Spausdinti

K. MOCKUS

Moterų vienuolynai Lietuvoje

IENO mūsų lietuvaičių vienuolyno viršininkė, Amerikoje gimusi ir augusi lietuvaitė, pagrįstai statė klausimą, kodėl lietuviai katalikai tėvai paprastai labai jaudinasi, kai jų duktė pareiškia norą stoti į vienuolyną, kai to jaudinimosi yra žymiai mažiau, jeigu eina reikalas apie jų sūnaus stojimą į kunigų seminariją ar kokį nors vienuolių ordiną. Tai yra specifinis mūsų, lietuvių, gyvenimo reiškinys. Sakysime, Amerikoje moterų vienuolynai yra labai išsiplėtę, tėvai į juos savo dukteris leidžia be didesnio trukdymo, ir tie vienuolynai atlieka nuostabų darbą auklėjimo ir švietimo srityse.

    Lietuvoje moterų vienuolynai dar neturėjo progos plačiau pasireikšti ir jų veiklos dirva dar nebuvo taip išryškėjusi. Taip pat ir moterų vienuolynų regulos paprastai buvo tokios, kad savo narius labiau izoliuodavo negu vyrų vienuolynai. Tačiau pagrindinė kliūtis buvo gyvenimas caristinės Rusijos okupacijoje. Juk iki tos okupacijos galo visiškai nebuvo suorganizuotas švietimas mūsų krašte, o rusifikacijos ir pravoslavinimo pastangos užkirto kelią plėstis sveikai lietuvių katalikų iniciatyvai.

    Nepriklausomybės metais sąlygos pagerėjo, bet laikas buvo per trumpas, kad būtų buvę galima išplėsti platesnę veiklą. Tai turės būti padaryta, kai vėl atgausime nepriklausomybę. Tačiau vis dėlto per tuos dvidešimt su viršum metų įvairios moterų kongregacijos sėkmingai augo ir plėtė savo veiklą įvairiose gyvenimo srityse.

Arkivyskupas J. Matulaitis įsteigia “vargdienes”

    Švento atminimo arkivyskupas Jurgis Matulaitis, matydamas, kad atgimsta Lietuva ir kad jai labai reikės vienuoliško pasiaukojimo darbininkų, įsteigė naują lietuvaičių kongregaciją, kuri savo gyvenimo pagrindan dėtų Marijos Nekalto Prasidėjimo garbinimą, o praktiškoj veikloj būtų vargdienių globėja. Iš čia kilo ir "vargdienių" vardas, plačiai paplitęs Lietuvoje. Kongregacija oficialiai buvo įregistruota 1918 m. spalių mėn. 15 d. Seinų vyskupo Antano Karoso dekretu. Pirmasis kongregacijos židinys ir jos motiniški namai buvo Marijampolėje. Ten seselės kūrė ir pirmąsias savo įstaigas. 1928 m. jos buvo pakviestos Telšių vyskupo tvarkyti diecezijos spaustuvę. Nuo tada seselės pradėjo plėsti savo veiklą visoje Lietuvoje. Bolševikams Lietuvą okupuojant, ši kongregacija jau turėjo 200 seserų, aptarnavo 14 vaikų darželių, 5 našlaičių prieglaudas, Vilniuje Motinos Globos punktą ir vaikų židinį, 11 senelių prieglaudų, Mergaičių Ūkio mokyklą, 3 pensionatus, 2 mokyklas, "Šešupės" spaustuvę ir knygyną Marijampolėje. Leido mergaitėms dvisavaitinį laikraštį "Liepsnos" ir dirbo katalikiškose mergaičių, moterų ir vaikų organizacijose. Jos buvo didelė talka Katalikų Akcijos darbuotojams, nes turėjo savo tarpe pirmaeilių jėgų visuomeniniam darbui, stipriai pasireiškusių dar pasaulietiškojo gyvenimo metais. Okupacinis režimas, be abejo, daug ką sugriovė, bet kongregacijos centras ligi šiol tebėra Marijampolėje.

Veikla Amerikoje

    Šviesios atminties kun. J. Navickas, vienas žymiausių Tėvų Marijonų Kongregacijos darbuotojų, Marianapolio kolegijos steigėjas, dar laisvės metais pakvietė Nek. Pr. Marijos Seseris padėti T. Marijonams jų darbuose. Taip atsirado šios kongregacijos šaka Amerikoje. Skaudieji įvykiai Lietuvoje atbloškė į šį kraštą didesnį seselių skaičių. Jos atsivežė su savimi gyvą troškimą dirbti Dievui ir Tėvynei svetur ligi tos valandos, kol vėl bus galima grįžti į mylimą Lietuvą.

    Aukščiausiojo globa ir gerų žmonių pagalba susikūrė gana gyvas ir pajėgus šios kongregacijos branduolys Amerikoje, T. Marijonų kaimynystėje, Putnam, Conn. Nekalto Prasidėjimo

    Kongregacijai Amerikoje jau eilę metų vadovauja čia gimusi, bet ilgai Lietuvoje buvusi Motina M. Aloyza (O. Šaulytė), kukliai save vadinanti sesers vardu. Taip pat, šalia jos, pirmose kongregacijos eilėse dirba sesuo M. Augusta (A. Sereikytė), sumani, energinga organizatorė; sesuo M. Vincenta (F. Rogalskytė), prityrusi pedagogė; sesuo M. Apolinara (Urnikaitė), vaikų lopšelio vedėja, spaustuvės administratorė; sesuo M. Paulė (Savickaitė), mergaičių stovyklų vedėja. Būtų galima čia suminėti ir visas kitas seseles, kurios visos yra mielos, uolios ir darbščios.

    Per tuos keliolika pokarinių metų seselės, gerų žmonių padedamos, įsigijo sodybą, spaustuvę ir pasistatydino puikią lietuviško stiliaus koplyčią Putname, Connecticut; įsikurdino Montrealio ir Toronto, Kanadoje, lietuvių parapijose, metų eilę vedė vaikų lopšelį Toronte, kasmet organizuoja mergaičių stovyklas, dabar jau dviejose vietose, turi mergaičių pensionatą, rengia savaitgalio uždaras rekolekcijas mergaitėms ir moterims ir dirba eilę įvairių kitų darbų. Iš jų spaustuvės kasmet išeina daug gerų knygų ir periodinių leidinių. Čia yra spausdinami ir "Laiškai Lietuviams".

    Atskirą problemą sudaro naujų kandidačių klausimas. Labai pageidautina, kad kandidatės ateitų su gyva širdimi ne tik religine, bet ir tautine prasme, kad kongregacija galėtų ir toliau dirbti panašioje dvasioje, kaip iki šiol. Šioje srityje kongregacija turi daug gražių laimėjimų, į ją įstojo eilė lietuvaičių iš žinomų lietuvių katalikiškų šeimų, kurioms katalikybė ir lietuvybė yra gyvenimo tikrovė.

    Įsijungdamos į auklėjimo darbą. Nekaltai Pr. Marijos seselės bendradarbiauja ir su kitomis šiame krašte dirbančiomis seserų kongregacijomis: kazimierietėmis, pranciškietėmis ir Nukryžiuotojo Jėzaus seselėmis. Neseniai sukurtas Lietuvaičių Seserų Institutas padeda joms derinti veiklą ir organizuoja studijų savaites.

    Šiai kongregacijai daug padeda ir kapelionas kun. St. Yla, kuris čia kapelionauja nuo pat savo atvykimo į Ameriką. Kongregacija turi nemaža uolių rėmėjų, kuriems yra labai dėkinga. 40 metų jubiliejaus proga linkime seselėms ir toliau tęsti savo darbą panašia linkme, skleidžiant lietuvių tarpe Dievo ir Tėvynės meilę.