus. Kartą užrašytas gimimo dokumente vardas, pasilieka toks ir kituose dokumentuose. Jei kas nori keisti, turi tai daryti įstatymo nurodyta tvarka. Yra neleistinas savivaliavimas keisti Vytautą į Victor, Veto ar Vito; Kęstutį į Kasty; Birutę į Ruth.
Amerikiečiai turi daug tokių vardų, kurie ne tik neturi nieko bendra su krikščionybe, bet neturi nė jokios prasmės, kaip pavyzdžiui, Cheryl, Darleen, Joyce, Lorraine. Yra ir tokių vardų, kurie yra padaryti iš pavardžių: Dean, Shirley, Beverley. Visi tokie vardai gali mums atrodyti labai neįprasti, nieko bendra neturį su krikščioniškais vardais, bet mes nusilenkiam tų žmonių teisei ir Amerikos Bažnyčios vadovų išminčiai, kuri leidžia tokiais vardais savus tikinčiuosius krikštyti. Niekas neturi teisės jų kaitalioti.
Lietuviai daugelį kraštų perkeliavo, bet niekur nerado tokios neleistinos tvarkos, kad mokyklose jų vardus kaitaliotų. Bet ir čia, Amerikoje, ne visur taip yra. Neteko girdėti, kad taip elgtųsi mokytojai viešose mokyklose (Public School). To nedaro nei kitatautės katalikės seserys. Mūsų vardai jiems neįprasti, sunkiai ištariami, bet jie vis tiek juos gerbia ir užrašo taip, kaip yra parašyta metrikuose ar kituose dokumentuose. Teko girdėti, kad ne vienoj vietoj mokytojai užrašė lietuviukų vardus lentoje ir liepė visai klasei keletą kartų tiksliai pakartoti, kad žinotų, kaip juos reikia ištarti.
Šių faktų akyvaizdoj dar labiau turi erzintis tremtiniai tėvai dėl kai kurių lietuvių priešingo elgesio. Tie asmenys turėtų pagalvoti, kad tokiu savo elgesiu kartais gali atstumti tėvus nuo Bažnyčios ir nuo tikėjimo.
Mielas Juozai, norėjau į Tavo laišką šaltai atsakyti, bet matau, kad pasidariau nešaltas. Juk jaudina tokie dalykai! Manęs asmeniškai neliestų, nes turiu šventojo vardą, bet tai liečia daugelį tėvų ir vaikų. Liečia blogai suprastą Bažnyčios valią, liečia ir teisinę tvarką. Juk jei tėvai pasiskųstų teismui už tokį savivaliavimą, tie asmenys nukentėtų. Tėvai šito, be abejo, nedarys, jie nenori prieš savo tautiečius skųstis, bet kaip tik dėl to negalima tų dalykų nutylėti. Žinau, kad šiais žodžiais užsitrauksiu kai kurių asmenų nemalonę, bet dėl teisingo dalyko kentėti nebijau.
Kunigas Stasys