Spausdinti
1950 m. rugsėjo (September) mėn.  Vol. 1, No.8
 
     Rašau Tau, mielasis Broli, Sese, kuriame pasaulio krašte bebūtum. Rašau iš Romos, pilnas nepaprastai gražių įspūdžių, kuriuos paliko čia atvykusieji iš Anglijos ir Škotijos lietuviai maldininkai. Jų buvo nedaug ir kartu daug. Prieš dešimtimis ir šimtais tūkstančių nuolat Į čia atvykstančių šiais Šventaisiais Metais užsieniečių 49 atrodo labai mažas skaičius, o iš kelių tūkstančių jau nuo seniau ar tik paskutiniu metu prisiglaudusių Anglijoj ir Škotijoj mūsų tautiečių, tai visai gražus būrelis. Esu tikras, kad, jeigu galėčiau savo blankiais žodžiais atkurti tą nepaprastą išgyvenimą, kurį turėjo ir turi į čia atvykusieji, tikrai iš antro pasaulio krašto ir Tu vyktum Romon, jeigu tik būtų bent koks galimumas. “Jeigu tie, kurie manė važiuoti, bet susilaikė, būtų žinoję, tikrai visi iki vieno būtų atvažiavę” — tikrino kartkartėmis vis naujų įspūdžių bangos pagauti atsilankiusieji.
 
     Prisiminė mūsų brangiosios Lietuvos šventovės su atlaidais ir procesijomis, kai pačią pirmą dieną po atvykimo buvo lankomos keturios bazilikos Jubiliejiniams atlaidams pelnyti. Su vietiniais lietuviais susidarė visas šimtas. Lyg tautos patrijarkas, J.E. vysk. P. Būčys su iškeltu juodu kryžium, lydimas kitų dviejų lietuvių vyskupų J.E. V. Brizgio ir J.E. V. Padolskio, nuo obelisko vedė procesiją pro šventąsias duris į šv. Petro baziliką. Pora iš atvykusiųjų maldininkų jau per 60-ties metų tikrų lietuviškų mamyčių (viena net 84 metų) visai eisenai pridavė tipingai lietuvišką veidą ir padvelkė žaliu Lietuvos kaimu.
 
     Kai, susirikiavus Švč. Sakramento koplyčioje, J.E. vysk. V. Brizgiui pradedant šv. Mišias, suskambo “Pulkim ant kelių”, kažkoks nenusakomas jausmas užliejo širdį, iš akių veržėsi ašara. Ir, gal būt, niekad taip jautriai neaidėjo “Petro Laivas plauks kaip plaukęs”, kaip tada, kai po šv. Mišių, visa procesija užtraukė šį popiežiaus himną, apsupusi šv. Petro altorių. Atrodė, lyg visa lietuvių tauta būtų reiškusi savo besąlyginį ištikimumą Kristaus Vietininkui ir savo nepalaužiamą tikėjimą tiesos pergale.
 
     Aplankius šv. Povilo ir šv. Jono bazilikas, iš paskutiniosios procesija nusitęsė į ketvirtąją — Marijos Snieginės, vad. Maria Maggiore, baziliką. Lankymas baigėsi vienoje puošnioje jos koplyčioje prie stebuklingo Švč. Marijos paveikslo gegužinėmis pamaldomis. Savo žodyje J. E. vysk. Būčys tikrino giliai tikinčiai Dievą ir mylinčiai Mariją lietuvių tautai Dievo Apvaizdos ir Marijos globą ir pergalę, o kai pasigirdo Lauretaniškosios Litanijos garsai su baigiamąja “Sveika Marija, Motina Dievo”, visi lyg persikėlė į Šiluvą, Pažaislį, Aušros Vartus... į kurią nors Lietuvos parapijos šventovę ar lauko koplytėlę ir tartum įsijungė į visos Lietuvos maldą Marijai.
     Keturis kartus visi maldininkai kartojo vis iš naujo Šv. Tėvo Pijaus XII Šventųjų Metų maldos žodžius: “Tebūna Šventieji Metai visiems apsiplovimo ir šventėjimo, vidinio gyvenimo ir atsilyginimo metai, metai didelio grįžimo ir didelio atleidimo. Duok savo tvirtybės dvasią tiems, kurie kenčia persekiojimus dėl tikėjimo... Duok, Viešpatie, taikę mūsų dienose... Suteik... tremtiniams ir belaisviams jų tėvynę...” Keturis kartus buvo girdimas kvietimas: “Melskimės už Šventąjį Tėvą Pijų XII... Melskimės už mūsų brolius kalėjimuose, ištrėmime bei stovyklose vargstančius, kad Viešpats Dievas, nuliūdusiųjų Ramintojas, juos į savąjį kraštą parvesti ir savo šeimoms grąžinti teiktųsi”. (Taip meldžiasi ne tik lietuviai, bet ir šimtai tūkstančių kitų bazilikas lankančių maldininkų). Pakartotinai išsiveržęs iš visų krūtinių širdį veriąs “Pasigailėk mūsų! Pasigailėk mūsų, Viešpatie!” atrodo, skrodė dangų ir laimėjo jo nusišypsojimą visai mūsų kančiose paskendusiai tėvynei ir tautai. Neužmirštamos valandos!
 
     Smarkiau plaka visų širdys, kai pro dešimttūkstantines maldininkų minias viduriu šv. Petro bazilikos visi žygiuoja gretose sau skirton vieton netoli Šv. Tėvo sosto, įruošto prie pat šv. Petro altoriaus (dėl gausumo maldininkų bendros audiencijos šiais metais vyksta šv. Petro bazilikoje, ne Vatikano rūmų salėse). Tuojau pasirodys Šv. Tėvas! Nekantraus laukimo valandėlės... Tik, štai, jis įnešamas pro šonines duris nešamoj kėdėj. Suskamba galingas “Viva il Papa!” Jį pagauna kartoti visokiomis, visokiausiomis kalbomis iš visur suplaukusios maldininkų minios. Visų pirmą kartą čia esančių akyse susijaudinimo ašaros. Mosuojamų virš galvų nosinių miškas sveikina vis artėjanti prie sosto Kristaus Vietininką.
 
     Jis jau soste. Pasigirdus skardžiam Šv. Tėvo balsui, minia nutyla. Jis sveikina šešiomis kalbomis iš viso pasaulio suvažiavusius, atskirai paminėdamas kiekvieną maldininkų grupę. Paminėtieji atsako griausmingu “Tegyvuoja Popiežius!’’ Laukia ir mūsiškiai. Vos spėjus Šv. Tėvui paminėti Lietuvių maldininkų grupę, pasigirsta lietuviškas “Valio Papa!’-' Šv. Tėvas mojuoja mūsų pusėn ranka, linguoja galva.
 
     Audiencija baigiasi. Visokiausių balsų, plojimų ir šauksmų jūra išlydi išnešamąjį, su visais atsisveikinantį Šv. Tėvą.
 
     Rytojaus dieną vėl visi Šv. Petro bazilikoj: net dviejų šventųjų kanonizacija. Iškilmingumas nepalyginamai didesnis, kaip vakar. Šimtai daugiažvakių žirandelių skandina visą baziliką šviesų jūroj. Žemėje pavaizduotas dangus! “Dievulėliau, kunigėli, tur būt, ir danguj nebus gražiau!” — sušunka viena mūsiškių. Po tris valandas užsitęsusių Šventųjų paskelbimo apeigų su šv. Mišiomis Baltasis Senelis pakyla į nešamąjį sostą ir, nešamas visam iškilmingume, laimina bešaukiančius “Valio Papa!” ir bemojuojančius nosinėmis savo vaikus. Vienas mūsiškių, vyras inteligentas, laikydamas beišsiveržiančias ašaras, drebančiu iš susijaudinimo balsu kartoja: “Tai vienintelė vieta... Vienintelė vieta beliko...” Aplinkui iš Afrikos, iš Egipto, iš Australijos, iš Indijos... juodieji, baltieji, raudonieji... visokių spalvų, visokių rasių, visokių kontinentų atstovai visi vienodu entuziazmu ir susijaudinimu reiškia savo jausmus laiminančiam minią ir vis tolstančiam Popiežiui. “Ovacijos ne pagal užsakymą. Tikrai vienintelė vieta” — ištaria kitas mūsiškių, lyg atsakydams pirmajam.
 
     Reikia būti pačiam, norint pilnai suprasti šį išgyvenimą. Deja, tai teįmanoma labai mažai dalelytei laimingųjų.
 
     Bet yra ir kitas būdas susitikti su Šv. Tėvu ir sueiti su juo į artimą ir gal ne kartą dar artimesnį ryšį — tai jautimas su Bažnyčia, sielojimasis visos Bažnyčios reikalais, kuriais Šv. Tėvas gyvena, tai malda ir dvasinės aukos už jį ir tomis intencijomis, kurias jis turi savo širdyje. Jos visos ypač trumpai ir vaizdžiai yra išreikštos paties Šv. Tėvo sukurtoje Šventųjų Metų maldoje, kurią ne kartą, be abejo, jau būsi kalbėjęs.
 
     Bus graži proga ir Tau, Broli, Sese, Įsijungti į bendrą Lietuvių Tautos maldą už Šv. Tėvą. Šventųjų Metų Komitetas Lietuviams priimti Romoje yra metęs mintį visuose kraštuose čia ruošiant Šv. Tėvo dieną, čia kitais būdais, vadovaujant vietos kunigams, kviesti visus tautiečius skirti savo maldų ir aukų už Šv. Tėvą ir jo intencijomis. Baigiantis Šventiesiems Metams, šios visos maldos ir aukos, kaip dvasinės dovanos, suplauks į Romą, bus surašytos gražiame adrese ir visų viso pasaulio šiapus geležinės sienos esančių lietuvių vardu bus įteiktos Šventajam Tėvui. Tikiu, kad ten bus ir Tavoji dalis.
 
Kun. V. Balčiūnas.

LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois. Yearly subscription one dollar. Single copy 10 cents.
 
Application for entry as second class matter is pending.
 
LAIŠKAI LIETUVIAMS leidžiami Tėvų Jėzuitų kas mėnesį. Redaguoja T. Juozas Vaišnys, S.J. Administratorius Petras Kleinotas, S.J. Redakcijos ir Administracijos adresas: 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois Telefonas: HEmlock 4-1677.
 
Metinės prenumeratos kaina 1 doleris. Atskiras numeris 10 centų.  Vinjetės Vl. Vijeikio