Spausdinti
1950 m. spalio (October) mėn. Vol., No.9
J. AUGUSTAITYTĖ - VAIČIŪNIENĖ
 
 
CICERO VARPAI
 
Kai tamsiaakis rytas kelias veidą nusiplovęs 
Ir saulė viršum miesto bando perplėšti rūkus,
Iš žalsvo bokšto Cicero lietuviškos šventovės 
Išgirstam lekiančius graudžius varpus.
 
                    Ant rankų, nuovargio palaužtų, tupia,
                    Kaip paukščiai prijaukinti, glaudžias prie širdies, 
                    Kančių marias išpildami į visagalę laiko upę... 
                    Su jais pakelėje prie Rūpintojėlio vienišo meldies.
 
Atsiminimai burėmis išplaukia,
Kaip debesėlių žydrumoj lengvi laivai,
Kaip sunkūs akmenys pakelėse suklaupę,
Į kuriuos kojas sužeistas ne kartą užgavai.
 
                    Nedrąsiai palieti sunkias duris, ir slenka 
                    Į tave vitražų prieblandos minkšta vėsa...
                    O Dievas perkaltą vinim ištiesia ranką,
                    Ir šypsos Marija, stovėdama ant akmenio basa.
 
Girdi, kaip žvakių vaškas laša, —
Tame lašėjime visai klastos nėra, —
Albonis dar lietuviškąjį žodi neša,
Veronikos pridengęs kruvina skara...
 
                    Kad tame žodyje įspaustas Kristaus veidas 
                    Keliautų per miestus, marias, kovos laukus,
                    Kur Izraelio tautai buvo saulė nusileidus...
                    Visuose keliuose apšviestų Lietuvos vaikus...
 
Matau, lietuviška dvasia skliaute plezdena 
Prie kojų Dievo Tėvo, Dvasios ir Sūnaus...
Sukūrus Tautos Rūmą, kaip Kūrėjo žodis seną,
Ji svetimiems dievams nebetarnaus.
 
                    Kai rytas keliasi tamsos vartus sugriovęs, 
                    Atodūsiai varpų sugrįždami nuglosto vitražus, 
                    Nelietęs užraktų, iš Cicero lietuviškos šventovės 
                    Išeina Kristus pasitikt keleivių ir priglaust mažus.