Spausdinti
    ŽMOGAUS LAISVĖ IR ATSAKINGUMAS
 
Didžiai Gerbiamas Tėve,
 
     Žinau, kad kiekvienas žmogus yra atsakingas už savo darbus, bet nesuprantu, dėl ko. Girdėjau ne kartą sakant kunigus, kad be Dievo žinios nei plaukas žmogui nuo galvos nenukrentąs. Taigi, man atrodo, kad ir visi žmogaus darbai bei mintys priklauso nuo Dievo. Įvyksta taip arba kitaip tik dėl to, kad Dievas taip nori. Blogas žmogus daro nuodėmes ir už jas nesigaili, nes Dievas nenori, kad jis gailėtųsi. Ir jei kuris netiki, tai netiki dėl to, kad Dievas to nenori. Dievas žino, ar aš eisiu į Dangų ar į pragarą, taigi, ne nuo manęs priklauso mano išganymas arba pasmerkimas, bet nuo Dievo. Tad kam dar žmogui stengtis? Vis tiek ne nuo jo pastangų viskas priklauso.
 
Už atsakymą iš anksto dėkoju
 
B - tė
 
Gerbiamoji,
 
     Tamstos paliestas klausimas yra labai sunkus. Apie tai, kaip suderinti laisvą žmogaus valią su visų daiktų bei veiksmų priklausomumu nuo Dievo, smarkiai disputavo ir dar tebedisputuoja žymiausi teologai. Todėl nenusimink, jeigu ir Tamstai šis klausimas nebus visiškai aiškus. Stengsiuosi atsakyti, kaip galima aiškiau.
 
     Dievas sutvėrė žmogų ir apdovanojo ji įvairiausiomis malonėmis, jam visuomet padeda ir jį išlaiko. Viena iš kilniausių ir didžiausių Dievo dovanų, suteiktų žmogui, yra laisva valia. Žmogus, turėdamas laisvą valią, net ir pačiam Dievui gali pasakyti: “Ne”! Iš tikrųjų jis taip ir sako, darydamas kiekvieną laisvą nuodėmę. Juk jis žino Dievo įsakymus, Dievo norus, ir vis dėlto jis dažnai sako: “Ne, aš tų įsakymų nelaikysiu”! Ir nelaiko. Darydamas nuodėmę, žmogus tam veiksmui atlikti naudojasi Dievo suteiktomis dovanomis: savo protu, savo kūnu, savo jėgomis. Dievo suteiktas dovanas pavartoja sukilti prieš Dievą ir Jį Įžeisti. Koks nedėkingumas !
 
     Yra teisinga, kad be Dievo žinios nei plaukas žmogui nuo galvos nenukrinta, bet ar dėl to, kad Dievas žino kiekvieną žmogaus veiksmą, žmogus jau nebus už tą veiksmą atsakingas? Dievo žinojimas nepanaikina žmogaus laisvos valios.
 
     Kad būtų aiškiau, paimkime vieną kitą pavyzdį. Sakykime, kad Tamsta pažįsti savo kaimyną Baltrų. Žinai, kad jis yra didelis girtuoklis. Tau yra aišku, kaip dieną, kad jeigu Baltrus eis pro karčiamą, tikriausiai į ją užsuks. Štai matai jį einanti pro karčiamą. Sakai: galiu galvą guldyti, kad jis neatsispirs tai pagundai ir įeis į karčiamą. Iš tikro taip ir įvyksta, Baltrus įeina į karčiamą. Kokia iš to išvada? Ar dėl to Baltrus įėjo, kad Tamsta žinojai? Ar Tamstos žinojimas paveikė jo laisvą valią? Ar jis negalėjo neįeiti tik dėl to Tamstos aiškaus įsitikinimo? Be abejo, ne. Jis įėjo visiškai laisvai. Tamsta jo neprivertei, jis kaip paprastai, negalėjo atsispirti tik savo aistrai.
 
     Bet gal Tamsta pasakysi, kad ta jo aistra yra Dievo duota, todėl vis tiek Dievas yra kaltas, kad jis įėjo į karčiamą. Klysti. Ta aistra nėra Dievo duota, bet paties Baltraus įsigyta savo girtuokliavimu. Jis tai aistrai galėjo atsispirti, bent iš pradžios, bet nenorėjo, degtinė jam buvo brangesnė už viską.
     Dar vienas pavyzdys. Tamsta įlipi į aukštą bažnyčios bokštą. Apsižvalgai aplinkui. Matai visus kelius, kuriais žmonės skuba į bažnyčią. Kad geriau matytum, pasiimi dar ir žiūroną. Matai, kad vienu keliu už kokios mylios nuo bažnyčios eina Jonas, kitu Juozas, trečiu Petras. Matai ir jų ėjimo greitį. Tuoj apskaičiuoji, kad Jonas pasieks bažnyčią per 10 minučių, Juozas per 15, o Petras per 20. Nulipi nuo bokšto ir sakai zakristijonui:
 
     —    Žinai ką, už 10 min. ateis Į bažnyčią Jonas, už 15 Juozas, o už 20 Petras.
 
     —    O kas tau sakė?
 
     —    Pamatysi.
 
     Kai viskas Įvyko pagal Tamstos pranešimą, zakristijonas manė, kad jūs buvote susitarę, kad Tamsta tiems trims parapijiečiams pasakei, kada jie turi ateiti. Bet matai, kad taip nebuvo. Jie atėjo ne dėl to, kad Tamsta norėjai, kad Tamsta matei, bet dėl to, kad jie taip norėjo.
 
     Taigi, ir Dievas dar geriau, negu iš aukšto bokšto, dar geriau, negu su žiūronu mato visą ateiti, mato kiekvieną žmogų, kiekvieną jo laisvą veiksmą, Jis pažįsta visus kiekvieno žmogaus palinkimus, daug geriau, negu Tamsta Baltraus palinkimą girtuokliauti. Todėl Dievas aiškiausiai žino, kaip tas ar kitas žmogus šiose ar anose aplinkybėse pasielgs, ką darys, kur eis. Jis žino, ar tu nugalėsi pagundą, ar padarysi nuodėmę, ar eisi išpažinties, ar mirsi malonės stovyje, ar eisi į Dangų ar į pragarą. Bet šis Dievo žinojimas jokios įtakos neturi į tavo veiksmus, jie yra visiškai laisvi ir priklausomi tik nuo tavo laisvos valios, nuo tavo noro. Taigi, kiekvienas žmogus yra atsakingas už savo veiksmus, nes juos atlieka savo laisva valia. Jeigu norėtų, jis galėtų ir kitaip daryti, bet nedaro, nes nenori.
 
     Bet dabar kyla kitas labai sunkus klausimas. Jeigu taip yra, kaip aiškinome, išeina, kad Dievas nėra visiškas pasaulio valdovas, kad ne viskas nuo Jo priklauso.
 
 Priklausomumas nuo Dievo
 
     Šį be galo sunkų klausimą įvairūs teologai įvairiai aiškina. Šia proga noriu pažymėti, kad kas nors nepamanytų, jog tarp katalikų teologų nėra sutarimo tikėjimo dalykuose. Ne, tai būtų klaidingas manymas. Pagrindiniuose tikėjimo dalykuose visoje Katalikų Bažnyčie yra sutarimas, visi teologai moko tą pati. Kartais skiriasi tik argumentai, aiškinimo metodas ir filosofiškas (ne teologiškas) kai kurių klausimų nagrinėjimas. Šiame mūsų klausime visi sutinka, kad Dievas yra viso pasaulio valdovas, kad nuo Jo viskas priklauso. Taip pat visi sutinka, kad Dievas davė žmogui laisvą valią ir žmogaus veiksmai nuo jo paties priklauso, taigi, jis už tuos savo veiksmus yra pilnai atsakingas. Yra skirtumas tarp teologų tik tame, kaip šias dvi tiesas suderinti.
 
     Čia paduosime labai paprastą ir gal visiems prieinamiausią aiškinimą. Visiems yra žinoma, kad žmogaus gyvenimas, o taip pat ir viso pasaulio gyvenimas gali pasukti ir nueiti kita kryptimi dėl visai mažų dalykėlių, dėl smulkmenų. Jeigu tu, pavyzdžiui, ilgiau pamiegosi ir tik viena minute pasivėluosi į traukinį, yra tik smulkmena. Bet jei tu paskui išgirsi, kad tas traukinys, kuri norėjai imti ir pramiegojai, nuėjo nuo bėgių ir užmušė visus keleivius, matai, kad nuo tos smulkmenos priklausė tavo gyvenimas.
 
     Tokių smulkmenų kiekvieno žmogaus gyvenime yra labai daug. Kas nors šiek tiek pasikeičia ir pakeičia visą žmogaus gyvenimą arba ir viso pasaulio santvarką. Dievas tverdamas pasauli, matė visas galimybes, visas nesuskaitomas kombinacijas, kokios tik yra galimos.
 
     Vienoj tokioj “kombinacijoj”, pavyzdžiui, Dievas matė, kad Jonas padarys sunkią nuodėmę, paskui prieis išpažinties, po to ir vėl nusidės ir vėl gailėsis ir pasitaisys, pagaliau mirs pašvenčiamoj malonėj ir nueis į Dangų. O Petras toj pačioj “kombinacijoj” taip pat dažnai nusidės, dažnai vėl gailėsis ir atliks išpažinti, bet taip atsitiks, kad mirs, padaręs sunkią nuodėmę ir neatlikęs išpažinties, jis eis į pragarą. Dievas matė ir daugelį kitų kombinacijų, kuriose tų pačių asmenų likimas būtų visai skirtingas — pirmas eitų į pragarą, o antras į Dangų. Vieną iš tų milijardų “kombinacijų” Dievas išrenka. Tokiu būdu lyg daugiau palankumo parodydamas tiems, kurie šioje “kombinacijoje” bus išganyti. Bet visiškai nepaveikdamas nei vienų nei kitų laisvos valios. Taigi, tame “kombinacijos” išrinkime ir glūdi Dievo įtaka į pasaulio tvarką. Kad yra dabar tokia, o ne kitokia tvarka, kad yra išrinkta tokia, o ne kitokia “kombinacija”, priklauso nuo Dievo. Bet dar kartą pakartojame, kad žmonės savo darbais užsipelno Dangų arba pragarą.