Spausdinti

 

 

Tėve Bružike,
 
     Man teko kalbėti su viena sesele vienuole, kuri pilna entuziazmo pasakojo apie Tamstos pamokslą lietuvybės klausimu. Man šis dalykas yra labai neaiškus, todėl iš anksto atsiprašau, kad gal nesutiksiu su kai kuriomis Tamstos mintimis. Man atrodo, kad Jūs, Tėve, klystate, taip smarkiai gindamas lietuvybę net per pamokslą ir ją beveik lygiagrečiai statydamas su katalikybe. Jūs Dievo vardu, sako, šaukėte, kad nevalia atsisakyti savo tautos, net ir ilgą laiką gyvenant kitur. Aš su tuo negaliu sutikti, dėl to prašyčiau man plačiau paaiškinti ši klausimą. Nekantraudamas lauksiu atsakymo.    Jūsų P
 
Brangusis,
 
     Tamstos atvirumas mane žavėte žavi, o tas troškimas išsiaiškinti lietuvybės klausimą —- dar labiau. Turiu pasisakyti, kad neesu lietuvis šovinistas, tai yra toks, kuris tik savo tautą girtų, aukštintų, o kitas tautas smerktų, jas niekintų ir jų nekęstų. Tai būtų ne tik nežmoniška ir negražu, bet būtų ir nekrikščioniška, būtų nuodėmė. Dėl to aš smerkiu išpūstą nacionalizmą, kurį Hitleris ne tik teorijoj (“Mein Kampf”), bet ir praktikoj vykdė. Jo supratimu, tik vokiečių tauta turi teisę gyventi ir plėstis, o kitos turi jai tarnauti arba žūti. Dar labiau yra smerktinas kruvinojo Stalino, tautų naikintojo, elgesys. Amerika drauge su UN kovoja už tautų laisvę. Dėl to ir mes, gyvendami Amerikoje, šioje didžiausioje Įvairių tautų šeimoje, pripažinkime ir ginkime kiekvienos tautos garbę ir teises. Tegul lenkai pasilieka lenkais, airiai airiais, italai italais, indijonai indijonais, negrai negrais, kaip ir lietuviai turi pasilikti lietuviais. Kaip kiekvienas žmogus turi įgimtą teisę gyventi, taip ir kiekviena tauta. Penktasis Dievo Įsakymas draudžia žudyti ne tik atskirus žmones, bet ir tautas. Visas tautas reikia lygiai vertinti, jas pripažinti ir gerbti.
 
     Krikščionybės ir katalikybės nestatau lygiagrečiai su tautybe, nes tai yra du skirtingi dalykai. Katalikybė, Kristaus atneštas mokslas, yra visoms tautoms ta pati, nesikeičianti. Ji turi apimti visas tautas, visas kalbas, visas rases ir šalis. Čia nėra nė mažiausio skirtumo tarp lietuvio, airio, lenko, ruso ar vokiečio. Visi yra lygūs katalikai.
 
     “Nėra skirtumo tarp žydo ir graiko, juk tas pats yra visų Viešpats”, sako šv. Povilas (Rom. 10, 12). O kitoj vietoj dar aiškiau pabrėžia, sakydamas: “Nes tikėjimu į Jėzų Kristų jūs visi esate Dievo vaikai. Čia nebėra nei žydo nei graiko, nebėra nei vergo nei laisvojo, nebėra nei vyriškio nei moteriškės, nes jūs visi esate viena Kristuje Jėzuje” (Gal. 3,26-28). Dėl to tikybinių klausimų nereikia maišyti su tautiniais. Kaip siela, nors pripildo kūną, bet skiriasi nuo kūno savo esme ir verte, taip ir tikėjimas pripildo tautą ir tautas ir jas jungia į vieną dievišką šeimą. Tikėjimas turi savo teises, o tautybė savo. Negalima nei vieno nei antro naikinti ar griauti. Dievas nori, kad kiekviena tauta sau įgimtu būdu garbintų Dievą. “Garbinkite Viešpatį visos tautos”, sako psal-mistas (Ps. 116).
     Dievas labai mėgsta įvairumą, nes “varietas delectat”, sako šv. Augustinas. Tik pažvelk į gamtą, pažvelk į augalų ir gyvulių pasaulį, pamatysi, koks ten įvairumas! Kiekvienas ten kitokiu būdu ir kitokia “kalba” skelbia Dievo didybę, Jo išminti ir gerumą.
 
     Dievas nori, kad ir žmonės susiskirstytų tautomis ir sukurtų įdomią ir margą žmonių giminę, kuri įvairiais būdais ir įvairiomis kalbomis garbintų Dievą, visų tautų bendrąjį Tėvą. Lyg tas sodas pripildytas įvairių medžių ir įvairiaspalvių gėlių, žmonija skirstosi į įvairias rases ir tautas su skirtingomis kalbomis, skirtingais papročiais ir skirtingais gyvenimo būdais.
 
 To nori Dievas
 
     Be abejo! Tik pažvelkime į Šventąjį Raštą. Ten rasime daugybę įrodymų, kaip Dievas gina tautos egzistenciją. Paimkime, pavyzdžiui, žydų tautą. Kiek Dievas ja rūpinosi, gynė nuo priešų, matydamas ją egiptiečių pavergtą, davė jai didį vadą Mozę, per kurį darė didžiausius stebuklus, pervesdamas juos per Raudonąją jūrą ir maitindamas tyruose manna. Dievas draudė žydams maišytis su svetimtaučiais vedybose ir už tai ne kartą skaudžiai juos baudė.
 
     Žydai, paties Dievo per pranašus mokomi, taip pamilo savąją tautą, kad jiems esant Babilono vergijoj, visi verkė, dūsavo ir aimanavo, pridėję galvas prie mūro sienų. Kai vietiniai gyventojai prašydavo, kad žydai ką nors jiems padainuotų ar pašoktu, jie su didžiausiu skausmu ir širdgėla atsakydavo, kad to negali padaryti, kol yra vergijoje. O Šv. Dvasios įkvėptas psalmistas perduoda tas aimanas 136 psalmėje šiais žodžiais: “Prie Babelės upių mes sėdėjome ir verkėme, kai atsimindavome Sioną. Ant ano krašto gluosnių mes pakabinome savo arpas. Tie, kurie buvo mus išvedę, reikalavo iš mūsų giesmių ir kurie mus užgaudavo, reikalavo linksmumo: “Pagiedokite mums iš Siono giesmių!” Kaipgi mes giedosime Viešpaties giesmę svetimoj šaly? Jei užmiršiu tave Jeruzale, tebūnie užmiršta mano dešinė! Teprilimpa mano liežuvis prie gomurio, jei aš neminėsiu tavęs, jei nestatysiu Jeruzalės aukščiau už kiekvieną mano linksmybę.” Taigi, matome, kaip griežtai yra pabrėžtas Šventame Rašte prisirišimas prie savo tėvynės, kaip gražiai yra kalbama apie jos meilę.
 
 Taip moko Kristus
 
     Mūsų Išganytojas nenukrito kur nors staiga iš Dangaus, neatvyko kur nors iš tyrų, bet gimė iš motinos, kaip gimsta visi žmonės. Jo motina buvo žydė, todėl ir Kristus visuomet save žydu laikė. Jis savo žodžiais darbais ir pavyzdžiu visur ir visuomet rodė savo tėvynės meilę. Kartą Jis meldėsi Alyvų kalne. Po kojomis gulėjo didžiulis Jeruzalės miestas, kurs, saulės apšviestas, atrodė labai gražus ir didingas. Kristus, pagalvojęs apie šio miesto ateiti, apsipylė ašaromis. Jis verkė, Jam buvo gaila savo miesto: “Nes ateis tau dienų, kad priešai apves tave pylimu, apguls tave, suspaus tave ir tavo vaikus, kurie yra tavyje, ir nepaliks akmens ant akmens, nes tu nepažinai savo aplankymo meto” (Luko 19, 41-44).
 
     Visi žinojo, kad Kristus yra žydas, nes Jis savo tautybės niekad neslėpė. Kartą moteriškė prie šulinio, kai Jis paprašė gerti, atsakė: “Kaip tu, būdamas žydas, prašai gerti manęs samarijietės. Juk žydai nebendrauja su samarijiečiais” (Jono 4,9).
 
     O štai kitoj vietoj dar labiau paaiškėja Kristaus prisirišimas prie savo tautos. Moteris kananietė artinosi prie Kristaus, norėdama, kad jis pagydytų jos dukterį. Bet Kristus atsako: “Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis” (t. y. pas žydus). Bet kai moteriškė dar labiau maldavo, tada Kristus atsakė, kad negera imti vaikų duoną ir mesti šunims. Moteriškei vis dėlto nenusileidžiant ir dar labiau prašant, Kristus jos išklauso ir pagydo dukterį. Iš šio Kristaus pavyzdžio matome, kad pirmiausia turime rūpintis savo tautiečiais, o tik po to kitais. Kristus aiškiai rodo, kad turime mylėti tautą, iš kurios esame kilę.
 
 Taip elgiasi Bažnyčia
 
     Amžiais Bažnyčia gynė ir dabar tebegina ir tebegloboja tautas. Kiekvienai tautai ji skelbia savus šventuosius ir skiria tautų globėjus. Neseniai Popiežius ir mums paskyrė globėju tautietį šv. Kazimierą. Prancūzija didžiuojasi savo grynai tautiška šventąja Joana Arkiete, kurią pats Dievas šaukė ginti savo šalį nuo priešų. Begindama šalį, ji patenka į anglų nelaisvę ir miršta sudeginta ant laužo. Bažnyčia, ją paskelbdama šventąja, parodė, kad tėvynės meilė yra didelė dorybė, už kurią mirti yra šventas, herojiškas darbas. Taigi, ir kareiviai ir mūsų partizanai, kurie lieja kraują, gindami tėvynę, yra ne tik tautos, bet ir Bažnyčios karžygiai.
 
     Tautą niekinti, jos išsižadėti yra prieš ketvirtąjį Dievo Įsakymą, nes tokiu būdu išsižadama ir tėvų kraujo, kurie ji iš karto į kartą perduoda savo vaikams. Visos tautos tokiems atsimetėliams turi jau Įsisenėjusi pavadinimą: išgama.
 
     Lietuviai! Neišsiginkime savo tautos, kad nesusilauktume čia ant žemės ir po mirties to baisaus pasmerkimo, ypač dabar, kai mūsų tautiečiai ten Lietuvoje kenčia už Bažnyčią ir Tėvynę tokius baisius persekiojimus, aplaistydami savo žemę kankinių krauju. Ką jie mums, susitikę Dievo teisme, pasakys, jeigu mes ne tik nemylėjome savo tautos, bet dėl žemiškų patogumų jos išsižadėjome, lyg Ezavas savo tėvonystės už sriubos lėkštę.
 
 Išsaugokime savo kalbą
 
     Kai kurios tautos, pavyzdžiui žydai, net ir pamiršusios savo kalbą, nenustoja tautybės ir ją išlaiko per šimtmečius. Su lietuviais taip nėra. Iš praktikos matome, kad jie, užmiršę savo kalbą, užmiršta tuoj ir tautybę. Kalba yra geriausia priemonė išlaikyti tautybę, todėl turime ją visomis jėgomis saugoti. Turime išmokti ir vietinę kalbą, bet jokiu būdu negalime pamiršti savosios. Juk mūsų kalba yra tokia graži, skambi, turtinga žodžiais ir išsireiškimais. Pasiskaityk Baranausko “Anykščių Šilelį” arba Duonelaičio “Metus”, pamatysi, kaip gražiai lietuvių kalba galima išreikšti mintis ir aprašyti vaizdus. Didžiausi pasaulio universitetai turi lietuvių kalbos katedras, nes lietuvių kalba yra seniausia Europos kalba, būdama gimininga su sanskrito kalba. Daugelis žymiausių filologų vadina mūsų kalbą Europos kalbų motina.
 
     Baisiai yra skaudu, kai matai, kad patys lietuviai šią kalbą niekina ir griauna, o mūsų protėviai ir lietuviškos mamytės kartu su knygnešiais ją saugojo ir gynė nuo žiauriųjų rusų žandarų, ne vienas patekdamas į Sibiro kalėjimus.
 
     Neseniai “Laiškų Lietuviams” Redakcijai vienas skaitytojas iš Anglijos atsiuntė laišką, klausdamas, ar tiesa, kad Amerikoje kunigai ir vienuolės kovoja prieš lietuvybę ir prieš lietuvių kalbą. Mes visiškai nesuprantame, kaip tai galėtų būti tiesa. Kaipgi lietuviai kunigai ir lietuvės vienuolės galėtų kovoti prieš lietuvybę ir prieš savo kalbą? Juk seselės vienuolės, lyg tos vaidilutės, yra pašauktos į lietuviškų parapijų mokyklas kurstyti lietuvišką ugnelę ir saugoti ją, kad neužgestų. Lietuviškų parapijų ir lietuviškų vienuolynų įsteigėjai, rinkdami sunkiai uždirbtus savo tautiečių centus, nieko kito negalvojo, kaip tik pastatyti tuos lietuvybės židinius, kad jie suburtų visas lietuviškas jėgas į kovą prieš nutautėjimą. Argi galėtų kas nors ramia sąžine eiti prieš šitą steigėjų minti? Argi galėtų jis piauti tą šaką, ant kurios jis pats sėdi?
 
     Klebonai kaip tik norėjo turėti savo parapijose lietuves seseles, kad jos padėtų gelbėti žūstanti lietuvišką jaunimą. Jeigu to gelbėjimo nereikėtų, jie galėtų pasikviesti svetimtautes seseles. Taip pat ir lietuvaitės galėtų stoti į kitus vienuolynus. Kam reikėtų tų lietuviškų? Dėl to mes visiškai nesuprantame, kaip galėtų tie asmenys kovoti prieš savo tautą, kai jų vadas ir sužiedotinis Kristus verkė savo tautos ir už ją aukojosi, duodamas aiškų pavyzdį visiems savo sekėjams.
 
 Pagalvokime ir apie ateitį
 
     Dievas išgelbėjo Noės šeimą, kad po pasaulinio tvano vėl prasiplėstų žmonija. Panašiai ir dabar Amerika, Anglija, Australija yra lyg tie didžiuliai laivai, kurie gelbsti tautų šeimas, iš kurių vėl turės atgimti bolševikų išnaikintos tautos.
 
     Po komunizmo tvano, kai atsidarys durys grįžti į tėvynę, tai ne tik tremtiniai, bet ir čia gimę, ypač seselės ir kunigai, bus labai prašomi grįžti į Lietuvą ir ten atnaujinti visą sugriautą gyvenimą. Jeigu kas ir pareis gyvas iš Sibiro, tai jis bus išvargęs, be sveikatos. Kunigų nebus, seselių nebus, inteligentų nebus. Tad kas dirbs tėvynės atstatymo darbą? Be abejo, tik mes, išlikę gyvi už tėvynės ribų.
 
     Mums gal reikės net už dešimtį žmonių atlikti darbą. Lengvas jis nebus, taigi, ruoškimės jau dabar. Mokykimės kalbos, tautiškai auklėkimės, kad išmušus laisvės valandai, tuoj galėtume pradėti tėvynės atstatymo darbą.
 
Jūsų J. Bružikas, S. J.

     Dėl mums nežinomų priežasčių grįžo šių prenumeratorių laikraštis: Chicago: Ancerevičius Vl., Bagdonienė H., Bakšaitis Pr., Jančauskis Ant., Janulienė V., Jasaitytė A., Jučas J., Jurėnienė M., Kasparienė E., Dr. Katilius, Kaukoriūtė J., Kazrogis J., Kirkus B., Kupčiūnaitė V., Lelijonas P., Marma G., Petruškevičienė T., Simonaitienė D., Spiridonavienė T., Tapulio-nytė M., Valantinas A., Vanagienė E., Vitartienė P., Zaleckienė D., Zalubas P., Zatankas E., Zukavičienė E.Balčius P. — Phila., Grinkevičius V., Kuras J. — Lawrence, Mass., Jaknis J., Jarašūnas A.— Newark, N. J. Kremeris O. — Reading, Pa., Maknavičius K., Šablinskas B., Sereikienė P., Skirmontienė O., Naruševičiūtė— Brooklyn, N. Y., Ramanauskas V.— Kearny. N.J., Šaltienė M. Wrt, III., Šuopys P. — Waterbury, Conn., Šlapkauskas V., Kondrotienė V. — Canada, Jakienė E. — Anglija.